Nuopuolis

Nuopuolis

Kodėl menksta Europos įmonių įtaka pasaulinio verslo arenoje?

Atrodo netaktiška šį klausimą kelti tokiu metu, bet Senojo žemyno verslas turi rimtesnę problemą nei britų sprendimas išstoti iš ES. Po dešimties sąstingio metų Europos bendrovių pasaulinė įtaka bauginamai sumenko. Rinkos dar nebuvo sujudusios dėl „Brexit“, o Europa verslo reitinguose jau buvo katastrofiškai nusmukusi žemyn. 2006-aisiais vertingiausių pasaulio bendrovių penkiasdešimtuke buvo galima rasti 17 Senojo žemyno įmonių, dabar tik septynias, kai amerikietiškų jame bent 31, o aštuonios priklauso kinams (dar kelios stambios bendrovės – iš kitų besivystančių rinkų). Europos įmonių vadovams, investuotojams ir vyriausybėms seniai laikas atkreipti dėmesį.

Amžių sandūroje atrodė natūralu, kad Senojo žemyno bendrovės susirems su amerikiečių verslu dėl to, kaip bus pasidalytas pasaulis, ypač matant, jog traukiasi kadaise agresyvios tarptautinės japonų įmonės. Vėliau, vertinant pagal kotiruojamų bendrovių pelną ir vertę, Europos svoris JAV atžvilgiu augo, kol finansų krizės išvakarėse pasiekė piką (žr. 1 grafiką).

Kaip viskas pasikeitė. Iš septynių į sąrašą patekusių Europos įmonių dažna yra savotiška keistenybė. Trys priklauso šveicarams, tarytumei kalnų oras ir šveicariški bulviniai blynai turėtų ką nors ypatingo. Dar vieną, alaus gamintoją „AB InBev“, valdo brazilai, kaip pagrindinę akcijų kotiravimo vietą pasirinkę Belgiją. Iš tradicinių sunkiasvorių žemyno lyderių liko tik vidutinio dydžio, nors ir padorios žaidėjos. Britų BP, HSBC, „Vodafone“ ir GSK atitinkamuose sektoriuose nuslydo į pasaulinių reitingų vidurį, kaip ir prancūzų analogai „Total“, „BNP Paribas“, „Orange“ ir „Sanofi-Aventis“.

Tik viename iš 24 pasaulinių sektorių Europos bendrovė yra pačiame viršuje („Nestlé“ maisto pramonėje). Senojo žemyno lyderės paprastai daug mažesnės už konkurentes iš anapus Atlanto. „Unilever“ rinkos vertė – trys penktadaliai „Procter & Gamble“ vertės, „Airbus“ kone perpus mažesnė už „Boeing“, o „Siemens“ siekia trečdalį „General Electric“ dydžio. „Deutsche Bank“ rinkos vertė sudaro dešimtadalį „JPMorgan Chase“ vertės. „Walmart“ dešimt kartų didesnė už „Tesco“ ar „Carrefour“ – du stambiausius Europos prekybos centrų tinklus.

Europos ir JAV ūkiai yra panašaus dydžio, bet suminė 500 didžiausių Europos bendrovių rinkos vertė siekia tik pusę 500 stambiausių JAV įmonių rinkos vertės. Suminis pelnas mažesnis 50–65 proc., priklausomai nuo to, kaip matuojama. Iš tų bendrovių ties mediana esanti amerikiečių įmonė verta 18 mlrd. JAV dolerių ir pernai gavo 746 mln. dolerių grynųjų pajamų. Europos atveju, atitinkamai, vertė siekia 8 mlrd. JAV dolerių, o uždirbta suma – tik 440 mln. dolerių.

Neturėjo taip nutikti. XX a. 9-ajame dešimtmetyje Europos įmones stabdė nacionalinių sienų margumynas, sunki valstybės ranka ir kryžminė akcijų nuosavybė su bankais bei draudimo bendrovėmis. Jam baigiantis, kilo naujų idėjų atgaivinti Senojo žemyno verslą. Susiformavo tendencija privatizuoti sektorius ir padaryti atskaitingus investuotojams. Spausta kurti europines bendroves, kad jos konkuruotų bendrojoje ES rinkoje, naudodamos (daugumoje šalių) bendrą valiutą. Kilo impulsas iš Europos įmonių kurti pasaulines, pasinaudojant gimtųjų šalių istorinėmis sąsajomis su įvairiais pasaulio kraštais.

Baigiantis XX a. ir pačioje XXI a. pradžioje šios idėjos suveikė kaip elektra. Netrūko europinių stambinimo sandorių, iš kurių gimė „GlaxoSmithKline“, „Sanofi-Aventis“, „TotalFinaElf“ ir „Air France-KLM“. Kiti susitarimai sudaryti galvojant apie pasaulinį mastą. Ispanų „Telefónica“, „Santander“, „Repsol“ ir BBVA daug investavo į Lotynų Ameriką, siekdamos sukurti antrą „namų“ rinką. Nusižiūrėta pirkinių Šiaurės Amerikoje. BP įsigijo „Amoco“, „Vivendi“ – „Seagram“, o „Unilever“ – „Best Foods“. Europa netgi neblogai pasirodė varžydamasi su Silicio slėniu. Dar 2000-aisiais mobiliųjų technologijų srityje dominavo Senasis žemynas, išradęs ne vieną jų. Tokių įmonių kaip „Nokia“, „Ericsson“ ir „Alcatel“ vertė buvo tarp didžiausių pasaulyje.

Išstumtos iš didžiosios lygos

Kas nutiko? Nepadėjo kritusios Europos augimo apsukos, o sustiprėjus doleriui šoktelėjo JAV bendrovių veiklos vidaus rinkoje vertė. Bet yra dar keturi veiksniai, paaiškinantys nuosmukį. Pirma, Europa suklydo pasirinkdama verslą. Susitelkta į senuosius sektorius – žaliavas ir plieną, taip pat į bankininkystę, o juk įvedus naujas taisykles smuko tarpvalstybinio skolinimo mastas. Europa atsiliko technologijų srityje – neatsirado „Facebook“ ar „Google“ kalibro įmonių. Prasidėjus XXI a. europietiškos technologijų ir telekomunikacijų sektoriaus senbuvės nesugebėjo atsinaujinti, kai amžininkės iš JAV, įskaitant „Cisco“ ir „Microsoft“, išmoko evoliucionuoti.

Antra, Europa neteisingai pasirinko, į kuriuos pasaulio kraštus orientuotis. Anot banko „Morgan Stanley“, žemyno bendrovės per daug susijusios su besivystančiomis rinkomis, iš kurių gauna 31 proc. pajamų. JAV įmonių atveju šis rodiklis siekia 17 proc. Krintant besivystančio pasaulio apsukoms, Europos verslas – nuo bankų iki konjako ir prabangių rankinių gamintojų – patyrė neproporcingai didelį smūgį.

Europa atsiliko technologijų srityje – neatsirado „Facebook“ ar „Google“ kalibro įmonių.

Trečia, Senasis žemynas apleido sandorius, nors likęs pasaulis toliau konsoliduojasi. Kitas įmones perkančioms Europos bendrovėms tenkanti pasaulinių sandorių dalis smuko nuo trečdalio prieš finansų krizę iki penktadalio po jos (žr. 2 grafiką). O JAV bendrovės savo šalyje toliau stambėjo, siekdamos dominuoti milžiniškoje vidaus rinkoje.

Galiausiai, Europos ir JAV rinkos verčių skirtumą gali paaiškinti ne toks agresyvus Senojo žemyno įmonių vadovų požiūris į kuriamą vertę akcininkams. Europoje kapitalo grąža menkesnė, o akcininkai dividendais ir išpirkdami nuosavas akcijas gauna mažiau pinigų. Tai gali paaiškinti, kodėl Europos bendrovėms už kiekvieną numatomo pelno ir investuoto kapitalo dolerį tenka kuklesnis įvertinimas.

Į visus šiuos punktus galima atsakyti, kad elementarus dydis nėra tas pats, kas pasaulinė įtaka. Kelios vertingiausios JAV bendrovės, įskaitant AT&T ir „Berkshire Hathaway“, iš esmės apsiriboja vidaus rinka. Daug kitų puikuojasi apimtimi dėl verslo gimtinėje, bet yra silpnesnės užsienyje. P&G dydžiu gal ir lenkia „Unilever“, bet besivystančiose rinkose nusileidžia šiai anglų ir olandų valdomai konkurentei. Vokietijos vidutinės inžinerijos įmonės dominuoja specializuotų produktų kategorijose, nors neturi milijardų dolerių rinkos kapitalizacijos.

Vis dėlto mažėjantis Europos verslo kalibras kelia nerimą. Tarptautinės bendrovės paprastai neproporcingai daug investuoja į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP). Iš 50 įmonių, kurios MTEP skiria daugiausia lėšų pasaulyje, tik 13 yra europinės (2006-aisiais buvo 19), o amerikietiškų – 26.

Stokodamas kalibro verslas gali lengviau tapti perėmimo taikiniu. Tai iliustruoja GE sprendimas 2014-aisiais įsigyti beveik visą „Alstom“, prancūzų inžinerinio meistriškumo simbolį. Iš britų FTSE 100 indekso įmonių maždaug penktadalis per pastaruosius trejus metus yra gavusios pasiūlymų arba laikomos galimais taikiniais, įskaitant vaistų gamintoją „AstraZeneca“, BP ir viešbučių grupę IHG. Negana to, JAV bendroves pirkti užsienyje gena mokesčių taisyklės, skatinančios slėpti pinigus kitose šalyse.

Galbūt laisvosios prekybos šalininkai per daug nesijaudina, bet užsienio nuosavybė gali tapti politine problema. Europa pritrauks daugiau kontroversiškų sandorių su kinais. Italijos padangų gamintoją „Pirelli“ 2015-aisiais įsigijo „ChemChina“, o dabar perka šveicarų sėklų platintoją „Syngenta“. Vienos kinų bendrovės noras pirkti Vokietijos robotų gamintoją „Kuka“ sukėlė politines bangas. Europos kovos su „Google“ dėl privatumo teisių, monopolijos ir mokesčių rodo, kad ryškėjantis žemyno kaip JAV technologijų kolonijos statusas nebus neskausmingas.

Reikėtų atnaujinti spaudimą konsoliduotis Europoje. Bet tokie sandoriai dažnai tikras košmaras, nes ima lietis nacionalistinės emocijos. Kai „Airbus“ 2012-aisiais bandė perimti britų gynybos bendrovę „BAE Systems“, politikų ginčai viską pavertė niekais. „Deutsche Börse“ pasiūlymas perimti Londono vertybinių popierių biržą gali būti atšauktas dėl britų išreikšto noro išstoti iš ES. Pernai prancūzų cemento gamintojai „Lafarge“ jungiantis su konkurente iš Šveicarijos „Holcim“, taškytasi purvais.

Matant, kaip pastaruoju metu sunku užbaigti sandorius, galima prisiminti praeitį. Dėl europinių sandorių žlugo ne viena karjera. Maždaug trečdalis iš 50 stambiausių tokių bandymų per pastaruosius 20 metų baigėsi nesėkme. Likusius dažnai teko įgyvendinti per kančias.

Dalis ženklų rodo, kad Europoje kyla nauja sandorių banga. Antai „Shell“, dabar stipriausia žemyno energetikos bendrovė, 2015-aisiais įsigijo konkurentę BG. Keli magnatai gaivina XX a. paskutinį dešimtmetį kilusią europietiškų imperijų idėją. Vincentas Bolloré, kontroliuojantis prancūzų konglomeratą „Vivendi“, investuoja Italijoje ir siekia sukurti europietišką žiniasklaidos milžinę, kuri galėtų susiremti su Murdochų klano ir „Netflix“ imperijomis.

Bet Europai, jei ji nori kurti milžines, gali tekti ne tik pažaboti nacionalistinius instinktus, bet ir pradėti atlaidžiau žiūrėti į monopolijas. Kai kurių stambių JAV bendrovių paslaptis paprasta – tėvynėje jos sukūrė oligopolijas. Antai JAV leido plačiajuosčio ryšio sektoriuje dominuoti kelioms bendrovėms, tad pelnas ten aukštas. Senajame žemyne veikia daugybė operatorių, o reguliuotojai pasistengė, kad sumažėtų kainos ir pelno maržos.

Leisdama įmonėms jungtis, Europa gali įsivelti į faustišką sandėrį. Siekiant, kad bendrovės atgautų svorį pasaulyje, gali nukentėti vartotojai, jei sumenks konkurencija. Bet gali būti dar blogiau – dėl įmonių silpnumo galiausiai įsivyraus gynybinis protekcionizmas, ir Senasis žemynas užsisklęs nuo išorinio pasaulio.

Daugiau leidinio naujienų