Nuostabieji pietūs: naujas Vokietijos padalijimas

Nuostabieji pietūs: naujas Vokietijos padalijimas

Šiaurės ir Pietų Vokietijos skirtumai vis ryškesni

Kai liepos 1-ąją buvo laidojamas Helmutas Kohlis, vokiečiai palankiai minėjo jo palikimą – šalies padalijimo į rytus ir vakarus palikti randai pamažu gyja. Bet nykstant išilginiam lūžiui, veriasi skersinis.

Įsivaizduokite, kad Vokietija vėl perplėšta, šį kartą į šiaurinę ir pietinę. Pastarajai daliai priklausytų Saro, Reino krašto-Pfalco, Heseno, Badeno-Viurtembergo ir Bavarijos žemės iš buvusių vakarų, taip pat dvi piečiausios buvusių rytų žemės – Tiuringija ir Saksonija. Pietų ir Šiaurės Vokietiją dalytų siena, kurią lingvistai vadina Uerdingeno linija, skiriančia vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių dialektus.

Šalis būtų padalyta į vienodas dalis. Ir vienoje, ir kitoje būtų po pusę gyventojų, po penkis iš dešimties didžiausių urbanistinių regionų ir panaši vis dar skurdesnių rytiečių dalis. Bet naujosios Pietų Vokietijos perspektyvos būtų geresnės. Nes pietinių žemių vokiečiai gyvena geriau nei šiaurinių (žr. 1 grafiką). Jie lanko geresnes mokyklas, lengviau susiranda darbą, daugiau uždirba ir turi daugiau laiko tuo pasimėgauti, nes ilgiau gyvena. Tenykščių vyriausybių finansinė padėtis geresnė, todėl jos gali daugiau investuoti – kartais vienam gyventojui tenka penkiskart didesnė suma. Kaip rodo naujas Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW) tyrimas, pietinėje dalyje „stulbinamai“ mažiau nusikalstamu¬mo. Kad nebūtų maža, jai priklauso ir geriausia šalies futbolo komanda – Miuncheno „Bayern“.

Vaizdas nėra vienalytis. Akmens anglis kadaise gausiai kasę Saro krašto rajonai ir nacionalistinės politikos kamuojami daug protų praradę Saksonijos kaimai vargu ar atitinka saulėtų pietų įvaizdį. O šiauriniai aukštųjų technologijų miestai – Hamburgas, Diuseldorfas – yra vieni turtingiausių Europoje. Be to, dalį skirtumų paaiškina milžiniška Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, kuriai tektų beveik pusė Šiaurės Vokietijos gyventojų, apnikę vargai ir svaiginama Badeno-Viurtembergo bei Bavarijos sėkmė šalies pietuose. Tačiau ne visus.

Bendra tendencija tokia ryški, kad kartais statistiniuose žemėlapiuose Uerdingeno linija matyti daug aiškiau nei šalies rytus ir vakarus skyrusi siena. Antai Šiaurės ir Pietų Vokietijos nedarbo lygio atotrūkis greitai bus didesnis už skiriantį rytinę ir vakarinę dalį (žr. 2 grafiką). Naujosios socialinės rinkos ekonomikos iniciatyvai įvertinus švietimo padėtį, iš 16 šalies žemių Saksonija ir Tiuringija užėmė dvi aukščiausias vietas, o Berlynas ir Brandenburgas, taip pat rytinės žemės – dvi paskutines. Pagal vidutinę gyvenimo trukmę šalies šiaurė ir pietūs skiriasi labiau nei rytai ir vakarai – ilgiausiai gyvena Badeno-Viurtembergo ir Saksonijos moterys. Kaip nurodė André Wolfas iš Hamburgo tarptautinės ekonomikos instituto, „vidutiniu laikotarpiu šiaurinės ir pietinės dalies skirtumas neabejotinai gali išstumti (dabartinį) rytinės ir vakarinės dalies atotrūkį“.

Blunkančias linijas galima pamatyti apsilankius Dresdene ir Brėmene, kurie turi po maždaug pusę milijono gyventojų. Dresdene švaresni ir ne tokie duobėti keliai, geriau prižiūrimas socialinis būstas. Ten mažiau nedarbo, skurdo ir įsiskolinimo, o būstas – brangesnis. Bet Dresdenas priklauso buvusiai komunistinei Rytų Vokietijai. Brėmenas – buvusios Vakarų Vokietijos miestas. Kur kas svarbiau, kad Brėmenas yra skurdesnėje šiaurinėje dalyje, o Dresdenas – turtingesniuose pietuose.

Modernumas ir tradicijos

Taip buvo ne visada. Kone ištisą XX a. akmens anglių, plieno ir laivybos pramone garsėjusi šalies šiaurė buvo turtingesnė. Dar 1960 m. Bavarija buvo skurdžiausias Vakarų Vokietijos kraštas. Kaip ir gretimos žemės, ji neturėjo gamtos išteklių, bet galėjo pasiūlyti darbo nuo 1945 m. iš Vidurio Europos bėgusiems milijonams vokiečių, apsigyvenusių kaimuose. Todėl vyriausybės viena po kitos ribojo biurokratiją ir siūlė skatinamąsias priemones, kad būtų investuojama ne tik į didžiuosius miestus, bet ir į smulkesnę gamybą miesteliuose bei kaimuose. Tai atitiko ekonomines tradicijas – kalvotiems šalies pietums buvo būdingos savarankiškai išgyvenančios šeimos, ūkininkaujančios nedideliuose sklypuose, o mažiau raižyta šiaurinė dalis tiko stambesniam, labiau pagal klases stratifikuotam žemės ūkio verslui.

Turėdama specializuotų įmonių, aptarnaujančių tiksliosios pramonės milžines, tokias kaip „Daimler“ ir „Siemens“, Pietų Vokietija galėjo geriau nei šiaurinė dalis pasiruošti sunkiosios pramonės nuosmukiui. Sociologas Bruno Hildenbrandas net mano, kad dėl santykinio pietiečių ūkininkų šeimų autonomiškumo regiono mentalitete daugiau verslumo ir pragmatiškumo. Be to, regione veikia dauguma geriausių Vokietijos universitetų, pagrindinė vertybinių popierių birža (Frankfurto) ir du didžiausi oro uostai (Frankfurto ir Miuncheno) – vis didesnis turtas skaitmenizacijos, globalizacijos ir finansinių paslaugų amžiuje.

Buvusiuose rytuose pietiniai kraštai sėkmę panašiai derino su įgūdžiais. Labiau už kitas urbanizuotos ir stambių transporto arterijų kertamos Saksonija ir Tiuringija laikėsi ikikomunistinių pramonės tradicijų (prekybos parodos Leipcige, optinės technologijos Jenoje, aviacija Dresdene), kurios Vokietijai vėl susijungus galėjo sulaukti sėkmės.

Kai rugsėjo 24-ąją vokiečiai eis balsuoti, bus aiškiai matyti politiniai skirties kontūrai. Didesnėse pietinėse žemėse tvirtai laikosi Angelos Merkel vadovaujamas centro dešinės Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos aljansas, o kokia persvara A. Merkel pasieks pergalę, iš dalies priklauso nuo to, kaip jai seksis palenkti skurdesnių, tradiciškai už Socialdemokratų partiją (SPD) balsuojančių šiaurinių kraštų rinkėjus. Verta pabrėžti, kad kanclerė kampaniją pradėjo postindustriniame Dortmunde, Šiaurės vakarų Rūro slėnyje. Ir ji, ir jos varžovas iš SPD Martinas Schulzas jau kampanijos pradžioje užsuko į Brėmeną.

Kol kas šalies šiaurė ir pietūs nėra atskiri politiniai blokai. Bet visai įmanoma įsivaizduoti, kad ilgainiui padėtis pasikeis. Milžiniškos piniginės injekcijos iš vakarinės dalies padėjo ištrinti Rytų ir Vakarų Vokietijos skirtį, bet injekcijos iš pietinės dalies į šiaurinę politiškai keblesnės. Konstitucija numato, kad federalinei valdžiai paprastai neleidžiama kištis į švietimą, todėl sunkiau nukreipti pagalbines lėšas toms žemėms (beveik vien šiaurinėms), kur mokykloms sunkiai sekasi. Analogiškai 2011 m. įvestas „skolų stabdys“, ribojantis žemių skolinimąsi, ypač liečia giliau į skolas įklimpusias šiaurines vyriausybes.

Kitos rimtos nacionalinės problemos kiršina vieną šalies galą su kitu: SPD siūlomą didžiausio mokesčių tarifo didinimą labiausiai pajustų pietinė dalis, kuriai priklauso devyni iš dešimties miestų, pasižyminčių didžiausiais atlyginimais. Federalinės valdžios žingsniai daugiau investuoti į infrastruktūrą daugiausia aktualūs finansavimo stokojančiai šalies šiaurei. Intervencines priemones augančioms būsto kainoms stabdyti prasmingiau taikyti brangiose pietinėse savivaldybėse nei į nepalankią padėtį patekusiose šiaurinėse.

Gyventojų skaičiaus tendencijas tyrinėjantis Demografinės rizikos atlasas rodo, kad šiaurės ir pietų skirtumais Vokietija gali pralenkti Italiją. Kaip pabrėžia Marcelis Fratzscheris iš DIW, toks trūkis prieštarautų konstitucijai, kuri užtikrina lygias galimybes visiems vokiečiams. Federalinėje šalyje, nebeturinčioje unikalių susijungimo aplinkybių, šį pažadą išpildyti nebus lengva.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų