(Pixabay nuotr.)

Pakalbėkime apie homoseksualumą moksliškai

Pakalbėkime apie homoseksualumą moksliškai

Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Klinikinės psichologijos katedros docentas Paulius Skruibis teigia, kad homoseksualumo tolerancijos klausimas neturėtų būti vertinamas kaip politinis – kaip ir kitais psichinės sveikatos klausimais, taip ir šiuo, specialistų bendruomenėje vyrauja konsensusas, ir juo reikėtų pasitikėti.

– Pakalbėkime apie homoseksualumą moksliškai: kodėl homoseksuali ar biseksuali orientacija yra tokia pat „normali“ kaip heteroseksuali? Kodėl tai išbraukta iš psichinių sutrikimų sąrašo?

– Homoseksualumas iš DSM (angl. Diagnostical Statistical Manual) – ligų klasifikacijos, taikomos JAV ir kai kuriose kitose šalyse, buvo pašalintas 1973 m., o iš Pasaulinės sveikatos organizacijos Tarptautinės ligų klasifikacijos (angl. International Classification of Diseases) – 1990-aisiais. Tarptautinė ligų klasifikacija yra išversta į 43 kalbas.

Apskritai, kas laikoma psichikos sutrikimu, yra ekspertų sutarimo reikalas, dėl to tai yra nuolatinis procesas ir sąrašai vis atnaujinami. Nustatyti psichinę žmogaus būseną – tai ne atlikti kraujo tyrimą, taigi reikalingas savo srities specialistų prieitas sutarimas pagal tam tikrus nusistatytus kriterijus.

Norėdami atskirti patologijas, psichologai ir psichiatrai visų pirma sprendžia, ar žmogaus elgesys reikšmingai skiriasi nuo kultūriškai priimtos normos, ar ne. Tiesa, šį kriterijų nuo daugumos nutolusi lytinė orientacija tenkintų. Tačiau, jei vadovautumės vien šiuo kriterijumi, tai ir labai gabius žmones turėtume laikyti sutrikusiais, nes jie skiriasi nuo normos. Todėl yra svarbūs ir kiti klausimai: ar tas skirtumas sukelia žmogui kančią, ar žmogus kelia pavojų kitiems žmonėms bei ar jis gali normaliai funkcionuoti, t. y. gyventi, dirbti, kurti santykius?

Atsakius į šiuos klausimus apie biseksualios ar homoseksualios orientacijos asmenis, prieita nuomonės, kad jie neatitinka šių kriterijų. Taip, jų orientacija skiriasi nuo kultūrinės normos, bet tai viskas. Sutrikimas buvo išbrauktas, kadangi suprasta, jog neheteroseksualių asmenų patiriama kančia atsiranda ne dėl jų orientacijos, o dėl visuomenės smerkimo ir homofobijos. Taip pat toks žmogus gali visiškai funkcionuoti, kurti santykius – vėlgi jei jo niekas nepersekioja.

– Ką atsakytumėte besibaiminantiems, kad normalizuodami visas orientacijas sukelsime pavojų, jog augs daugiau tokių vaikų, iširs tradicinė šeima?

– Nėra aiškaus nedviprasmiško atsakymo, kaip žmonės tampa vienokios ar kitokios orientacijos. Vieni duomenys rodo, kad svarbu genetika, kiti – kad psichologiniai faktoriai, treti įrodinėja kitus dalykus. Tačiau nėra taip, kad homoseksualai užaugins tokius pat vaikus. Visais istorijos tarpsniais visur buvo homoseksualių žmonių ir dauguma jų užauga heteroseksualiose šeimose.

Paulius Skruibis

Tačiau, nors neaišku, kaip orientacija tampa vienokia ar kitokia, yra žinoma, kad tai nėra laisvai pasirenkamas dalykas. Net norėdamas žmogus negali pakeisti savo orientacijos. Dėl to profesinės psichiatrų organizacijos griežtai nerekomenduoja taikyti terapijų: viena, nėra jokių duomenų, kad jos veiktų, antra, tai žaloja žmogų. Kadangi pokytis neįmanomas, tai tampa prievarta: jis bando keistis, jam nepavyksta, tada nusivilia, kaltina save, ir pasekmės gali būti savidestrukcinės.

Kuo mažiau bus bijoma gyventi pagal savo orientaciją, tuo mažiau bus bėgama nuo savęs ir stengiamasi įtikti visuomenei, taip sukeliant labai neigiamų pasekmių.

Sukurdami visų orientacijų žmonėms vienodai palankią atmosferą, tiesiog sumažinsime kančios. Nematau, kaip tai galėtų pakenkti šeimai. Atvirkščiai – taip leisime daugiau vaikų augti psichologiškai sveikoje aplinkoje. Kuo mažiau bus bijoma gyventi pagal savo orientaciją, tuo mažiau bus bėgama nuo savęs ir stengiamasi įtikti visuomenei, taip sukeliant labai neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, netikros heteroseksualiai normai bandančios įtikti santuokos juk yra kančia visiems šeimos nariams.

– Kaip mokykloje reikėtų pristatyti orientacijų ir lytiškumo įvairovę?

– Remiantis dabar egzistuojančia moksline informacija, reikėtų supažindinti su tuo, kaip yra: kokios būna orientacijos, lytinės tapatybės, kas laikoma sutrikimu, o kas – ne. Pristatyti reikėtų ne nuomones, o specialistų konsensusą, kaip ir bet kuriame kitame dalyke. Tam ir yra specialistai, kuriais kitais klausimais mes pasitikime.

Komentarai

  • Homoseksualumas, mano nuomone, yra lytinis sutrikimas. tačiau būna prisiplakėlių dėl pinigų, dėl pasileidimo. Jei ne taip kaip gamtoje – sutrikimas, o ne natūralumas.

    • Būtent tai tik jūsų nuomonė, o ne moksliškai pagrįsta tiesa. Be to homoseksualių pavydžių yra.

    • O Jūs lytinių sutrikimų specialistas ? Esate pripažintas kolegų tarpe, atlikote bent kelis tyrimus, esate parašęs bent kelis mokslinius darbus šiuo klausimu ? Nes Jūsų nuomonė nesutampa su PSO, kuri vienija 150 šalių ir kurioje sprendimus priima didelės grupės patyrusių ir pripažintų specialistų, kurie savo nuomonę susidaro darydami tyrimus.

    • Lytinis????????????????? Nu čia įdomu – papasakokit plačiau 🙂

  • paprastas, bet puikus straipsnis.
    faktai yra faktai.

    • Atsakyti
  • O aš ir nesakau, kad tai Tomo nuomonė. Turėti savo nuomonę – tai dar nereiškia parašyti mokslinių straipsnių. Tomas Akvinietis buvo ne tik dvasininkas, bet ir įžymus mokslininkas. XIII amžiuje dar niekas net nesuprato, kas yra homoseksualizmas, tačiau jis galėjo turėti nuomonę. Turbūt, kitokią, negu komentatoriaus Tomo, pagrįstą moksliškai…

  • Moksliškai pagrįsti sutrikimai.

    • Tas mokslininkas tai ar Svarinskas ar kun Mikitiukas?

Rodyti visus komentarus (8)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų