Nuotykio elementas

Nuotykio elementas

„Beveik esu čia buvęs“, – sako tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ žiuri narys režisierius Cristiánas Jiménezas iš Čilės, paklaustas, ar Vilniuje vieši pirmą kartą. Iš tiesų pirmiau nei jis Lietuvą pasiekė jo filmas „Bonsai“ (ir 2012 m. festivalyje sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo), o šių metų renginyje pristatyta juosta „Užkadrinis balsas“. Apie filmų keliones, atgimusį Čilės kiną ir globalizmo pranašumus svečio klausinėjo IQ kultūros apžvalgininkė Ieva Rekštytė.

Pagrindinė jūsų filmo „Užkadrinis balsas“ herojė Sofija vidinę ramybę stengiasi pasiekti griežtomis permainomis – metams atsisakydama interneto, telefoninio ryšio, televizijos ir knygų. Kokį radikaliausią sprendimą esate priėmęs savo karjeroje?

– Buvo vienas gana radikalus – tiksliai pamenu momentą, kai nusprendžiau tapti režisieriumi. Tą lemtingą dieną perskaičiau interviu su mėgstamu rašytoju Roberto Bolaño. Jis pasakojo ilgą laiką troškęs būti rašytoju, tačiau jam vis pritrūkdavo ryžto. Kartą pajuto, kad pagaliau turi priimti tą sprendimą, antraip bus nelaimingas. R. Bolaño pasakė sau: būsiu rašytojas, nors ir nevykęs. Perskaitęs jo mintis pagalvojau: velnias, ir aš privalau taip pasielgti. Turiu svajonę kurti kiną, bet jos nesiekiu. Koks absurdas! Vienintelė rizika, kad būsiu niekam tikęs kino kūrėjas, tačiau jei man nepavyks, bent būsiu pabandęs, pajudėjęs savo tikslo link. Beje, kino režisūros niekur nesimokiau, esu baigęs sociologiją.

Toks jūsų sprendimas atrodo dar radikalesnis turint omenyje, kad jis priimtas ką tik iš diktatūros išsilaisvinusioje Čilėje, kur kinas nekurtas beveik du dešimtmečius.

– Tais laikais noras tapti kino režisieriumi skambėjo taip pat nerealiai, kaip ir troškimas būti astronautu. Kai augau, Čilėje išties nebuvo kino ar, galėčiau pasakyti korektiškiau, beveik jokio kino. Tad neturėjau nė vieno realaus pavyzdžio, į kurį galėčiau lygiuotis ar kurį norėčiau paneigti. Mus pasiekdavo arba holivudiniai filmai, arba didžiųjų meistrų – Fellini, Tarkovskio – kūryba. Vidurio kelio nebuvo. Man pasisekė, kad mokydamasis Vokietijoje nusipirkau bilietus į kino festivalį ir peržiūrėjau turbūt kokias 40 juostų. Man atsivėrė visai kitoks vaizdas. Pamačiau daugybę nepriklausomų, turint mažą biudžetą sukurtų filmų ir supratau, kad pats galėčiau eiti tokiu keliu, kinas nebūtinai privalo būti grandiozinis. Su draugais ėmiau kurti trumpo metro juostas. Pirmąjį profesionalų trumpametražį baigiau 28-erių.

Kuo jus paviliojo kinas? Juk studijavote visai kitą dalyką.

– Mokykloje labai gerai mokiausi, todėl šeima man patarė stoti į teisę ar verslo mokyklą, tačiau mane labiausiai traukė rašymas, taip pat domėjausi žmogumi, tad pasirinkimas studijuoti sociologiją buvo ne tik intuityvus, bet ir įžvalgus sprendimas. Tai tapo geru pagrindu kuriant kiną. Be to, esu apsėstas istorijų pasakojimo. Užaugau ir subrendau nedemokratinėje sistemoje, kurioje daug ko nebuvo galima išsakyti, mano šeima šiuo požiūriu taip pat buvo gana atsargi. Draudimas laisvai reikšti mintis mane galiausiai paskatino domėtis žmonių istorijomis, sociologija, kinu, komedijos žanru, kuriam visada leidžiama šiek tiek daugiau.

Man daug įdomiau kuriant filmą aiškintis, o ne demonstruoti savo išmanymą.

Kurti filmą yra nuotykis: patenki į zoną, kuri tave intriguoja, bet nėra iki galo aiški. Tačiau kinas negali būti skirtas tik režisieriui, tai socialinė patirtis nuo pat pirminės idėjos. Tuo šis menas ir sudėtingas, ir žavus. Nors kalbu šiek tiek idealistiškai, nesitapatinu su savo profesija. Nesu iš tų kino kūrėjų, kurie tvirtina, kad negalėtų nieko kito daryti, kad kino jiems reikia kaip oro. Į šią sritį patekau gana atsitiktinai: to nesiekiau visą gyvenimą, šito amato nesimokiau, nekonkuravau su kūrėjais, todėl ir neakcentuoju kokios nors kovos ar aukos dėl tokio pasirinkimo. Viskas susiklostė natūraliai, tarsi man nesikišant. Tiesiog nuėjau į festivalį Vokietijoje, o vėliau mano tuometės merginos sesuo susitikinėjo su kino režisūros studentu, kuriam sunkiai sekėsi rašyti scenarijus, ir jis manęs paprašė padėti. Sutikau. Taigi mano svajonė kurti kiną subrendo netikėtai, vieną dieną supratau privaląs jai paklusti, pasiryžti, nes kitaip šį tą prarasiu. Kinui atiduodu daug energijos, jis man itin svarbus, bet tuo pat metu galvoju, jog galėčiau veikti ir ką nors kita. Pavyzdžiui, būti virėjas. Jei mesčiau kiną, atidaryčiau restoraną. Kažkada buvau virėjo padėjėjas ir šis darbas man patiko.

Grįžtu prie jūsų minties, kad filmas yra socialinė patirtis. Filmuodamas vieną juostą net konsultavotės su antropologe; tarpusavio santykių tyrinėjimų aktualumas pastebimas visuose jūsų darbuose. Ar jus dominančios temos, jų analizė ir atrasti dalykai tampa impulsu sėsti rašyti scenarijaus? Tiksliau, to imatės jau žinodamas ar tik norėdamas ką nors sužinoti?

– Nors manau, kad kino menas yra gana metodiškas, neradau vienos struktūros, kuria remdamasis galėčiau kassyk pradėti kurti naują juostą ar jos personažus. Visgi man daug įdomiau kuriant filmą aiškintis, o ne demonstruoti savo išmanymą. Pagaliau veikia tiek daug aplinkybių, kad nė sykio prie to neprisilietusiam žmogui sunku ir įsivaizduoti. Pavyzdžiui, jeigu manęs nevaržytų biudžetas, liepčiau prodiuseriams ieškoti aktorių, kol dar rašau scenarijų. Teatre tai praktikuojama, tačiau kine – per brangu. Būtų idealu, jei rašydamas galėčiau pasikviesti aktorius ir patikrinti, ar mano kuriami dalykai veikia, ar skamba, ar atrodo natūraliai. Apskritai manau, kad režisieriui pravartu dirbti su tais pačiais artistais. Pažįstant žmogų, jo aktorinę prigimtį ir suprantant, kaip jis dirba, kalba, elgiasi, lengviau tapti profesionalesniam. Kinas visuomet yra kompromisas tarp kūrybinių ambicijų ir pačios industrijos, aktorių galimybių. Todėl privalu išlavinti vaizduotę, greitai pastebėti ir pakeisti neveikiančius dalykus kitais, improvizuoti.

Aš kaip kino kūrėjas turiu sukaupęs mane dominančių įvaizdžių, minčių, scenų. Dažnai filmą pradedu turėdamas tam tikrą fragmentų mozaiką ir ją stengiuosi jungti į visumą, bandau įvairias kombinacijas. Pavyzdžiui, „Užkadrinis balsas“ prasidėjo nuo pavadinimo – šis yra aiški nuoroda į juostos temą. Norėjau sukurti filmą apie garsą. Užkadrinis balsas reiškia, kad garsas ir vaizdas yra atskirti, jie negimsta vienu metu. Toks ir filmas: apie gyvenimiškus atvejus, kai tai, ką matai ir girdi, nesutampa. Ankstesnis darbas „Optinės iliuzijos“ buvo apie vaizdą ir jo atsiskyrimą nuo tikrovės.

Viename interviu esate sakęs, kad jūsų filmuose visuomet yra kas nors labai lokalaus ir specifinio, tačiau kaskart įsitikinate, jog analizuodamas tam tikrus reiškinius prieinate prie bendražmogiškų, universalių dalykų. Meno kritikas Nicolas Bourriaud mato būtent lokalaus, bet apie globalius dalykus kalbančio meno ateitį.

– Taip ir yra. Užaugau mažame miestelyje, tačiau jame yra universitetas, todėl visuomet jutau tuos minčių mainus, iki mūsų provincijos atitekančias šviežias idėjas. Man žavu, kai žmogaus istorijoje, kuri vyksta kažkur užkampyje, susipina daug provincialumo ir globalumo: tai vietai specifiniai dalykai ir pasaulinės tendencijos. Sakyčiau, tai yra šių laikų ypatybė, išryškinanti tam tikras prieštaras. Vienas žiūrovas mano filmą apibūdino kaip provincialiai kosmopolitišką. Iš pradžių iš tokios kontradikcijos tik pasijuokėme, bet vėliau supratau, kad tai absoliuti tiesa.

Tai, jog esu čia, Lietuvoje, ir rodau savo filmus, o lietuviškos juostos nukeliauja į Čilę, prieš 30 metų būtų buvę sunkiai suvokiami dalykai. Tačiau šiandien tai padeda atrasti daugybę jungčių, kurios nepriklauso nuo atstumo: žmonių istorijos nėra begalinės, daugybė schemų kartojasi. Kai rodžiau filmą „Bonsai“ (apie jaunuolį, kuris pasibaigus diktatūros režimui linksta ne į ekonominės gerovės siekį, o į poeziją, muziką ir nori elgtis ekscentriškai, ne kapitalistiškai), prie manęs priėjo žiūrovas ir pasakė, kad tokie buvo ir jo universitetiniai metai Rytų Europoje panašiu laiku. Juosta visiškai nepolitinė, bet, matyt, postdiktatūrinės erdvės nuotaika buvo itin stipri. Tokių atsiliepimų buvo ne vienas, ne du, o daug. Ir tai ne kokia nors kino magija. Gausybė mūsų patirčių turi bendrumų, tik pasauliui tapus globaliam juos ėmėme atrasti ir suprasti.

Režisierių karta, kuriai priklausote, tapo pirmuoju proveržiu Čilės kine po diktatūros. Išgyvenate šio meno renesansą. Kaip pats jį vertinate?

– Čilės kinas išties išgyvena svarbų laikotarpį. Maždaug 2005 m. pasirodė nauja režisierių karta: viename festivalyje savo pirmuosius filmus pristatė dabar ryškiausi šalies kūrėjai Alicia Scherson, Sebastianas Lelo, Matías Bize. Tai buvo tikrai ūmus sprogimas. Nuo jo viskas ėmė rutuliotis labai greitai. Prieš 15 metų buvo sukuriamas vienas filmas per metus, o dabar – apie 40. Kasmet pamatau bent kelis, kurie tikrai įdomūs ir verti dėmesio ne tik nacionaliniu mastu. Anksčiau Čilės dokumentiniai filmai buvo kur kas labiau sofistikuoti ir išplėtoti nei vaidybiniai, bet nuo tų metų padėtis ėmė keistis. Dokumentika ir dabar tebestipri, tačiau vaidybiniams filmams tapus profesionalesniems bendra kino panorama įgijo daugiau pusiausvyros. Reikia pripažinti, kad valstybė mus remia vis dar menkai, arthauziniam kinui nelengva, tačiau viliuosi, jog geriausi filmai dar pasirodys ir ši banga pamėtės nemažai perlų. Arba ateis nauja karta, viską ištrins ir pradės nuo nulio.

Nuo ko patartumėte leistis į pažintį su Čilės kinu?

– Manau, kad tikslingiausia būtų pradėti nuo naujojo Čilės kino, pavyzdžiui, Raúlio Ruizo ankstyvųjų filmų. Mano vienas mėgstamiausių – „Trys liūdni tigrai“ („Tres tristes tigres“). Iš šiuo metu kuriančių režisierių man labiausiai imponuoja dokumentikos kūrėjas, taip pat aktorius Ignacio Agüero. Sakyčiau, jis yra mano mėgstamiausias Čilės kino režisierius. I. Agüero vienas iš nedaugelio diktatūros laikotarpiu nenustojo kurti kino: diskretiško, žavingo, linksmo, kartu kalbančio apie labai didelius, rimtus dalykus. Už šalies ribų jis pastebėtas tik prieš kokius penkerius metus, iki tol buvo tarsi nutylėtas, užslėptas, nors, mano manymu, yra pasaulinio lygio kūrėjas. „Užkadriniame balse“ jis atlieka nedidelį vaidmenį, o dabar kuriamoje juostoje jis bus pagrindinis aktorius.

 

C. Jiménezas

Kino režisierius ir scenaristas.

Gimė 1975 m. Valdivijoje, Čilėje.

Studijavo sociologiją Čilės katališkajame universitete, Heidelbergo universitete Vokietijoje, Londono ekonomikos mokykloje Anglijoje.

Filmas „Bonsai“ 2011 m. pristatytas Kanų kino festivalyje, o „Užkadrinis balsas“ – 2014 m. San Sebastiano kino festivalyje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų