Operos architektas

Operos architektas

Vienintelės Ludwigo van Beethoveno parašytos operos „Fidelijus“ siužetą kalbant šiandienos terminais būtų galima vadinti trileriu. Didžioji jo veiksmo dalis vyksta kalėjime, kurį sukurti Vilniaus ir Bergeno teatruose teko scenografui Gintarui Makarevičiui. Apie naujausią savo darbą menininkas pasakojo Viktorijai Vitkauskaitei.

Pilnutėlė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) salė premjeros vakarą prapliumpa ovacijomis. Meilės palaikoma teisybė triumfuoja ir operos finale prasiveržia tokiomis mažorinėmis intonacijomis, lyg būtų „Odės džiaugsmui“ tęsinys. Publikos šypsenas įskelia ir pabaigoje scenos gilumoje plaukiantys vaizdai – dokumentiniai kadrai iš Baltijos kelio. Chorui džiaugsmingai skelbiant apie išsivadavimą iš pančių ir nusimestas grandines, operos žiūrovai, regis, iš siužeto trumpam pabėga į savo patirtį ir ilgoje rankomis susikibusių žmonių grandinėje žvalgosi artimųjų, o gal – ir savęs. Šalia sėdinti garbaus amžiaus pora net ima kumščiuoti vienas kitą ir mostais rodyti į besikeičiančius vaizdus: žiūrėk, ir mes ten buvome, tai – ir mūsų istorijos dalis.

Vėliau feisbuke apie šį kūrėjų sumanymą pasirodys ir rūgštesnių kritikų atsiliepimų. Esą bandymas įterpti tautinio atminimo detalę – abejotinas būdas paįvairinti gana statišką operą. Tačiau tai – toli gražu ne paskutinės diskusijos: kitą teatro sezoną jų veikiausiai kils dar daugiau, nes sezoną baigusi Oskaro Koršunovo režisuota premjera iki vasarą nutylančio repertuaro suspėta parodyti tik tris kartus. Pirmąjį jų į sceną atsiimti pelnytų aplodismentų užkopė ir kūrybinė komanda. Vieno jos nario – scenografo G. Makarevičiaus – klausiu, kaip pačiam bendraautoriui „susižiūrėjo“ pirmasis pristatymas publikai. „Aš premjeros nežiūrėjau, – šypteli scenografas ir paaiškina: – Kai kelias savaites nuolat sėdi repeticijose, paskui negali atitrūkti: net ir būnant namie galvoje skamba arijos. Dar ir šiandien ryte taip buvo. Tai lyg organizmo apsinuodijimas. Be to, repeticijų metu matai visas scenas su skirtingais atlikėjais. Po kurio laiko ateina nuovargis, pradedi žiūrėti labai inertiškai.“

Šįsyk organizmo „apsinuodijimą“ lydėjo ir savotiškas déjà vu. Apie pasiaukojamą Leonoros meilę savo vyrui Florestanui pasakojanti opera O. Koršunovo pirmiausia buvo pastatyta Bergeno nacionaliniame operos teatre. Būtent ten kilo avantiūriškas sumanymas orkestrą iš įprastos jo vietos kone po grindimis iškelti ant scenos, į patį veiksmo ir vaizdo epicentrą. Jau ėmus dirbti Bergene pradėjo aiškėti, kad ši opera vėliau savo gyvenimą tęs Lietuvoje. Todėl kalėjimą, kuriame vyksta didžioji veiksmo dalis, G. Makarevičiui teko kurti galvojant tiek apie Vilniaus, tiek apie Bergeno operos scenas. O šios buvo ypač skirtingos: erdvė Bergene, scenografo žodžiais, ir masteliu, ir planu artima Romos Koliziejui, tačiau visiškai skiriasi nuo tradicinės sostinės Operos ir baleto teatro erdvės.

Būtent norvegiško teatro rėmai tapo vienu išeities taškų dėliojant galimus scenografijos scenarijus. „Supratau, kad tokioje erdvėje įprastai kurta scenografija atrodytų lyg priplota. Vieną tokį spektaklį Bergene mačiau: įspūdis – lyg žvelgtum į žemėlapį. Todėl reikėjo ieškoti vertikalaus sprendimo. Šiek tiek abejojau, kaip šis sumanymas atrodys Vilniuje. Bet pasitikrinau bendrus parametrus, paskaičiavau… atrodo, viskas gerai“, – apie naujausią savo darbą kalba G. Makarevičius.

Bergene O. Koršunovo režisuota opera buvo parodyta tik keturis kartus. Pasak G. Makarevičiaus, ten tai visiškai normalu: pasibaigus sezonui dažnas spektaklis daugiau neberodomas. O tada visą didžiulę konstrukciją teko gabenti į Lietuvą ir čia, Operos ir baleto teatro scenoje, iš naujo kurti tiesos trokštančių žmonių kalėjimą.

STATYTI KALĖJIMĄ – UŽDUOTIS, profesiniame kelyje pasitaikanti toli gražu nedažnam scenografui. Ir nedažnam architektui. Architektūros studijų etapas buvo ir G. Makarevičiaus praeityje: kažkuriame interviu jis pats yra kalbėjęs apie šių dviejų profesijų panašumą. Tik užsakovų ratas jo darbe platesnis – ne tik teatras bei konkretus režisierius, bet ir tam tikrus lūkesčius puoselėjanti auditorija. Apie tai knieti padiskutuoti su operos statytojais, nes klasikinių pastatymų gerbėjams dėl „Fidelijaus“ gali atsirasti klaustukų.

Monumentalių matmenų metalinė „kalėjimo“ konstrukcija žiūrovo žvilgsnį paskui operos solistus verčia bėgioti aukštyn žemyn. Kuo žemiau leidiesi jos horizontalėmis – tuo daugiau skausmo, liūdesio ir paslapčių. Tik viršuje plazdena rožinės kalėjimo prižiūrėtojo dukters Marcelinos iliuzijos: ji įsimylėjusi Fidelijų, kuris iš tikrųjų neegzistuoja. Fidelijus – tai vyru persirengusi Leonora, trokštanti bet kokia kaina įsigauti į savo sutuoktinio vienutę kalėjimo požemiuose ir išgelbėti mylimą vyrą.

Keliaaukštė kalėjimo konstrukcija, pačiame scenos centre įkomponuotas orkestras, grubios stilistikos detalės sufleruoja kūrėjų gebėjimą atsispirti tradiciniam operos suvokimui. Dar prieš premjerą scenografo pavardė tapo užuomina, kad pertekliaus estetikos nebus. Šiemet G. Makarevičius dekadansiškos puotos spalvas ištrynė iš Kauno muzikiniame teatre pastatyto Johanno Strausso „Žydrojo Dunojaus“. Prieš kelerius metus metalo konstrukcijų fone jis apgyvendino kultiniu tapusio spektaklio „Išvarymas“ herojus ir už šį darbą pelnė antrąjį savo gyvenime Auksinį scenos kryžių. Tiesa, O. Koršunovo režisuoto „Meilės eliksyro“, kuriam G. Makarevičius taip pat kūrė scenografiją LNOBT, spalvų trūkumu neapkaltinsi. Tačiau ir čia ryški labiau atimti, nei pridėti linkusio scenografo ranka.

Vis dėlto, prisimindama nemariąją Vlado Urbakavičiaus „Krantinės arkos“ Vilniuje istoriją, scenografą provokuoju – o kaipgi grožis saldžiąja prasme? Juk opera, kaip ir miesto skulptūra viešojoje erdvėje, „turi būti graži“ – nejaugi šio pastatymo autoriai tokio spaudimo nejautė? „Visada jaučiu labai didelį spaudimą, ypač kai yra bendra opinija: ji gali būti net garsiai neišreikšta, bet nuolat tave žnaibo“, – apie operos estetikai tenkančius lūkesčius ramiai kalba scenografas. Tačiau peržiūrėję „Fidelijaus“ pastatymus kitose pasaulio scenose lietuviai nutarė neprisirišti nei prie konkretaus laikotarpio, nei juolab – prie konkretaus kalėjimo detalių. „Pavyzdžiui, Metropoliteno operoje scenografija ganėtinai realistiška. Bet tos pernelyg realistinės detalės man pradėjo trukdyti. Solistams kalbant jos atrodė natūraliai, bet kai jie pradėdavo dainuoti, viskas pavirsdavo absurdu. Mes bandėme to išvengti. Norėjau švaraus minimalizmo, kuriame dominuotų ritmika. Norvegijoje tokiam sumanymui sulaukiau didelio palaikymo“, – kalba G. Makarevičius.

Kurdamas „Fidelijų“ scenografas domėjosi ne tik kitais šios operos pastatymais („nes juk negali nežinoti“), bet ir kalėjimų architektūros logika. Kalėjime G. Makaravečiui pagyventi neteko, tačiau teko gyventi miestelyje Paryžiaus Marė rajone, kur Vilniaus dailės akademija turi menininkams skirtą studiją. Kūrėjų rezidencijoms skirto pastato autorius buvo architektas, iki tol projektavęs daugiausia kalėjimus. Šis niuansas žinantiems istoriją sukeldavo daug juoko. „Kita vertus, kalėjimas – tiesiog tam tikra struktūra, kuri turi funkciškai atitikti joje esančių žmonių poreikius, galimybes ir negalimybes. Statant kalėjimus būdavo kuriami tipiniai projektai, įgyvendinami vis kitose vietose. Ir mūsiškis Lukiškių kalėjimas yra vieno tokio tipinio projekto pavyzdys“, – pasakoja scenografas.

JEI KO NORS tipinio ieškotume „Fidelijuje“, galbūt į šią lentyną būtų galima įdėti sprendimą naudoti vaizdo projekcijas – bendrą G. Makarevičiaus ir jauno kino bei teatro režisieriaus Miko Žukausko kūrinį.

Suskaičiuoju, kad iš keliolikos šį sezoną matytų spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose daugiau nei pusėje buvo naudojamos vaizdo projekcijos. Ar tam galima taikyti madingumo diagnozę, ar tai tiesiog reiškia dar nenumalšintą troškimą paliesti šią technologiją? „Aš to nesieju su naujovėmis, kaip tik manau, kad ši medija mums labai suprantama. Visi esame susiję su monitoriais, turime išmaniuosius telefonus. Todėl vaizdas tapo mums visiškai natūralia mąstymo dalimi“, – svarsto scenografas.

Diskusijas išprovokavusi idėja operos finale vaizdo projekcija priminti Baltijos kelią kilo režisieriui O. Koršunovui, tačiau scenografas šiam sumanymui visiškai pritarė. Tikslas sužadinti atpažįstamumo ir susitapatinimo pojūtį, regis, pavyko: apie tai galima spręsti iš atgijusios ir tiesiog iš kėdžių šokančios publikos reakcijos. G. Makarevičius sprendimą į Beethoveno operą įpinti lietuviškos atgimimo istorijos fragmentą grindžia savita logika: „Kurdami spektaklį turime patys patikėti jame užkoduotomis idėjomis. Pabaigoje norėjosi nuimti formalųjį lukštą, ne pasilikti abstrakcijoje, o pereiti į dokumentiką.

Dabartiniame pasaulyje vyksta daugybė panašių įvykių, bet dar nežinia, kuo jie baigsis. O čia buvo visiems pažįstamas pilietinės valios gestas.“ Ir jo pabaiga, kaip ir operos „Fidelijus“, buvo laiminga.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų