(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

O. Balakausko vaizduotė ir logika

O. Balakausko vaizduotė ir logika

Viena ryškiausių šiųmečio Vilniaus festivalio programos dalių buvo Osvaldo Balakausko kūrybinei retrospektyvai skirtas koncertas, paskatinęs pažvelgti į kompozitoriaus kūrybą ne vien retrospektyviu žvilgsniu.

Menininko kolegos, bendražygiai ir mokiniai dalijasi savo įžvalgomis apie vieną ryškiausių mūsų dienų lietuvių kompozitorių.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentas, profesorius Juozas Domarkas:

– Su O. Balakausku esame pažįstami nuo paauglystės. Susitikome tuometėje Klaipėdos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Čia kartu mokėmės kelerius metus, vėliau aš įstojau į Klaipėdos S. Šimkaus muzikos mokyklą. Po metų ir Osvaldas užsidegė muzika, taip pat įstojo į šią mokyklą. Tiek vidurinėje, tiek muzikos mokykloje Osvaldas buvo mūsų, keleto artimų draugų grupelės, „intelektualinis“ lyderis. Jis mus uždegė noru skaityti knygas, savarankiškai mokytis užsienio kalbų (tai tikrai buvo naudinga tolesniame mūsų gyvenime.) Ir pats, kiek pamenu, išmoko anglų, ispanų, prancūzų kalbas. Jo paskatinti užsiimdavome prasminga kūrybiška veikla, tad nelikdavo laiko paaugliams būdingam lengvabūdiškam vėjavaikiškumui.

O. Balakauskas yra iš tų žmonių, kurie padaro viską, ko imasi. Nežinau, ką Lietuva prarado jam pasukus į muziką. Galbūt puikų architektą. Jis labai gerai piešė, braižė, buvo gabus tiksliesiems mokslams. Nuo paauglystės mėgo knygas, buvo tikras moksliukas. Visą gyvenimą jis buvo mažakalbis, bet lankstus, protingas ir imlus žmogus. Kai išvyko studijuoti į Kijevą (1964–1969 m. Kijevo konservatorijoje profesoriaus Boriso Liatošinskio klasėje studijavo kompoziciją – IQ past.), netrukus ten įsitraukė į vietos Kompozitorių sąjungos veiklas.

Kai baigę mokslus svečiuose kraštuose grįžome į Lietuvą, mūsų draugystė ir bendravimas atsinaujino naujoje kūrybinėje plotmėje. Man teko diriguoti daugumą O. Balakausko kūrinių, dalį jų įrašyti į plokšteles. Iš visos jo kūrybos išskirčiau kelis fundamentalius opusus: Kalnų sonatą (koncertas fortepijonui ir orkestrui), „Opera strumentale“ (instrumentinę operą, kurioje atskiri simfoninio orkestro instrumentai pristatomi kaip operos veikėjai) bei Ketvirtąją ir Penktąją simfonijas. Pastarosios simfonijos man ypač įdomios, manau, ateityje dar reikėtų prie jų grįžti, parengti koncertinę programą.

O. Balakauskas yra iš tų žmonių, kurie padaro viską, ko imasi.

Man O. Balakauskas – vienas pačių įdomiausių lietuvių kompozitorių. Jis iš kitų išsiskiria savitu braižu, šiuolaikine muzikine kalba. Turiu pasakyti, kad jis neužsiima beprasmiškais eksperimentavimais. Mudviejų supratimas apie muzikos išraiškos priemones dažniausiai sutapdavo, niekad nekildavo jokių konfliktų sprendžiant atlikimo klausimus. Nors to nepavykdavo išvengti bendradarbiaujant su kai kuriais mūsų kompozitoriais.
O. Balakauskas sugeba panaudoti tiek tradicines, tiek šiuolaikiškas muzikos komponavimo priemones, turi savo požiūrį, savitą harmoninę kalbą, žengia koja į koją su epocha. Ir mums jis neleidžia užmiršti, ant kokios žemės esame išaugę, kokioje kultūrinėje ir tradicinėje terpėje buvome auklėti.

Kompozitorė, profesoriaus O. Balakausko studentė Justė Janulytė:

– Profesorius O. Balakauskas, pas kurį kompoziciją studijavau maždaug penkerius metus, sudėjo esminius komponavimo pagrindus ir perteikė savo stiprią estetinių vertybių sistemą. Ja, aišku, gana savotiškai, bet visgi vadovaujuosi ir pati kurdama. Labai didelę reikšmę, be kompozicijos pamokų, man teikė profesoriaus tekstai bei gausūs interviu, kuriuos iki šiol reguliariai vis iš naujo perskaitau ir kaskart vis labiau įvertinu šio ypatingo muzikos intelektualo vizionieriškumą.

Muzikologas Viktoras Gerulaitis:

– Ko Lietuvos muzikos pasaulis neturėtų be O. Balakausko kūrybos? Pirmiausia, gerų, gabių kompozitorių, kurie buvo jo mokiniai. Lietuva taip pat neturėtų vieno žymiausių XX a. šalies kompozitorių. Trečias dalykas, po jo sparnu sau leisdavo prisiglausti ir talentingas jaunimas, ir apsišaukėliai. Savo laiku jie kalbėdavo (o Osvaldas su tuo nelabai ginčydavosi), kad jis – vos ne Lietuvos avangardo lyderis. Kai esi talentingas avangardistas, kažkas iš to gali išeiti, bet kai nieko negali ir apsišauki avangardistu… Tokių po jo sparnu buvo prilindę. Osvaldas buvo patogus kai kam, gal net pats to nenorėdamas.

Lietuva taip pat būtų netekusi nemažai gražios šiuolaikinės muzikos. Šifruoju, kas tai yra. O. Balakauską pavadinčiau jautriu racionalistu. Jis susikūrė originalų, balakauskišką kūrybos metodą. Visame XX a., kaip ir šiandien, surasti individualų savo stilių labai sudėtinga. Šiuolaikinė kalba daugeliu atvejų neleidžia būti savimi. O. Balakauskas kosmopolitiniame kontekste susilipdė savitą kalbą. Įtakos jam darė impresionizmas, ir čia nėra nieko pasenusio. Novatorius juk ne tas, kuris daro viską naujai ir nekreipia dėmesio į tai, kas sena, bet tas, kuris yra kontekste, yra naujoviškas. Dar jis sugėrė neoklasicizmo, džiazo, roko atgarsius. Bet kuris didis menininkas, jei jis išties didis, sugeba daug sugerti, susintetinti ir sukurti savo.

Atėjo laikas, kai O. Balakauskas pasakė, jog avangardinė muzika daugeliu atvejų yra netikras reikalas.

O. Balakauskas – labai racionalus kūrėjas, jis susikūrė ir plėtojo tam tikrą sistemą. Bet jo muzika nėra sausa, ji emocionali, pagavi. Bet kuris menas pirmiausia veikia nuotaiką, tada – jausmą ir galiausiai – mintį. O. Balakauskas savo kūryba „muša“ per visus tris, nors gal labiausiai koncentruojasi į mintį. Bet dar Eduardas Balsys yra sakęs, kad mintis irgi yra emocionali. Osvaldo muzika grakšti formos atžvilgiu, nes jis – talentingas konstruotojas.

Prieš daugelį metų viename radijo interviu O. Balakausko paklausiau, kuris kompozitorius jo mylimiausias. Nepatikėsite, ką jis pasakė – Giacomo Puccini. Jis neneigė, kad per vėlai ėmė klausyti klasikinės muzikos, vėlai ją pažino. Atėjo laikas, kai O. Balakauskas pasakė, jog avangardinė muzika daugeliu atvejų yra netikras reikalas. Daug kam tai buvo smūgis į paširdžius: kaip taip, juk pats Osvaldas – avangardistas. Bet aš manau, kad jo negalima taip vadinti. Jis – novatorius, o tai ne tas pats.

Mano galva, jis su Broniumi Kutavičiumi pratęsė Juliaus Juzeliūno ir E. Balsio tandemo liniją. J. Juzeliūnas buvo racionalistas, E. Balsys – labiau emocionalistas. Nors taip sakydamas šiek tiek pritempiu, bet B. Kutavičius irgi labiau emocionalus, O. Balakauskas – racionalus. Latvių muzikologas Arnoldas Kluotinis yra apie Osvaldą tiksliai pasakęs: „Šio kompozitoriaus muzikoje labiausiai mane žavi daiktinės vaizduotės ir loginės konstrukcijos vienybė.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų