Tokių ginklų vieta – ne medžioklėje, bet seifuose (Asmeninio archyvo nuotr.)

P. Lantuchas: „Auksakalystė tiesiogiai priklauso nuo ekonomikos“

P. Lantuchas: „Auksakalystė tiesiogiai priklauso nuo ekonomikos“

Šiuolaikinė lietuvių auksakalystė yra patyrusi didžiulių nuostolių – garsieji jos meistrai emigravę dar prieš kelis dešimtmečius ir gyvena JAV. Vienas jų – 1979 m. į Valstijas išvykęs Paulius Lantuchas, kuriantis ne tik papuošalus, bet ir itin meniškus ginklus pasaulio turtingiesiems. Apie deimantus ir šautuvus su juo kalbėjosi menotyrininkė Ramunė Rachlevičiūtė.

Bendradarbiaujate su pasaulinio garso ginklų graviravimo bendrovėmis, tokiomis kaip Billo Rugerio ar daugiau nei 200 metų gyvuojančia „Westley Richards“, kuri pasaulyje laikoma aukščiausia medžioklinių ginklų ir jų graviravimo pakopa. Kaip pavyko pasiekti šias viršūnes?

– Pažintis su „Westley Richards“ prasidėjo Amerikos graverių gildijos parodoje. Turėjau savo ekspoziciją, ir bendrovės atstovas paėmė CD su mano kūrinių nuotraukomis. Po kurio laiko paskambino ir pasiūlė užsakymą. Jau septinti metai sėkmingai dirbame kartu.

Su B. Rugerio bendrove žengiau savo pirmus žingsnius Amerikoje ir joje dirbau 14 metų. Po to bendradarbiavau su garsiuoju ginklų istoriku Robertu L. Wilsonu. Vienam ieškoti užsakovų būtų sunku, nes ne kiekvieną klientą gali pasiekti. Be to, jie išsibarstę po visą pasaulį. Geriau turėti patikimą tarpininką, turintį pažinčių. 1995 m. atidariau juvelyrikos įmonę su partneriu, abu pasidalijome pareigas: jis organizuodavo pardavimą, o aš – gamybą. Aukščiausios kategorijos medžioklės ginklams kataklizmai negresia. Su kitais atsitinka įvairiai. Per prezidentų Billo Clintono ir Baracko Obamos kadencijas, kai buvo kilęs konfiskacijos pavojus ir įvesti drakoniški įstatymai, amerikiečiai pirko ginklus kaip pasiutę. Dabar aprimo.

Auksakalystė tiesiogiai priklauso nuo ekonomikos. Reikalinga stipri, užtikrinta vidurinė klasė, kad atsirastų materialinis paskatinimas kurti. Su pliku entuziazmu toli nenuvažiuosi.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kiek pamenu, jūs studijų tuomečiame Dailės institute nebaigėte. Tad visko teko išmokti pačiam?

– 1966 m., kai man buvo dvidešimt, su draugais spausdinome savilaidos žurnalą „Cogito“ – mašinėle šešiais egzemplioriais per juodą kalkę. Parašiau straipsnį, skirtą Vasilijaus Kandinskio jubiliejui. Mus susekė, tardė už „pogrindžio veiklą“. Nubaudė nesmarkiai, į kalėjimą nepasodino, bet nė vienas iš mūsų nebaigė aukštojo mokslo ir mūsų atlyginimai neviršijo 70 rublių. Man įkyrėjo saugumiečių priežiūra, ir nusprendžiau sprukti iš Sovietų Sąjungos, kai tik pasitaikys proga. Tokia proga atsirado 1979-aisiais.

Medžioklės scenos – tikras meistriškumo liudijimas (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Į JAV išvykote vėlyvuoju sovietmečiu, kai Lietuvoje auksiniai žiedai, pakabučiai, segės buvo parduodami juvelyrikos parduotuvėse. Norint įsigyti mažesnio fabrikinės gamybos tiražo ar brangesnį papuošalą, reikėjo turėti pažįstamų, blatą. Juvelyrui privačiai kurti aukso papuošalus buvo kriminalas. Man žinomi jūsų meniškiausi to laiko papuošalai buvo sidabriniai. Todėl įdomu, kaip tuomet žiūrėjote į auksą ir kaip žvelgiate dabar?

– Pats gražiausias iš visų brangiųjų metalų yra auksas. Amerikoje teko iš jo padaryti daug meniškų daiktų: įvairaus dydžio ir paskirties, nuo papuošalų iki inkrustuotų plieno ginklų. Sovietiniais laikais privatus darbas su brangiaisiais metalais buvo uždraustas ir persekiojamas. Masinė valdiška produkcija buvo vulgari, keturiolikos karatų aukso, bet vis tiek perkama. Kito pasirinkimo žmonės neturėjo. Vieni pirkdavo, kad pademonstruotų socialinį statusą, kiti – kad patyliukais nuneštų dizaineriui ir šis perdarytų į ką nors geresnio, gražesnio. Oficiali aukso kaina, palyginti su vidutiniu atlyginimu, buvo nežmoniškai aukšta. Mažiausiai medžiagos kainą prašokdavo vestuviniai žiedai. Deja, juos parduodavo tik jaunavedžiams pagal specialius talonus. Dažnai jaunieji perparduodavo žiedus kitiems, kad šiek tiek užsidirbtų.

Turėjau šiokių tokių užsakymų – patyliukais man atnešdavo sulaužytų šeimos relikvijų likučius, stalo sidabro, monetų, sutrupėjusių močiučių auskarų. Tuomet aukso medžiagą pasverdavome, sutaisytus dirbinius grąžindavau su likusiomis drožlėmis. Su auksu dirbau labai atsargiai, užsakovus priimdavau tik turinčius labai geras, patikimas rekomendacijas. Per visą savo darbo praktiką sovietmečiu turėjau tik 22 gramus 14 karatų aukso.

– Dar ir šiandien auksakalio dirbtuvėje pastebime medicininių, ypač stomatologo, dantų protezuotojo įrankių, net neuropatologo plaktuką, nors šiais laikais yra ir daug specialių juvelyrinių įrankių. Kaip jų klausimą sprendėte sovietmečiu?

– Anais laikais juvelyro įrankiai labai liūdnai atrodė. Per pažintis geresnės kokybės įrankių įsigydavome medicinos įrankių parduotuvėje sostinės Vilniaus gatvėje. Iki šiol naudoju tuos skalpelius ir pincetus. Kitus kūrėme patys, aš ir dabar darau graviravimo kaltukus.

Lydmetaliui reikėjo aukštos prabos aukso – tam tiko carinės monetos. Keli patikimi draugai susimesdavome, nusipirkdavome monetą, pagal instrukciją pagamindavome lydmetalį ir jį pasidalydavome.

Kiekvienas kūrinys prasideda nuo ikonografinės medžiagos studijų (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Jūsų graviruoti ginklai mane sužavėjo medžioklės scenų meistryste. Zebrų, liūtų, raganosių, krokodilų ir kitokių egzotiškų žvėrių medžioklės neretai yra daugiafigūrės, tikrai sudėtingos. Antilopes medžioja leopardas ar gepardas, liūtas – antilopes ir t. t. Kas nulemia ikonografinės programos sudarymą, ar dėl to diskutuojama su užsakovu?

– Temą, vaizduojamus motyvus ir atlikimo techniką suformuluoja užsakovas. Dariau safario seriją, „Indiją“, „Afriką“. Dabar pradėjau „Arabų medžioklės“ temą. Tarp šių serijų buvo ir keletas mažesnių šautuvų. Pradžioje studijuoju ikonografinę medžiagą. Peržiūriu tūkstančius kūrinių nuotraukų, istorinių objektų. Paskui darau eskizus, kol po tam tikro laiko kristalizuojasi dizaino koncepcija. Viskas suderinama su „Westley Richards“ užsakovu. Kai mūsų abiejų idėjos sutampa, pradedu graviruoti. „Indijoje“ panaudojau Mogolų (dinastijos Indijoje – IQ past.) meno motyvus, „Afrikoje“ – Jules’io Verne’o laikų angliškų žurnalų ksilografijos piešinius. Apie „Arabus“ neturiu teisės pasakoti, kol tas šautuvas nebus paviešintas. O tai užtruks porą metų, gal net daugiau.

Kitų šautuvų plienas graviruotas aukštu reljefu. Tai nereiškia, kad jie mažiau vertingi, tik naudojama kitokia technika.

– Kiek ir kaip tie šautuvai naudojami? Ar jie kabinami ant sienų, puošia interjerus ir demonstruojami svečiams, ar jais ir medžiojama?

– Tokie rankų darbo šautuvai šaudo daug geriau negu standartiniai, gamykliniai. Savininkai gali medžioti, jeigu nori. Bet dažniausiai tokius rankų darbo graviruotus šautuvus laiko seifuose ir kilnoja mūvėdami baltomis pirštinėmis. Kartais eksponuoja parodose. Medžioklei įprastai naudoja paprastesnį ir pigesnį ginklų arsenalą.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ginkluose akį traukia meistriškai naudojami tiesioginės linijinės perspektyvos principai, įvaldytas reljefas: nuo kone plokščio grafinio vaizdo iki bareljefinio ar net horeljefinio. Nereikia apsigauti, kad čia miniatiūros – nedidukai paveiksliukai. Juk tokių pat komponavimo pastangų reikėtų ir kuriant freską. Kada ir kur mokėtės skulptūros plastikos, trimačio formų modeliavimo, plastinės anatomijos?

– Pirmiausia esu dailininkas, o tik po to – graveris ir auksakalys. Rimtai studijavau meną ir to proceso nenutraukiau. Prieš pasukdamas į taikomąjį žanrą dariau ofortus, iliustravau knygas, kūriau medalius. Bet ką darydamas stengiuosi panaudoti sukauptas žinias ir patirtį.

– Ką ginklo puošyboje reiškia spalvos panaudojimas? Ar tai sudėtingesnė, ar priešingai – paprastesnė technologinė pakopa?

– Panaudoju įvairias medžiagas ir technikas: skirtingų spalvų auksą, platiną, paladijų, shakudō (aukso ir vario lydinys, primenantis lakuotą bronzą, – IQ past.), varį, kartais net brangakmenius, smaragdus, deimantus, rubinus ir safyrus. Taip, čia yra tapybos elementas, spalvų santykiai, raštų ritmai, savitas koloritas.

Žinoma, spalvas naudoti daug sudėtingiau, negu tik graviruoti, tai reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Lyginti jų tarpusavyje negalima, kaip neįmanoma lyginti grafikos su tapyba. Visos gerai ir tinkamai panaudotos technikos yra vertingos. Ginkluose matoma pilka monochrominė gama – tai patinuotas plienas. Patinas virtuoziškai naudojo japonai, aš to iš jų mokausi. Miniatiūra ir monumentalusis menas turi daug bendro: žiūrėjimo, vertinimo principai tokie patys, skiriasi tik atstumas ir dydžiai.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

– Konkuruoti su JAV ir Anglijos ginklų graveriais būtina stiprybė, energija, kūrybingumas ir produktyvumas. Įdomu, kiek gyvybinės energijos ir laiko reikia įsitvirtinti, užsakymų paieškai, o ne pačiai kūrybai?

– Taip, JAV darbo tempas yra žiaurus. Kad jį atlaikytum, reikia jėgų ir ištvermės. Be to, čia kartojama, kad vakarykštės dienos nuopelnai šiandien negalioja. Ant laurų niekas nemiega, nes gali atsidurti už borto. Užsakymų ieškojimas yra irgi darbas – alinantis, tik nemokamas. Todėl reikia turėti šiek tiek atsargų, kad išgyventum tuščią sezoną. Laimingi tie, kurie randa gerą verslo partnerį, nes pačiam visko apžioti neįmanoma.

– Ar lieka laiko po darbo – poilsiui, atostogoms?

– Atostogos čia trumpos. Darbdaviai apmoka dvi savaites per metus. Turint 10 metų stažą toje pačioje įmonėje atostogos pratęsiamos iki mėnesio. Pats savininkas dažnai neturi jokio poilsio, nes negali sustabdyti proceso. Kai dirbau pas B. Rugerį, dvi savaites praleisdavome prie Kanados sienos, vandenyno pakrantėje palapinėse. Ten nekaršta ir labai gražu. Keletą kartų lankėmės Prancūzijoje ir Italijoje.

Kai išėjau į laisvą verslą, atostogų sumažėjo, ir leidžiame sau išvažiuoti kartą per penkerius metus. Atostogaudamas daug fotografuoju. Atsivežu po keletą tūkstančių muziejinio meno, vietovių ir žmonių nuotraukų. Tai darbas, bet kitokios rūšies. Jis padeda atsipalaiduoti. Kai išeisiu į pensiją, užsiimsiu fotografija.

 

P. Lantuchas

Gimė Vilniuje.

Nuo 1979 m. gyvena JAV. 1983-iaisiais Niujorko Medisono aveniu galerijoje surengta pirmoji jo paroda.

Ilgai buvo vienintelis graveris bendrovės „Ruger“ ginklų gamykloje.

Puošė asmeninį JAV prezidento George’o Busho ginklą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų