Technologijos klausytojams leidžia pažinti ir orkestro užkulisius (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

P. Čaikovskis feisbuke

P. Čaikovskis feisbuke

Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) kraustynės į skaitmeninę erdvę – atidaryta internetinė koncertų salės platforma – atveria naujas galimybes tiek klausytojams, tiek muzikams. Vis dėlto sumanymo autoriai neslepia, kad gyvas klausymas tebelieka svarbiausia siekiamybe.

Idėją įrengti skaitmeninę LNF salės platformą bei tiesiogiai transliuoti dalį koncertų feisbuke paskatino sėkmingi užsienio pavyzdžiai. Vienas sumanymo organizatorių, tuometis LNF visuomenės informavimo skyriaus viršininkas Julijus Grickevičius pastebi, kad skaitmeninės galimybės gerokai padidina ir kolektyvų bei koncertų salių žinomumą. „Mes kartais nežinome savo kaimyninių teatrų ar orkestrų rutinos, bet žinome, kas vyksta Berlyno filharmonijoje ar „Metropolitan opera“ teatre, nes jie turi šiuos galingus įrankius“, – sakė jis.

Antrus metus skaičiuojančios skaitmeninės filharmonijos salės idėja sujungė J. Grickevičių ir akustinės muzikos garso įrašų bendrovės „Baltic Mobile Recordings” įkūrėjus Aleksandrą Kerienę bei Vilių Kerą. Pastarieji – patyrę garso profesionalai: V. Keras yra įrašinėjęs vieną Londono orkestrą garsiojoje „Abbey Road“ studijoje, dirbęs ruošiant visus Kauno miesto simfoninio orkestro CD įrašus amerikiečių kompanijai „Delos Music“, o studijų metais bendradarbiavęs su Berlyno filharmonija. A. Kerienė, baigusi garso režisūros studijas Lietuvoje, magistro laipsnį įgijo Karališkoje Danijos muzikos akademijoje; studijuodama įsitraukė ir į bendrus projektus su Danijos nacionaliniu transliuotoju. Ji iki šiol yra vienintelė moteris Lietuvoje, turinti tonmeisterio laipsnį – tai garso režisierius, dirbantis su klasikos įrašais, šio žanro muzikos atlikėjais bei orkestrais.

Studijos patalpos įrengtos LNF palėpeje (D. Matvejevo nuotr.)

Studijos ir darbo svetur patirtis įkvėpė A. Kerienę siekti įrodyti, kad ir Lietuvoje galima įgyvendinti šiuolaikišką, inovatyvų projektą. Tam, tiesa, pirmiausia reikėjo fizinės erdvės: įrašams, tuo labiau tiesioginėms transliacijoms LNF iki šiol neturėjo jokios techninės bazės, nebuvo įsirengusi ir studijos. Šiai patalpas pavyko rasti filharmonijos palėpėje. Tada pradėta kaupti techninę bazę. „Nuo pat pradžių nusprendėme atsisakyti operatorių. Todėl įsigijome robokameras – taip salėje nebus jokių papildomų žmonių ir klausytojo netrikdys pašaliniai garsai ar pašnekesiai. Žiūrovui norime aukščiausio komforto“, – aiškino A. Kerienė. Pasak jos, jeigu filharmonijos lankytojas specialiai nesidairys, ieškodamas kamerų, greičiausiai jų apskritai nepamatys: „Bandėme išlikti kiek įmanoma nepastebimi. Be abejo, galvojome ir apie muzikantų komfortą. Žinodami, kad yra filmuojami, jie jaudinasi dar labiau. Todėl norėjome ir dėl jų sukurti kuo mažiau išorinių dirgiklių.“

Filmavimo pridedamas adrenalinas ir jaudulys netapo priežastimi šiam sumanymui priešintis. Atvirkščiai: A. Kerienė pasakoja, kad muzikai į tokią inovaciją sureagavo labai palankiai. Viena vertus, kokybiški įrašai padeda jiems įspūdingai papildyti ir savo CV. Be to, technologijos leidžia žiūrovams parodyti ir tuos orkestro narius (pavyzdžiui, atliekančius solo partiją), kurie dažnai lieka už dėmesio centro ribų. Todėl komandoje labai svarbu turėti žmogų, kuris mokėtų skaityti partitūras ir padėtų sustyguoti, į ką, kuriuo metu ir kuri kamera turi būti nukreipta. Savo kolegę Juliją Juknaitę A. Kerienė šiuo aspektu vadina kelrode žvaigžde: „Toks specialistas yra mūsų sėkmės garantas. Ji iš anksto išanalizuoja koncerte skambėsiančių kūrinių partitūras, viską pasižymi ir, pavyzdžiui, sako: gros klarneto solo, paruoškime pirmąją kamerą trečiąjį planą. Neturėdami komandoje tokio žmogaus galėtume dirbti tik pasikliaudami nuojauta. Matydami galutinį rezultatą džiaugiasi ir muzikantai: pagaliau obojininkas ar klarnetininkas gali išvysti ir save ekrane.“

Atveria ir užkulisius

Įrengus studiją pirmuosius metus koncertai buvo vien įrašinėjami – tiesioginių transliacijų tuo etapu neskubėta rengti. Skaitmeninės salės komanda norėjo būti tikra, kad tiesiogiai vaizdą ir garsą perduos būdami visiškai pasiruošę, apsisaugoję nuo bet kokių galimų klaidų ar netikėtumų. Tiesioginės transliacijos debiutu tapo filharmonijos šio sezono pradžios koncertas. Be netikėtumų jame vis dėlto neapsieita: atliekant šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinį maždaug 15-ąją jo minutę transliacija feisbuke netikėtai nutrūko.

A. Kerienė mano, kad taip nutiko dėl autorinių teisių niuansų. „Kelias iki autorinių teisių savininkų kartais labai sudėtingas ir klampus. Šiuo atveju tikrai nebandėme slapukauti ar piratauti: skambinome, aiškinomės, susisiekėme ir su užsienio agentūromis, kurios prekiauja to kompozitoriaus partitūromis. Atrodė, kad viską susitarėme, bet JAV šiam kompozitoriui atstovaujantiems žmonėms turbūt pasirodė kitaip, todėl praradome maždaug dvi kūrinio minutes – transliacija buvo tiesiog nutraukta“, – pasakojo tonmeisterė. Ji pastebi, kad Lietuvoje autorinių teisių srityje dar yra nemažai spragų: „Trūksta žmonių, kuriems galėčiau paskambinti kilus konkrečiam klausimui, ir būti tikra, kad gausiu visą reikiamą informaciją.“

Vis dėlto tiek tą patį vakarą nuskambėję Piotro Čaikovskio ir Giovanni Sollimos kūriniai, tiek vėlesnės koncertų transliacijos įvyko sklandžiai. Visi norintieji feisbuke galėjo ne tik klausytis tuo metu atliekamos muzikos, bet ir stebėti dinamišką vaizdą. Beje, užsienio šalių pavyzdžiai rodo, kad šiuo aspektu pačių filharmonijų, koncertų salių ar operos teatrų organizuojamos transliacijos skiriasi nuo tų, kurias ruošia nacionaliniai transliuotojai. Pasak J. Grickevičiaus, pačių muzikų bendruomenės organizuojamos transliacijos dažnai pasižymi kruopštesniais technologiniais sprendimais. Be to, šiuolaikiniai įrankiai atveria galimybes parodyti ir koncerto užkulisius, akimirkas iš repeticijų, pokalbius su muzikais, dirigentais ar kompozitoriais – tai, kas įprastai žiūrovui nėra prieinama. Šias galimybes labiau išnaudoti ketina ir LNF.

Netaps rutina

Šiuo metu filharmonijos platformoje nationalphilharmonic.tv galima rasti 25 koncertus. Gyvai transliuotų koncertų įrašai dar porą dienų būna prieinami feisbuke, o vėliau keliauja į skaitmeninę filharmonijos salę. Tiesioginės transliacijos pirmąją šio sezono pusę vykdavo maždaug porąkart per mėnesį, tačiau šią naują tradiciją gali savaip pakoreguoti kitąmet turinti prasidėti filharmonijos pastato rekonstrukcija.

Svetur įgytą patirtį A. Kerienė pritaiko dirbdama Lietuvoje (D. Matvejevo nuotr.)

J. Grickevičius pasakojo, kad sprendimą, kuriuos koncertus transliuoti gyvai, lemia daugybė kriterijų. „Koncertų vyksta daug, todėl siekiame žiūrovą palaipsniui įvesti į šią patirtį. Nenorime, kad tiesioginės transliacijos taptų rutina – jos veikiau padeda išlaikyti ryškiausius sezono akcentus. Žinoma, dėliojant transliacijų kalendorių prioritetas teikiamas filharmonijos kolektyvams“, – pasakojo jis.

Nenorime, kad tiesioginės transliacijos taptų rutina – jos veikiau padeda išlaikyti ryškiausius sezono akcentus.

Nors į skaitmeninį rimtosios muzikos lobyną galima žvelgti ir kaip į būdą šiek tiek užsidirbti, pašnekovas nemano, kad bent artimiausiu metu skaitmeninė salė vartotojams bus mokama. Bent jau naujausias kūrinių transliacijas planuojama skelbti prieinamas be jokio mokesčio. „Tačiau kai kurie Europos šalių pavyzdžiai rodo, kad visai racionalu bandyti turinį skirstyti. Pavyzdžiui, trims mėnesiams įrašą palikti nemokamą, o vėliau perkelti į premium versiją, atveriančią visą sukauptą biblioteką. Tai puikiai tarnautų ir kaip rinkodaros įrankis“, – mano J. Grickevičius.

Meno ir kultūros organizacijų kraustynes į skaitmeninę erdvę dažnai lydi diskusijos, ar taip nesumažės fiziškai kultūriniame gyvenime bei meno procesuose dalyvaujančios auditorijos dalis. Juk, pavyzdžiui, dažno muziejaus ar galerijos nuolatinę ekspoziciją šiandien galima apžiūrėti neiškėlus kojos iš namų. Ar tai atstoja pamatymą gyvai – diskutuotina. Kyla klausimų ir apie namuose, kavinėje ar traukinyje įsitaisiusio klausytojo ar žiūrovo dėmesingumo kokybę. Juk klausantis kūrinio namų aplinkoje atsiranda daugybė galimų trukdžių – nuo į duris paskambinusio kaimyno iki neatidėliotinų buities reikalų. Taip atsiranda grėsmė muzikai tapti viso labo fonu, o juk sėdint filharmonijoje ar operos teatre visas dėmesys sutelkiamas į veiksmą scenoje.

J. Grickevičius mano, kad skaitmeninė salė yra priemonė neatsilikti nuo kultūrinio vyksmo. Vis dėlto reali patirtis tikroje muzikos erdvėje ir toliau išlieka siekiamybe.

„Gyvas koncerto klausymas, kaip ir gyvas parodų lankymas, turi daug kitų faktorių: nuo socialinių ryšių iki akustikos pojūčio. Manau, anksčiau ar vėliau žmonės apskritai pavargsta nuo skaitmeninių patirčių ir nori gyvumo pojūčio. Be to, ėjimas į renginį turi ir šventės bruožų – juk daugelis mūsų ne kasdien lankosi simfoninės muzikos koncerte. Skaitmeninė salė yra tiesiog puiki priemonė palaikyti pulsą, jausti kultūrinį gyvenimą. Tačiau galiausiai vis tiek lauki, kada bus proga konkretų kūrinį ar atlikėją išgirsti gyvai“, – sakė J. Grickevičius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų