Nuversk, jei gali

Nuversk, jei gali

Metalinis kareivių, valstiečių, studentų ir darbininkų aštuonetas ant Vilniaus Žaliojo tilto rūdija sparčiau nei norinčių jį nuversti pastangos. Kurie pasiduos pirmieji?

Nuolat tarp ramybės būsenos ir vis įsiplieskiančių ginčų Vilniuje gyvenančių Žaliojo til­to skulptūrų netrukus vėl laukia karštas metas. Spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje paveldosaugininkai sostinėje organizuoja konferenciją, kurioje su menininkais, politikais ir visuomenės veikėjais svarstys ne tik šių skulptūrų likimą, bet apskritai kalbės apie sovietmečio Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo kontekstą.

Labiausiai tikėtini scenarijai tėra du: Žaliojo tilto aštuonetas arba dar kartą bus pripažintas kultūros paveldo objektu ir lauks restauracijos, arba iš saugomų vertybių sąrašo bus išbrauktas, nugriautas ir keliaus į Grūto parką.

Antrasis variantas intriguoja labiau. Taiki konferencija, po kurios sostinėje virstų skulptūros, – nedažnas atvejis. Kol laukiama paveldosaugininkų, politikų ir visuomenės atstovų verdikto, IQ bando į keletą segmentų išskaidyti skulptūrų nekentėjų ir gynėjų auditorijas. Ką faktas, kad nenorime savo mieste matyti įamžinto kareivio ir valstietės arba, priešingai – jų net nepastebime, sako apie mus pačius?

Antiskulptūrininkų sparnas

Nuo noro kilstelėti savo reitingų kartelę iki nuoširdžios neapykantos viskam, kas sukurta anksčiau nei 1990 m.: skulptūras nugriauti norinčių asmenų motyvacija – nevienalypė.

Vakariečiai iš pašaukimo. Tai žmonės, sovietmečiu dvelkiančių skulptūrų netoleruojantys beveik taip pat kaip verbų, klumpakojų, iš šiaudų pintų sodų ir Dainų šventės. Jų motyvacija neturi nieko bendro su tariamu ar tikru lietuvybės puoselėjimu. Lietuvių menininkus jie laiko nesusivokusiais nevykėliais, nes vakariečiai meną kuria geriau, kaip ir apskritai viską daro tobuliau. Jų valia Žaliojo tilto skulptūras lengvai galėtų pakeisti metaliniai peliukai Mikiai.

Jų valia Žaliojo tilto skulptūras lengvai galėtų pakeisti metaliniai peliukai Mikiai.

Politikai. Šiame pogrupyje nuomonės išsiskiria. Kita vertus, pasisakantys už sovietinio paveldo kelionę į Grūto parką tai daro rėksmingiau ir viešiau nei turintys priešingą nuomonę. Politikų įtakos neabejotinai nebus išvengta ir minėtoje konferencijoje. Karas Ukrainoje tam – svarbus pretekstas. Jausmingas monologas apie skulptūrų liudijamą nepagarbą istorinei praeičiai galėtų pelnyti keletą balsų per artėjančius savivaldos rinkimus.

Estetai. Juos kitaip būtų galima vadinti „antivamzdininkais“. Nesigilindami į jokias politines ar kontekstines detales, šie žmonės Vilnių nori matyti tiesiog šiuolaikišką ir gražų. Tokį, kuriame niekaip neišsitenka nei Žaliojo tilto aštuonetas, nei netoli esanti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, populiariai vadinama „Vamzdžiu“. Savo nuomonę estetai neretai grindžia ne itin svarbiais faktais: pavyzdžiui, kad „Krantinės arka“ statyta laikinai, o už Žaliojo tilto skulptūrų restauravimą bus mokama iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tačiau tai – tik detalės. Atmetus jas tektų prisipažinti, kad dabartinis vaizdas estetams tiesiog negražus.

Jaučiantys skriaudą. Tokių, kurių šeimas sovietmečio trėmimai, represijos ir kiti režimo krumpliaračiai sunaikino ar sužeidė, Lietuvoje tebėra išties daug. Tačiau jos skiriasi tuo, kiek tos skriaudos, nuoskaudos ir pykčio laiko savo šiandieniame gyvenime. Dalis žmonių Žaliojo tilto skulptūras, ypač raudonarmiečius vaizduojanti kompozicija „Taikos sargyboje“, vertina kaip pasityčiojimą iš savo praeities.

Proskulptūrininkų kuopa

Nuo oponentų ji skiriasi tuo, kad priežasčių aršiai ginti savo nuomonę turi mažiau. Daugeliu atvejų jos tiesiog ne tokios asmeniškos. Tad siūlymas palikti skulptūras ant tilto neretai balansuoja ties nenoru sukti sau galvos. Bet yra ir kitų motyvų.

Abejingieji. Porūšis, kurio atstovai turbūt net nepastebėtų, jei sovietinis paveldas dingtų nuo tilto. Žmonės, kurie paklausti, kada buvo Katedros aikštėje, miesto muziejuje ar parke, tik sumosuotų rankomis. Miestiečiai, linkę rūpintis tik savimi, o santykį su Vilniumi išgyvenantys tarsi su išnuomotu daiktu: pasiskolinu, nes reikia, bet vis tiek ne mano, tad ir rūpintis juo nėra prasmės.

Gyvenantys praeitimi. Jie nebūtinai ilgisi sovietinės sistemos su visomis jos grimasomis. Veikiausiai savo jaunystės, legendinių kavinių, bohemiškų pašnekesių jose ir kitų labai asmeniškų detalių. Žaliojo tilto skulptūros tiems žmonėms – vienas vis retesnių ano Vilniaus ženklų. Vilniaus, kuriame jie jautėsi geriau, nors iš tiesų miestas čia niekuo dėtas.

Paveldosaugininkai. Kol kas Kultūros paveldo departamentas apeliuoja į pagarbą kultūros paveldui. Priėmus sprendimą skulptūras nugriauti, reikėtų atsakyti į kitą klausimą: ar viskas, kas sukurta tuo laikotarpiu, yra nevertinga? Tai, be abejo, būtų smūgis visai skulptorių, tapytojų, architektų ir kitų kūrėjų epochai.

Amžinai laimingi. Šiek tiek ironiškai pavadinta laimingoji karta, nepajutusi jokių priespaudų ir represijų, bet pažinusi visą pozityvaus mąstymo mokyklą ir „Vienuolio, kuris pardavė „Ferrari“ teorijas. Žvelgdami į Žaliojo tilto skulptūras jie daugių daugiausia mato komiškai atrodantį sovietmečio absurdą modernaus ir laisvo miesto kontekste. Kitu atveju – tiesiog skulptūras ant tilto ir net negali išvardyti, ką būtent jos vaizduoja. Su šia problemine tilto dalimi jie nejaučia jokio ryšio, nebent bėgiodami paupiu, važinėdami su šeima dviračiais ar vedžiodami šunis kilsteli galvą ir pamąsto: skulptūros jų tobulam gyvenimui visai netrukdo.

Jokios ramybės

Užduotį suklasifikuoti žmones pagal požiūrį į skulptūras gerokai apsunkina esminis dalykas: akivaizdu, kad įprasti išsilavinimo, pajamų, amžiaus kriterijai šiuo atveju negalioja. Panašus išsilavinimas, socialinė padėtis, net šeimos istorija visai nereiškia, kad žvelgdami į Žaliąjį tiltą išvystame bent panašų vaizdą. Ir atvirkščiai – kartą gyvenime skulptūras tematęs Latvijos pasienio gyventojas apie jų likimą gali turėti lygiai tokią pačią nuomonę kaip ir kasdien bent dukart tiltu pervažiuojantis miesto politikas.

Bendro vardiklio nėra, tik nuomonių įvairovė. O tai šnabdža apie trečią anksčiau minėtos konferencijos rezultatą: niekas nepasikeis. Kiek viešojoje erdvėje teko skaityti būsimų dalyvių teiginių, visi turi aiškią nuostatą ir kategoriškai ją gina. Tad ir konferencija, perėmusi blogiausias socialinių tinklų tradicijas, iš konstruktyvaus pasikeitimo nuomonėmis gali išaugti į kakofoniją ir išankstinį siekį įrodyti savo tiesą. Nebent trigrašį įterptų Vilniaus savivaldybė ir tyliai pašalintų skulptūras, grįsdama pavojinga būkle ir rūpesčiu dėl praeivių saugumo. Nors sąžiningesnis motyvas turbūt būtų tie patys artėjantys rinkimai ir nuovargis dėl šios užsitęsusios temos. Kitu atveju metaliniai kareiviai, valstiečiai, darbininkai ir studentai ilgam liks laikinumo būsenos: taip ir nenuversti, bet ir nepalikti ramybėje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų