(Martyno Plepio nuotr.)

P. L. Sacco: „Kultūros sostinės tikslas – ne turistai ar dideli renginiai“

P. L. Sacco: „Kultūros sostinės tikslas – ne turistai ar dideli renginiai“

Italų profesorius Pieras Luigi Sacco pastebi, kad apie kultūrą iki šiol mąstome pasenusiomis kategorijomis. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei Europos kultūros sostinės forumo svečias teigė, kad atėjo metas keisti tiek savo požiūrį į šią sritį, tiek įsitraukimo į ją formas.

– Bolonijos kultūrinių renginių organizatorius „Elastica“ jus apibūdina kaip vieną pirmųjų žmonių, kurie susiejo dvi iki tol įprastai atskiras sąvokas – kultūrą ir ekonomiką. Kas lėmė jūsų paties posūkį iš ekonomikos į kultūrą?

– Iš tiesų kultūros ekonomika turi gilias tradicijas. Ji prasidėjo, kai dar buvau pradinių klasių moksleivis. Tačiau skirtingos kartos nevienodai suvokia, kas tai yra. Kurį laiką kultūros ekonomika buvo aiškinama remiantis klasikiniais ekonomikos dėsniais. Tačiau dabar kalbame apie tai, kuo ši sritis yra išskirtinė, kitokia. Naujoji jos samprata ne taikosi prie visuotinai įprastos ekonominės mąstysenos, bet formuoja naują. Tai yra suvokiame, kad ir kultūra veikia ekonomiką – ne tik atvirkščiai. Apie tai ir pradėjau kalbėti.

Grįžtant prie mano veiklos konteksto, gyvenimas šiuo atžvilgiu dėliojosi keistai. Įgijau klasikinį ekonomikos išsilavinimą, nors, be abejo, visuomet turėjau interesų ir už šios srities ribų. Tačiau aplinkybės lėmė, kad savo kaip asistuojančio profesoriaus darbo vietą laimėjau Florencijoje. Tai – nuostabus miestas kiekvienam bent šiek tiek kultūra besidominčiam žmogui. Man sekėsi ir vėliau, nes iš Florencijos išvykau dirbti į Boloniją, iš ten – į Veneciją. Visi šie miestai garsėja ne tik universitetais, bet ir kultūra bei paveldu. Ilgainiui kontekstas lėmė, kad ėmiau vis labiau mąstyti apie kultūrą ir joje slypinčią prieštarą: kodėl kultūra yra tokia svarbi ir tuo pat metu – tokia užmiršta? Juk daugybei ekonomikos pasaulio atstovų ji atrodo neverta dėmesio. O aš manau, kad šiandien vis labiau imame suvokti, jog būtent kultūra keičia žmogaus elgesį. Jei tai suprastų socialinių, ekonomikos mokslų atstovai, jie irgi imtų tuo kur kas labiau domėtis.

– Ar manote, kad kultūrą vis dar traktuojame kaip paskutinį prioritetą, apie kurį galvosime, kai turėsime daugiau pinigų, laiko ar geros nuotaikos?

– Taip, kultūros kaip vien laisvalaikio praleidimo būdo, pramogos įvaizdis vis dar labai stiprus. Tačiau nepastebime, kad ji infiltruojasi į kiekvieną mūsų gyvenimo minutę. Kasdien ką nors publikuojame socialinėje žiniasklaidoje, pasakojame savo patirtis – tai juk kultūrinė produkcija. Esminė problema – mūsų įprotis kultūra laikyti vien tai, ką galime pakabinti ant muziejaus sienos. Bet kultūra nėra vien šedevrų kūrimas.

Požiūris į šią sritį šiandien yra didysis iššūkis. Jei nori klausytis istorijų, pats jas pasakoti, ieškoti prasmės – tu jau dalyvauji kultūroje. O mes šiandien kultūrą vis dar atskiriame nuo visuomenės. Galvojame, kad jai reikia ypatingų aplinkybių, kažkokio atskiro prieinamumo, bet taip nėra. Kai įsisąmoninsime, kad kultūra yra visur, mūsų negąsdins ir tos jos formos, kurios dažnai žmonėms kelia baimę.

– Kai M. Žilinsko galerijoje aplankiau ką tik atidarytą Arbit Blato parodą, abiejose salėse buvau vienintelė lankytoja. Ko reikėtų imtis tradicinėms kultūros įstaigoms, kad apsilankymas jose, jūsų žodžiais, nekeltų baimės?

– Ši problema egzistuoja visur, todėl labai svarbus visuomenės įtraukimo aspektas. Institucijos, kūrėjai privalo pergalvoti savo požiūrį į bendravimą su žmonėmis (nesakau „su auditorija“, nes manau, kad ši sąvoka bus vis mažiau aktuali). Štai Neapolyje yra vienas svarbiausių archeologijos muziejų visoje Europoje. Ten eksponuojami Pompėjos reliktai, bet lankytojų srautų nėra. Ypač mažai čia būdavo jaunimo. Tačiau muziejus sukūrė vaizdo žaidimą apie sūnų ir tėvą. Archeologas sūnus, niekada nematęs savo tėvo, pasiryžta sekti jo pėdsakais. Paaiškėja, jog tėvas taip pat buvo archeologas ir tyrinėjo tuos objektus, kurie yra šiame muziejuje. Kad pradėtum žaisti, pačiame muziejuje apsilankyti nebūtina. Bet privalai į jį ateiti, jei nori patekti į paskutinį žaidimo etapą.

Šį žaidimą atsisiuntė daugiau kaip 2 mln. vartotojų, jis išverstas į keliolika kalbų. Bet svarbiausia – jaunimas atrado muziejų. Jis ateina ne tik pasižymėti žaidimui reikalingos vietos, bet ir apžiūri ekspoziciją. Neseniai ten atidaryta skulptoriaus Antonio Canovi paroda, kurią vien per pirmą mėnesį aplankė šimtas tūkstančių žmonių. Taigi jeigu pakeiti jų įtraukimo būdą, net ir apmirštos vietos gali sulaukti daug lankytojų.

– Kalbėjote apie savo kontekstą – paveldu, architektūra garsėjančius Italijos miestus. Bet kaip kultūra sąveikauja su kitokio konteksto žmonėmis – gyvenančiais apleistame užkampyje tarp girtaujančių kaimynų, neturinčiais išsilavinimo, lėšų, nematančiais perspektyvų: ar juos kultūra gali pasiekti?

– Ne tik gali, bet ir turi. Tai – vienas didžiausių iššūkių Europai ir ne tik jai. Įprastai tokiose vietovėse gyvena daug vyresniojo amžiaus žmonių, kurie turi nemažai laisvo laiko. Į tai reikia žvelgti kaip į galimybę. Italijoje dabar gimsta įdomus fenomenas: apleistose, marginaliose vietovėse (pavyzdžiui, nukentėjusiose nuo žemės drebėjimo) jauni žmonės imasi kultūrinių iniciatyvų ir siekia jas prikelti, įtraukti ir vyresnius gyventojus. Suburti bendruomenę yra labai svarbus uždavinys.

Neseniai su kitais tyrėjais analizavome kelias kaimiškąsias vietoves Portugalijoje: ten senyvo amžiaus žmonės susirenka į muziejus kaip į piazza (aikštė – IQ past.), kur dainuoja, pasakoja istorijas. Ir tai yra ateitis. Nebegalime koncentruotis vien į didžiuosius miestus ir stambius kultūros projektus. Privalome veikti kuo plačiau, rūpintis ir vietos gyventojais, ir aplinkos tvarumu, kurti palankias sąlygas jauniems profesionalams dirbti atokiose vietovėse. Juk suprantame, kad apleistos kaimiškosios vietovės yra ir kliūtis siekiant tvarumo. Jei viešoji politika tam skirtų bent mažytę dalį to milžiniško biudžeto, kuris ES atitenka žemės ūkiui, turėtume visus reikiamus išteklius gerinti kaimų socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Problema – ne pinigai, o tai, kur sutelkiame savo dėmesį.

– Mūsų pokalbis vyksta pačiame Lietuvos prezidento rinkimų įkarštyje. Iš kultūrai skirtų debatų buvo akivaizdu, kad daugelis pretendentų šia tema apskritai neturi ką pasakyti, išskyrus jau kliše virtusią frazę „kultūrai reikia didesnio finansavimo“. Atrodo, kad kultūra yra amžinoji elgeta su nuolankiai ištiesta kepure, bet gal dėl šio susiformavusio įvaizdžio kalti ir patys kultūrininkai?

– Šiuo atžvilgiu problema tikrai egzistuoja. Nekaltinu kultūros darbuotojų – jie tiesiog dirba savo darbą. Bet kultūra tikrai klaidingai suprantama, interpretuojama, ir dėl to būtina keisti požiūrį į ją bei mentalitetą – taip pat kultūros srities darbuotojų. Sakyčiau, kad jaunimas tai supranta. Problema lieka su vyresniaisiais, kurie augo ir buvo ugdomi kitokioje aplinkoje. Ir politikai neturi supratimo apie tikrąjį kultūros poveikį, todėl ir neįtraukia jos į savo vizijas. Mes privalome su jais apie tai kalbėti kur kas efektyviau, nei tai darėme iki šiol.

– Europos kultūros sostinės forume kalbėjote apie strateginį naujosios Europos kultūros darbotvarkės scenarijų. Kas iš esmės bus naujo jį įgyvendinant?

– Nauja bus tai, kad iki šiol Europa kultūrą traktavo kaip ir visi kiti: taip, tai svarbu, bet turime mažai pinigų, todėl šiai sričiai atrieksime mažą biudžeto dalį ir to pakaks, nes mūsų prioritetai kiti. Tačiau naujojoje darbotvarkėje pripažįstama, kad kultūra ne mažiau svarbi nei sveikata, socialiniai reikalai, inovacijos; maža to, ji su visomis šiomis sritimis susipynusi. Todėl pirmiausia turime pabrėžti, kaip kultūra gali savomis priemonėmis pagerinti žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, kaip ji padeda stiprinti sveikatą kitais būdais, nei siūlo medicina: štai statistika rodo, kad į kultūrinę veiklą įsitraukiantys žmonės gyvena vidutiniškai pustrečių metų ilgiau nei joje nedalyvaujantys.

Naujas požiūris leis įgyvendinti daugybę projektų ir programų, kuriais bus eksperimentuojama socialiniu kultūros poveikiu. Tai – didžiulė galimybė. Tikimės, kad ji pakeis ir žmonių požiūrį į kultūros vaidmenį. Kad kultūra taps ne tik laisvalaikio praleidimo forma, bet ir tuo, kas įžengia į tavo gyvenimą pačiais subtiliausiais, jautriausiais momentais: kai sergi, kai esi vienišas, kai baiminiesi dėl savo vaikų ateities. Toks yra naujasis scenarijus, kuris dabar materializuojasi. Žinoma, dar liko labai daug ką nuveikti. Bet jei padarysime namų darbus, tikiu, ateityje daugiau niekada neturėsime aiškinti, kodėl kultūra yra reikšmingas dalykas.

– Kalbėdami apie ES šiandien dažnai linksniuojame stiprėjantį nacionalizmą ir jo keliamus pavojus. Kultūra yra ir vienas ginklų, kuriais manipuliuoja nacionalistai. Ar naujoji darbotvarkė suteikia kokią nors atsvarą nacionalistų kuriamam kultūriniam naratyvui?

– Taip. Be abejo, programa nesivelia į atvirą mūšį su besilaikančiais tokių pažiūrų. Bet aišku, kad kultūriniai nacionalistai pateikia labai izoliuotą požiūrį. Jie sako: mūsų kultūra skiriasi nuo kitų, todėl turime ją aiškiai apsibrėžti. Ir tiems žmonėms, kurie gyvenime su kitomis kultūromis labai mažai susidūrę, tai pasirodo patrauklu. Bet įsitraukęs į kultūrinį gyvenimą pamatai, kiek daug skirtingose kultūrose yra bendrų elementų – kur kas daugiau, nei įsivaizduojame. Kultūra leidžia pažinti kitokį žmogų nei mes patys. Tad kuo prieinamesnė ji taps, tuo sunkiau bus išsilaikyti nacionalistų kuriamam naratyvui. Juolab kad nacionalistai dažnai viešai didžiuojasi savo kultūra, bet kai kalba pasisuka apie finansavimą, jie tampa šykštūs.

Kaune P. L. Sacco pristatė naują Europos kultūros darbotvarkės scenarijų (Martyno Plepio nuotr.)

– Kaip tuomet vertinate požiūrį į kultūrą kaip šalies įvaizdžio formavimo, viešųjų ryšių gerinimo priemonę?

– Tai labai susiję su dabar itin populiaria minkštąja galia. Be abejo, valstybėms šiuo atžvilgiu kultūra yra patraukli – ji garsina šalies vardą, padeda pritraukti turistų. Bet šiandien Europoje privalome pabrėžti ne tik atskirų šalių, bet ir bendrą europinę kultūrą. Pasaulis, kuriame gyvename, nebėra bipolinis. Tolimieji Rytai tampa vis didesne galia keliais aspektais. Kinijoje yra provincijų, daug didesnių už ES valstybes. Jei pabrėšime regioninius skirtumus, bet nekalbėsime apie bendrą europietišką kultūrą, mes pralošime.

– Pabrėžiate būtinybę priartinti kultūrą prie žmonių, juos įtraukiant į įvairias aktyvias veiklas, renkantis naujas formas. Tačiau gaji nuomonė, kad šitaip kultūra nuleidžia savo kokybės kartelę: esą opera gatvėje, spektaklis kalėjime ar paroda turguje neprilygs kultūriniam veiksmui, kuris vyksta tam skirtoje erdvėje. Ką apie tai manote?

– Puikiai suprantu šiame klausime glūdintį prieštaravimą. Bet manau, kad darbas su gausesnėmis nei įprastai žmonių grupėmis padidina kuriančiojo kompetencijas, nes reikalauja naujų įgūdžių. Taip gimsta artimesnis kontaktas. Nemanau, kad jis kelia grėsmę atlikėjo profesionalumui. Štai šokio mene tampa populiaru į veiksmą įtraukti ir žiūrovą. Ar jis, pabandęs pats dėlioti šokio judesius, ims niekinti profesionalus? Ne, priešingai – jis pajus, kaip sudėtinga tai daryti.

– O jeigu esu intravertas ir noriu tiesiog saugiai stebėti veiksmą, pasislėpęs salės tamsoje? Ar ta galimybė – jau praeitis?

– Ne, privalome gerbti žmones su visomis jų būdo savybėmis. Įtraukti žmones, padaryti juos dalyviais yra daug būdų. Minėtas šokis – labai akivaizdus įtraukimo pavyzdys, bet galima rasti ir kitokių būdų. Įvairovė labai svarbi tiek kalbant apie kultūrą, tiek apie auditorijos įtraukimo formas.

– Kultūros „davėjų“ priartėjimas prie „gavėjų“ kartais taip pat kelia klausimų apie žinių ir išsilavinimo svarbą. Anksčiau buvo įprasta sieti kultūrą su išsilavinimu: kuo daugiau studijavai, mokeisi, tuo daugiau sugebi išskaityti iš kūrinio. Bet galbūt socialiniai tinklai, kuriuose visi tapome girdimi, šią proporciją pakeitė? Ar kultūrai vis dar reikia išsilavinimo?

– Kiekvienai sričiai galioja paprasta taisyklė: kuo daugiau treniruojiesi – tuo daugiau pasieki, daugiau žinai ir supranti. Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia, kad eksperto akis meno kūrinį skenuoja visai kitaip nei tiesiog žiūrovo. Bet tai nėra priežastis gąsdinti žmones ir neleisti jiems atrasti meno. Nereikia kurti kaltės jausmo: esą, jei neturi atitinkamo išsilavinimo, tai tylėk. Kita vertus, svarbu suprasti, kad ekspertai iš tiesų turi daugiau žinių ir gali kritiškiau vertinti.

Socialiniai tinklai sukūrė galimybes visiems reikšti savo nuomonę neatsižvelgiant į žinias. Taip kartais gimsta absurdai, o argumentų ir žinių turintys žmonės būna paprasčiausiai nutildomi. Bet manau, kad tai pasikeis. Socialinė žiniasklaida iš esmės išgyvena kūdikystę. Dar nemokame tinkamai jos naudoti, bet esu tikras, jog išmoksime.

– Savo veikloje analizuojate ir Europos kultūros sostinių atvejus, jų indėlį į visuomenę. Ko reikia, kad šis projektas būtų sėkmingas ir kaip apskritai matuojama jo sėkmė?

– Kultūros sostinės sėkmė tiesiogiai susijusi su išliekamąja verte. Esminis klausimas – kas iš jos liks prabėgus penkeriems ar dešimčiai metų. Svarbu negalvoti, kad šis projektas – vienas didelis žaižaruojantis įvykis. Iš tiesų kultūros sostinės metai yra tik pasiruošimas tam, kas vyks pasibaigus projektui. Labai svarbu tuos metus išnaudoti galvojant ne apie turistus ar didelius renginius, bet apie esminį indėlį miesto gyvenimui. Visų pirma, šie metai skirti pačių miestiečių požiūriui pakeisti. To paties galiu palinkėti ir Kaunui: atveskite kultūrą į savo žmonių gyvenimą, paverskite juos ne stebėtojais, bet dalyviais. Tada jie sakys: tai ir mano kultūros sostinė, aš taip pat buvau jos dalis. Ir čia visa paslaptis – nieko daugiau nereikia.

 

P. L. Sacco

Gimė 1964 m.

Milano IULM universiteto dėstytojas, Harvardo universiteto vyresnysis tyrėjas.

Nuo 2017 m. – Europos Komisijos specialusis patarėjas švietimo ir kultūros klausimais.

Kitos veiklos: Europos tyrimų patariamojo komiteto, Italijos kultūros ministerijos Kultūros ekonomikos komiteto, Čekijos Respublikos patariamosios mokslo ir inovacijų tarybos bei Kūrybiškos Gruzijos patariamosios tarybos narys.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų