(Scanpix nuotr.)

P. Machcewiczius: „Kurdamas karo muziejų atsidūriau atminties kare“

P. Machcewiczius: „Kurdamas karo muziejų atsidūriau atminties kare“

Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske įkūrėjas ir buvęs direktorius Pawełas Machcewiczius dėl šios įstaigos su Lenkijos valdžia sulaužė daug iečių, o galiausiai iš posto buvo priverstas pasitraukti. Gabrielė Norkūnaitė su istorijos profesoriumi kalbėjosi apie tai, kas slypi už skirtingų požiūrių į šalies praeitį.

– Kai ėmėte galvoti apie Antrojo pasaulinio karo muziejų, kokią matėte jo viziją?

– Viskas prasidėjo nuo 2007-aisiais Lenkijos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ publikuoto mano straipsnio, kuriame išvardijau priežastis steigti muziejų. Pirmoji – bendresnė: Lenkija ir kitos Rytų Europos pokomunistinės šalys jau buvo prisijungusios prie ES, integracijos procesas politiniu, ekonominiu ir teisiniu atžvilgiu vyko sklandžiai. Tai buvo optimistiniai laikai – visu tuo dar tikėjome. Kita vertus, istorinė atmintis Vakarų Europoje skyrėsi nuo atminties Lenkijoje bei Rytų Europos šalyse. Dauguma Vakarų Europos gyventojų neturėjo supratimo apie žiaurius Vokietijos veiksmus okupuojant Lenkiją ir kitas Rytų Europos valstybes. Jie nieko nežinojo apie SSRS ir Vokietijos bendradarbiavimą. Todėl straipsnyje įrodinėjau, jog įkurdami tokį muziejų galėtume Rytų Europos ir Lenkijos istorinę patirtį įtraukti į jau egzistuojantį Antrojo pasaulinio karo naratyvą ir XX a. istoriją, suformuotą pagal Vakarų europiečių patirtis.

Antroji priežastis buvo Lenkijos ir Vokietijos kontekstas. Tuo metu labai emocingai reagavome į šių šalių istorines kontroversijas. Vokietija koncentravosi į savo civilių patirtas kančias per karą, taip pat į jų perkėlimus pokariu iš Lenkijos. Mūsų šalyje kilo susirūpinimas, kad taip bus iškraipyta istorija: vokiečiai save matys ne kaip kaltininkus, o kaip aukas. Lenkijos viešąją nuomonę ypač trikdė vokiečių perkėlimams skirto muziejaus Berlyne projektas. Aš įrodinėjau, kad, užuot baisėjęsi, galėtume įsteigti savo muziejų – daug didesnį ir pristatantį visapusišką naratyvą. Jame karo ir pokario žmonių perkėlimai taip pat būtų istoriškai įprasminti.

Tokia mano vizijos pradžia. Tada buvau istorikas, akademikas, Mikołajaus Koperniko universiteto profesorius ir nesitikėjau, kad mano straipsnis turės tokių rezultatų. Juo labai susidomėjo tuometis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas. Tai buvo pirmosios savaitės po parlamento rinkimų Lenkijoje ir pirmosios naujosios valdžios – partijos „Piliečių platforma“ – darbo dienos. D. Tuskas ieškojo naujų idėjų, siekdamas iš politinės darbotvarkės patraukti istorines kontroversijas. Spėju, jis manė, kad geriau yra sukurti istorinio dialogo siekiantį muziejų ir jo aplinkai palikti prieštaringumus, nei perkelti juos į Lenkijos bei Vokietijos santykių darbotvarkę.

Pirmiausia D. Tusko patarėjai manęs paprašė paruošti muziejaus koncepciją. Reikėjo paaiškinti, kaip įstaiga turėtų atrodyti, koks būtų jos turinys, kokių žingsnių reikia. Po kelių mėnesių ministras pirmininkas manęs paprašė imtis įkurti ir patį muziejų. Kiek paabejojęs jo pasiūlymą priėmiau. Pakviečiau ir kitus istorikus prisidėti prie jo koncepcijos kūrimo. Muziejaus institucija oficialiai įsteigta 2008-ųjų lapkritį (pats muziejus atidarytas 2017-ųjų kovą – IQ past.).

– Kada prasidėjo nesutarimai dėl šio muziejaus?

– Vos parengtą koncepciją užsipuolė dešinieji Lenkijos žurnalistai, istorikai ir politikai iš „Teisės ir teisingumo“ partijos, ypač Jarosławas Kaczyńskis. Jis keliskart viešai pareiškė, kad šis muziejus būtų ginklas lenkų tautos nacionaliniam identitetui naikinti, nes jame būtų pristatoma ne tik lenkų, bet ir kitų tautų patirtis. J. Kaczyńskio ir kitų kritikų nuomone, taip kiltų grėsmė Lenkijos patirtai kankinystei ir herojiškumui.

Kritikos kliuvo ir dėl to, kad muziejus yra karo, o ne karinis. Tai yra, mes parodome, kad šis karas skyrėsi nuo ankstesnių, nes labiausiai paveikė civilius. Man tokia kritika buvo netikėta – juk Lenkija per Antrąjį pasaulinį karą neteko išties neįtikėtinai daug civilių. Bet kritikai sakė, kad išryškindami civilius mes visas aukas – ir vokiečių, ir rusų, ir kitų tautų – laikome lygiomis. Tai kritikuojama iki šių dienų. Dar 2008-aisiais mes, muziejaus komanda, buvome laikomi Briuselio ir Berlyno marionetėmis. Jo koncepcijai užkabinta kosmopolitiško, pseudouniversalaus, nepakankamai lenkiško muziejaus etiketės.

– Ar kilę nesutarimai jus nustebino? Galbūt, įvertinęs tuometę atmosferą, į ginčus pažvelgėte kaip į galimybę?

– Su viešais nesutarimais buvau susidūręs ir anksčiau. Esu publikavęs nemažai straipsnių, tad jau iš patirties žinojau, kad istorija sukelia emocijų, įžiebia kontroversiškų diskusijų. Žinojau ir apie vadinamąją istorijos politiką, jos kaip politinio įrankio svarbą. Tačiau mane nustebino toks radikalus, itin agresyvus kritikos metodas ir pasirinkta kalba. Mes aiškiai įvardijome pagrindinį tikslą – padaryti Lenkijos istoriją dominuojančių istorinių naratyvų dalimi. O buvome apkaltinti esą išdavikai. Nesitikėjau, kad šįsyk kritika bus tokia agresyvi, ekstremali ir iš dalies net visiškai absurdiška.

– Kaip manote, ar tokia reakcija buvo vien „Teisės ir teisingumo“ įtaka, ar ji kilo iš visuomenės? Tai yra ar muziejai patys formuoja vertybes, ar priešingai – jau egzistuojančios visuomenės vertybės įkvepia ekspozicijas?

– Negalėčiau atsakyti, kas atsiranda pirma. Muziejaus turinys ir viešosios vertybės priklauso vieni nuo kitų. „Teisė ir teisingumas“ ne tik atspindėjo dalies Lenkijos visuomenės emocijas, bet ir pavertė jas įrankiu. Tuo metu ji buvo mažuma, tad man atrodė, jog tai – kažkoks gerai organizuotas, atkaklus politinis judėjimas.

Politinės peripetijos pakoregavo ir muziejaus koncepciją (Scanpix nuotr.)

Lenkijos požiūris į istoriją seniai išsiskyrė gana giliomis perskyromis. Per pastaruosius dešimt metų jos paaštrėjo. Šiuo metu susipriešinimas dar didesnis, ekstremalesnis. Vienas lūžio taškų buvo lėktuvo katastrofa Smolenske 2010-aisiais. Tai paskatino didesnę neapykantą, susierzinimą ir konspiracinį požiūrį, lyg Lenkija būtų apsupta ir jai grėstų pavojus iš kaimynų: Rusijos, Vokietijos, ES. Tuo metu negyvenusiems Lenkijoje dabar sunku įsivaizduoti šio konflikto mastą, kaip jis suradikalėjo per pastarąjį dešimtmetį.

Viena vertus, konfliktas dėl muziejaus buvo akivaizdi manipuliacija, išpūstas reikalas. Muziejų įkūrė D. Tuskas, jį atakuoti buvo patogu. Kita vertus, šis požiūris parodė, jog tam tikra visuomenės dalis atmeta bet kokias kitas istorijos interpretacijas. Ir ta dalis laimėjo rinkimus 2015-aisiais.

– Grįžkime prie ekspozicijos. Pirmasis filmas, rodytas muziejaus lankytojams, vėliau buvo uždraustas, o jį pakeitė antras, naujesnis. Kuo skiriasi jų siunčiamos žinutės?

– Pradėję kurti ekspoziciją įsivaizdavome, jog paskutinėje salėje rodomas filmas atskleis ilgalaikius Antrojo pasaulinio karo padarinius, ypač iš Lenkijos ir Rytų Europos perspektyvos. Taip būtų buvęs pristatytas Europos padalijimas, Šaltasis karas, komunistų priespauda, diktatūros Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungos dominavimas. Paskutinė filmo dalis būtų vaizdavusi įveiktus karo padarinius: žlugusį komunistų režimą, Berlyno sienos griūtį, atgautą nepriklausomybę bei demokratiją Lenkijoje ir kitose šalyse, tikriausiai ir prisijungimą prie ES.

Tačiau kuriant ekspoziciją paaiškėjo, kad mus supantis pasaulis šiandien nebėra toks saugus ir stabilus. Karas Ukrainoje, Sirijoje, didėjantis nesaugumas, terorizmas, migracijos krizė… Tad ir filmo fabula išėjo ne visai optimistinė. Ją papildėme naujesne informacija apie smurtą, konfliktus, civilių kančias – juk visa tai tęsiasi iki šiol. Galutinė versija žiūrovams turėjo priminti: nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi, smurtas ir kiti karai vis dar vyksta aplink, nes mumyse pačiuose slypi polinkis į smurtą. Filmas turėjo įspėti lankytojus, kad pasaulis nėra saugus ir kad nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ar su tuo taikstysimės.

Filmą sukritikavo dešinieji: išvadino jį pacifistiniu, antikariniu, internacionaliniu. Galiausiai jį pakeitė kitu filmu apie Lenkijos istoriją. Nemanau, kad jį verta komentuoti. Palygindamas abu kūrinius matai visus fundamentalius dviejų grupių požiūrio į istoriją ir dabartį skirtumus.

– Kaip manote, ar tikslu šį konfliktą laikyti ne vien administraciniu reikalu, bet ir atminties karu?

– Kariauti nenorėjau. Mano tikslas buvo sukurti muziejų, bet atsiradau atminties karo fronto linijoje. Taip, tai galima vadinti atminties karu. Bet, mano nuomone, jį vykdo tie, kurie siekia visuomenei primesti vienintelę karo ir apskritai istorijos interpretaciją. Tie žmonės negali pakęsti mano interpretacijos.

– Ar toks nacionalistinis požiūris Lenkijoje egzistavo ir anksčiau, ne vien pastarąjį dešimtmetį?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Mano manymu, šio požiūrio šaknys glūdi dar 2000-ųjų pradžioje. Dešimtajame dešimtmetyje atvirai diskutavome jautriais Lenkijos istorijos klausimais, pavyzdžiui, apie vokiečių ir ukrainiečių perkėlimus. Tačiau po 2000-ųjų kilo itin emocionali diskusija dėl Jedvabno pogromo ir antisemitizmo. Tai labai skaudi diskusija, bet, ko gero, pati svarbiausia Lenkijoje po 1989-ųjų. Dalis visuomenės jautė grėsmę nacionaliniam identitetui. Žmonės buvo susirūpinę dėl besikeičiančių šalies istorijos interpretacijų ir dėl to, kad lenkus gali pradėti laikyti žydų žudikais. Viena posūkio į nacionalizmą priežasčių buvo reakcija į debatus dėl Jedvabno ir pokyčių Vokietijoje, apie kuriuos jau kalbėjau. Kilusi reakcija iš dalies buvo gynybinė. Bijota, jog viešos diskusijos Lenkijoje bei svetur galėtų kelti pavojų tradiciniam šalies įvaizdžiui, pagal kurį mes – aukos ir herojai. Ta baimė buvo paversta įrankiu – „Teisė ir teisingumas“ ją kaip politinį ginklą panaudojo 2004–2005 m.

Tad nacionalistinė banga kilo nuo 2000-ųjų dėl knygos „Kaimynai“ (istoriko Jano T. Grosso knygoje atskleidžiama, kad 340 Jedvabno žydų išžudė ne vokiečiai, kaip teigta iki tol, bet patys lenkai – IQ past.). 2004 m. tuometis Varšuvos meras Lechas Kaczyńskis atidarė Varšuvos sukilimo muziejų. Tai iš dalies buvo dešiniųjų atkirtis diskusijoms dėl Jedvabno. Šio muziejaus nevadinčiau nacionalistiniu: tai veikiau tradicionalistinis, patriotinis muziejus, stiprinantis pozityvų Lenkijos istorijos įvaizdį. Ir tai buvo proceso pradžia.

Nuo Varšuvos sukilimo muziejaus atidarymo dešiniųjų konservatorių diskursas ginant Lenkijos istoriją suradikalėjo, tapo labiau nacionalistinis, ksenofobiškas. Kontroversija dėl Antrojo pasaulinio karo muziejaus – vienas finalinių žingsnių. Kitas svarbus žingsnis buvo Tautos atminties instituto įstatymas, dar vadinamas Holokausto įstatymu, nors tai ne itin tikslu. Jo įtaka kur kas didesnė (2018 m. priimtu įstatymu draudžiama lenkų tautai ar valstybei priskirti nacių Vokietijos vykdytus nusikaltimus – IQ past.). Viskas – minėti muziejai, įstatymas – yra vieno proceso dalis.

 

P. Machcewiczius

Gimė 1966 m. Varšuvoje.

1993 m. Varšuvos universitete apsigynė daktaro laipsnį.

2000–2006 m. buvo Nacionalinio atminties instituto Viešojo švietimo biuro prezidentas.

2008 m. tapo tuomečio premjero D. Tusko patarėju.

2009 m. tapo Torūnės Mikołajaus Koperniko universiteto profesoriumi.

2008–2017 m. – Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske direktorius; iš pareigų kartu su kitais valdybos nariais buvo atšauktas prieš pat oficialų muziejaus atidarymą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų