Nuo šaltojo karo prie karštojo

Nuo šaltojo karo prie karštojo

Rusijos agresija Ukrainoje – platesnės ir pavojingesnės konfrontacijos su Vakarais dalis

Baltarusijos sostinėje Minske Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrainos vadovų ant stalo laukė plunksnakočiai, kad lyderiai pasirašytų susitarimą ir nutrauktų jau metus trunkantį Maskvos kurstomą bei jos parankinių vykdomą karą. Bet po ištisą naktį trukusių derybų vasario 12-ąją rašikliai padėti į šalį. „Gerų naujienų nėra“, – pasakė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. Tiesiog nuo vasario 15-osios turėjo būti nutraukta ugnis. Pasiektas negalutinis susitarimas atitraukti sunkiąją ginkluotę.

Rusija įsitikinusi, kad jos siena su Ukraina neužsivers ir bus galima toliau tiekti ginklus ir žmones. Ukrainos pajėgų užimtas strateginis transporto mazgas – Debalcevė – po žiaurių mūšių atiduotas teroristams. Pasienyje Rusija rengia karines pratybas. Apie Krymą net neužsiminta.

Štai Tarptautinis valiutos fondas Ukrainai nusprendė paskolinti 17,5 mlrd. JAV dolerių ūkiui paramstyti. Bet Vladimiras Putinas, regis, pasikliauna gerai žinoma rusų taktika išvarginti kitas derybų šalis ir po dviejų žingsnių pirmyn žengti vieną atgal. Jis tikisi, kad laikas ir ištvermė padės sulaukti, kol Ukraina suskils, o tada bus peržiūrėta po Šaltojo karo nusistovėjusi pasaulio tvarka.

Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo Sovietų Sąjungos griūties, Vakarams iš Rytų kilo tokia grėsmė, kokios Šaltojo karo metais nėra buvę. Net 1962 m. per Kubos raketų krizę sovietų lyderius varžė politinis biuras ir prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą. Pasak pagrindinio Rusijos propagandininko Dmitrijaus Kiseliovo, dabar net sprendimą panaudoti branduolinį ginklą „asmeniškai priims ponas Putinas, turintis neabejotiną Rusijos žmonių palaikymą“. Gal tai blefas, gal ne, bet jis atspindi šalies elito nuomonę, kad Vakarai kelia grėsmę pačiai rusų valstybės egzistencijai.

Taip žiūrint, Rusija nepradėjo karo Ukrainoje, tik reagavo į Vakarų agresiją. Ir Maidano sukilimą, ir Viktoro Janukovyčiaus pašalinimą iš Ukrainos prezidento posto suorganizavo JAV specialiosios tarnybos, kad NATO galėtų priartėti prie Rusijos sienų. Kai V. Janukovyčius pabėgo, Amerikos pasiuntiniai pasiūlė laikinajai Ukrainos vyriausybei 25 mlrd. dolerių už galimybę išdėstyti raketinę gynybą prie Rusijos sienos, kad branduolinės galios pusiausvyra pakryptų į JAV pusę. Maskvai neliko kito pasirinkimo, tik veikti.

V. Putinas sakė, kad net ir be Ukrainos JAV būtų radusios kitą pretekstą suvaržyti Rusiją. Taigi Ukraina – ne Rusijos konflikto su Vakarais priežastis, o padarinys. V. Putinas nesiekia atkurti sovietų imperijos (jis žino, kad tai neįmanoma), jam rūpi apsaugoti Rusijos suverenitetą. Prezidentas turi omenyje šalies vertybes, iš kurių svarbiausia – valstybinės valdžios monopolija.

Kremliaus konfrontacija su Vakarais slepia idėjų konfliktą. Iš vienos pusės žmogaus teisės, atskaitinga biurokratija ir demokratiški rinkimai, iš kitos – nevaržoma valstybė, kuri gali paaukoti piliečių interesus, kad įvykdytų savo misiją arba patenkintų valdovų godumą. Ir komunizmo laikais, ir anksčiau Rusijos valstybė įgijo religinių bruožų. Grėsmė pakibo būtent virš šios šventos šalies.

Jos viršūnėje – V. Putinas. „Nėra Putino – nėra Rusijos“, – neseniai pasakė vienas štabo viršininko pavaduotojas. Buvę V. Putino kolegos iš KGB tapo valstybės sergėtojais, tarnais, dvasininkais ir turi teisę į šalies turtus. Jiems tai ne darbas, o elito ženklas, paveldėtas pašaukimas. Tad nusavinti privačios įmonės turtą valstybinės naudai – jokia korupcija.

Kai į gatves išėję tūkstančiai ukrainiečių reikalavo tokio gyvenimo kaip Vakarų Europoje, Kremlius tai palaikė grėsme savo valdymo modeliui. Rašytojas nacionalistas Aleksandras Prochanovas, remiantis Rusijos karą Ukrainoje, Europos civilizaciją lygina su abi šalis traukiančiu magnetu. Tos jėgos neatsversi vien destabilizavęs Ukrainą – reikia neutralizuoti patį magnetą.

Kai į gatves išėję tūkstančiai ukrainiečių reikalavo tokio gyvenimo kaip Vakarų Europoje, Kremlius tai palaikė grėsme savo valdymo modeliui.

Maskva jaučia ne kurios nors atskiros Europos valstybės, o ES ir NATO, kurias ji laiko ekspansionistinėmis, grėsmę. Rusijai jos yra „okupuotos“ Jungtinių Valstijų, nes ši valstybė siekia pasinaudoti vakarietiškomis vertybėmis, kad galėtų daryti įtaką likusiam pasauliui. Amerika „nori įšaldyti žlugus Sovietų Sąjungai susiformavusią tvarką ir likti absoliučia lydere, manančia, kad gali daryti ką užsigeidusi, o kiti tik tą, kas atitinka jos interesus, – neseniai kalbėjo V. Putinas. – Gal ir yra norinčių gyventi pusiau okupuotoje valstybėje, bet mes – ne.“

Rusija įprato aiškinti kovojanti ne su Ukraina, o su JAV Ukrainoje. Pastarosios kariuomenė tėra NATO užsienio legionas ir Amerikos kariai Donbase žudo Maskvos parankinius. Antiamerikietiškos nuotaikos – ne tik priežastis kariauti ir pagrindinis valstybės valdžios ramstis, bet ir ideologija, kurią Rusija bando eksportuoti į Europą kaip kadaise komunizmą.

Antivakarietiškumas pridengtas ne komunizmo, o imperiniu ir net klerikaliniu apdaru. „Matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių faktiškai nusprendė atsisakyti savo šaknų, įskaitant krikščioniškąsias vertybes“, – 2013 m. kalbėjo V. Putinas. O Rusija, priešingai, „visada buvo valstybinė civilizacija, kuri laikosi ant rusų liaudies, kalbos, kultūros ir Rusijos stačiatikių bažnyčios“. Donbaso maištininkai kovoja ne tik su Ukrainos kariuomene, bet ir su pagedusiu vakarietišku gyvenimo būdu, kad apgintų išsiskiriančią Rusijos pasaulėžiūrą.

Nesuprastos viltys

Vakaruose komunizmo galą daugelis tapatina su Šaltojo karo pabaiga. Iš tiesų tuo metu, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, marksizmas-leninizmas seniai buvo miręs. 1917 m. bolševikų paskelbtus internacionalizmo, lygybės ir socialinio teisingumo idealus Stalinas pakeitė imperializmu ir valstybės viešpatavimu visose gyvenimo srityse. Michailo Gorbačiovo revoliucijos tikslas buvo ne slopinti marksizmą, bet universaliosioms žmogiškosioms vertybėms suteikti viršenybę prieš valstybę ir atverti Rusiją Vakarams.

Prieš M. Gorbačiovą susivienijo nacionalistai, stalinistai, komunistai ir monarchistai. Komunistų partijoje dvejus pirmuosius suartino antiamerikietiškos nuotaikos. Komunizmui žlugus, jie susivienijo prieš Borisą Jelciną ir jo bandymus Rusiją paversti „normalia“, t. y. vakarietiško stiliaus demokratine valstybe su laisvąja rinka.

1993 m., kai B. Jelciną palaikančios jėgos tos koalicijos narius išmetė iš parlamento pastato Maskvoje, atrodė, kad jie nugalėti. Bet nacionalizmas sugrįžo. Su B. Jelcinu ir jo idėjomis kovoję asmenys aktyviai dalyvavo aneksuojant Krymą ir prisideda prie karo Pietryčių Ukrainoje. Pirmasis apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos „ministras pirmininkas“ Aleksandras Borodajus, kadaise kovojęs su B. Jelcinu, V. Putiną sveikina kaip šiandienio Rusijos nacionalistinio judėjimo lyderį.

Atėjęs į valdžią, V. Putinas kelerius metus mezgė glaudžius ryšius su NATO. Per pirmas dvi jo prezidentavimo kadencijas gyvenimo lygis augo, todėl tapo lengviau nupirkti pritarimą įvesti V. Putino valstybinės valdžios monopoliją ir pasitelkti buvusius KGB kadrus. Dabar ūkis traukiasi ir valdymo teisėtumui pagrįsti reikia karo grėsmės. Su stačiatikių nacionalistais jis susivienijo tik tada, kai jam grįžus į Kremlių 2012 m. suvakarėję liberalai surengė masinius gatvių protestus. Vietoj ašarinių dujų V. Putinas panaudojo nacionalistines, imperia­listines idėjas, kurių įgyvendinimo kulminacija – Krymo aneksija ir lėtas Pietryčių Ukrainos pavergimas.

Kietoji ir minkštoji galia

V. Putinui priimtiniausias hibridinis karas, kuriame derinama vadinamoji kietoji ir minkštoji galia. Tokiame kare naudojamos ir karinės, ir nekarinės priemonės, siekiant oponentą nustebinti, sugluminti ir išvarginti. Dviprasmiškos ir jo ištakos, ir tikslas, tad tarptautinėms organizacijoms, pavyzdžiui, NATO ir ES, sunku tinkamai reaguoti. Vis dėlto, jei Rusija negalėtų taikyti kietosios galios, iš jos minkštosios galios versijos naudos būtų nedaug. Maskva „daug investavo į gynybą, – teigia Jensas Stoltenbergas, naujasis NATO generalinis sekretorius ir buvęs Norvegijos ministras pirmininkas. – Ji parodė, kad gali labai greitai dislokuoti pajėgas, <…> o svarbiausia, norą panaudoti jėgą.“

Trumpas 2008-ųjų karas su Gruzija V. Putinui davė dvi pamokas. Pirma, Rusija gali panaudoti kietąją galią anksčiau Sovietų Sąjungai priklausiusiose ir prie NATO neprisijungusiose šalyse beveik nerizikuodama sulaukti Vakarų atsako jėga. Antra, skubotai sukurpta kampanija parodė, kad agresorės ginkluotąsias pajėgas reikia pertvarkyti. Karinė modernizacija tapo asmenine misija atsiteisti už „pažeminimus“, kuriuos pasibaigus Šaltajam karui Rusija patyrė iš „pasipūtusių“ Vakarų.

Gynybos klausimais konsultuojančios „IHS Jane’s“ skaičiavimu, kitais metais, kai Rusija įpusės 20 trln. rublių (260 mlrd. eurų) vertės dešimties metų ginklų modernizacijos programą, jos gynybos išlaidos nominaliai bus trigubai didesnės nei 2007-aisiais. Artimiausiu laiku ruošiamasi dislokuoti naujo tipo raketų, bombonešių ir povandeninių laivų. Gynybos ir saugumo išlaidos šiais metais turėtų išaugti 30 proc. ir suryti daugiau kaip trečdalį federalinio biudžeto.

Pinigų skirta ne tik koviniams orlaiviams, sraigtasparniams, šarvuočiams ir oro gynybos sistemoms. Maždaug trečdalis biudžeto bus sunaudota Rusijos branduolinėms pajėgoms atnaujinti. Gruodį V. Putinas pasirašė pataisytą karinę doktriną, kurioje nurodoma, kad didžiausią pavojų jo šaliai kelia „puolamųjų NATO pajėgumų stiprinimas prie pat Rusijos sienų ir taikomos priemonės dislokuoti visuotinę priešraketinės gynybos sistemą“ Centrinėje Europoje.

NATO labai bijo, kad hib­ridinio karo V. Putinas imsis prieš Aljanso narę. Ypač rizikuoja Baltijos šalys.

Savaime tai nebūtinai priežastis Vakarams panikuoti. Rusijos branduolinė doktrina kone nepakito nuo 2010 m. Tuomet priešams smogti leidžianti kartelė kilstelėta iki situacijų, kai „kyla grėsmė pačiai valstybės egzistencijai“. Gali būti, kad tai rodo augantį pasitikėjimą tradicinėmis Rusijos pajėgomis. Bet V. Putinas mėgsta sakyti, jog niekam nereikėtų bandyti stumdyti Rusijos, nes jos branduolinis arsenalas vienas didžiausių pasaulyje. D. Kiseliovas kerta dar tiesmukiau: „Romantizmo [t. y. detanto] laikais Sovietų Sąjunga įsipareigojo nepanaudoti branduolinių ginklų pirma. Dabartinė Rusijos doktrina to nenumato. Iliuzijos išsisklaidė.“

Regis, kol kas V. Putinas neatsisako 2000 m. gimusios strategijos grasinti nedidele branduoline ataka, siekdamas priversti oponentą (t. y. JAV ir kitas NATO sąjungininkes) pasitraukti iš konflikto, kuriame Rusija turi svarbių interesų, pavyzdžiui, Gruzijoje arba Ukrainoje. Praėjusį dešimtmetį beveik visose masinėse karinėse pratybose ji repetavo nedideles branduolines atakas, viena tokių – prieš Varšuvą.

V. Putinas ėmėsi racionalizuoti ginkluotąsias pajėgas, į kariuomenę priimama po 60 tūkst. samdinių per metus. Šiandien tarnauja 30 proc. profesionalų. Šauktiniai padidina skaičių, bet tokiuose sudėtinguose, ribotuose karuose, kokius V. Putinas nori laimėti, iš jų beveik jokios naudos. Eiliniai samdiniai irgi gerokai atsilieka nuo specialiųjų pajėgų, pavyzdžiui, „GRU specnazo“ (Kryme be karinių skiriamųjų ženklų pasirodžiusių vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų) ir elitinių desantinių pajėgų VDV. Bet jie vejasi.

Įkėlė koją

Pietryčių Ukrainoje matome, kaip dirba naujojo modelio kariuomenė. Iš pradžių „specnazo“ daliniai Kremliaus remiamus separatistų maištininkus mokė taktikos ir kaip naudoti sudėtingus Rusijos ginklus. Bet kai vasaros pradžioje Ukrainos vyriausybė ėmė veržtis į priekį, pasienyje dislokuotoms reguliariosioms pajėgoms Maskva įsakė duoti gerai sustyguotą (ir iki šiol gana užmaskuotą) atkirtį.

Sunku pasakyti, kiek Rusijos karių dalyvavo karo veiksmuose Ukrainoje, nes skiriamųjų ženklų nėra nei ant jų transporto, nei ant uniformų. Bet apie 4 tūkst. buvo pasiųsti padėti Luhanskui ir Doneckui, grasinti pajūrio miestui Mariupoliui, – pakankamai, kad įtikintų P. Porošenką atitraukti savo karius. Nuo lapkričio Rusijos pajėgos vėl telkiamos. Ukrainos karinė žvalgyba mano, kad šalyje gali būti 9 tūkst. karių (NATO vertinimų nepateikė). Dar 50 tūkst. stovi pasienyje Rusijos pusėje.

Nors pernai V. Putinas teigė, kad panorėjęs galėtų „užimti Kijevą per dvi savaites“, jo šalis nepajėgi įvykdyti masinės invazijos, o po to okupacijos. Bet į Abchaziją ir Padniestrę panaši Rusijos kontroliuojama minivalstybė Novorusija ekonomiškai būtų maždaug tvari. Tokiu atveju Ukrainai tektų palaidoti viltis atgauti teritorijos suverenumą, jei nesutiks su Kremliaus keliamomis sąlygomis, o viena jų neabejotinai būtų nurodymas nestoti į ES ir NATO. V. Putinui tai būtų neblogas rezultatas, pasiekiamas naudojant turimą kietąją galią.

NATO labai bijo, kad hibridinio karo V. Putinas imsis prieš Aljanso narę. Ypač rizikuoja Baltijos šalys (Latvija, Estija ir Lietuva), iš kurių dviejose gyvena didelės rusakalbių mažumos. Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas sausį kalbėjo apie „didelę tikimybę“, kad V. Putinas patikrins, kaip veikia NATO 5-asis straipsnis, pagal kurį bet kurios narės puolimas laikomas visų narių užpuolimu, nors „bus nugalėtas“, jei pabandys.

Nusistovėjo provokacijų tendencijos. Pavyzdžiui, padažnėjo atvejų, kai netoli sukiojasi Rusijos orlaiviai ir karo laivai arba prie šiaurinių ir rytinių NATO sienų Kremliaus pajėgos staiga surengia pratybas. Pernai Aljanso lėktuvai daugiau kaip 400 kartų kilo perimti Rusijos orlaivių; apie 150 sykių tą darbą atliko sustiprinta Aljanso oro erdvės patruliavimo misija Baltijos šalyse, t. y. keturiskart dažniau nei 2013 m. Per pirmus devynis metų mėnesius vien prie Lietuvos sienos užfiksuoti 68 „karšti“ identifikacijos ir užkardų atvejai. Latvijoje įvyko daugiau nei 150 incidentų, kai į jos oro erdvę įskrido Rusijos lėktuvai.

Bent du kartus vos išvengta Rusijos karinių orlaivių ir Švedijos keleivinių lėktuvų susidūrimo. Tai pavojinga, nes Rusijos pilotai neperduoda skrydžio planų. Jie skrenda išjungtais radiolokaciniais atsakik­liais, tad civiliniai radarai jų neužfiksuoja. Sausio 28-ąją du didžiosios kaimynės strateginiai bombonešiai (galbūt su branduoliniais užtaisais) perskrido Lamanšą ir taip sukėlė sumaištį komercinėje aviacijoje. Tokiu elgesiu siekiama patikrinti Vakarų oro gynybą. Pastarąjį kartą tokių atvejų buvo Šaltojo karo laikais. Pasak J. Stoltenbergo, tai „rizikinga ir nepateisinama“. 2013 m. Rusija atnaujino staigias masines karines pratybas ir jau surengė mažiausiai aštuonerias. Gruodį Kremlius įsakė tokias organizuoti Kaliningrado srityje, turinčioje sienų su NATO narėmis Lietuva ir Lenkija. Jis mobilizavo 9 tūkst. karių, daugiau kaip 55 karo laivus ir visų rūšių karo orlaivius. „Tokiu elgesiu galima nuslėpti ketinimus, – sako aukščiausias NATO vadas generolas Philipas Breedlove’as. – Kas tuo slepiama? Kam mes ruošiami?“

Aljanse gali kilti rimta problema, nes dauguma galimų Rusijos veiksmų neaktyvins tradicinės kolektyvinės gynybos. Pasak J. Stoltenbergo, ar įvyko puolimas pagal 5-ąjį straipsnį, galima nuspręsti tik susigaudžius, kas dedasi, ir žinant, kas už to stovi. „Mums reikia daugiau žvalgybos ir geresnės situacinės informacijos“, – sako jis ir priduria, jog NATO sąjungininkės sutinka, kad tuo atveju, jei žaliųjų žmogeliukų pasirodymą galima priskirti „šaliai agresorei, toks veiksmas atitinka 5-ąjį straipsnį ir tada įsijungia visi Aljanso ištekliai.“

Nepaisydamos Šaltojo karo retorikos, Sovietų Sąjunga ir JAV laimėjo Antrąjį pasaulinį karą kaip sąjungininkės ir viena kitai jautė savotišką pagarbą. Politinio biuro nekamavo nevisavertiškumo jausmas. O V. Putinas ir jo kėgėbistai pasibaigus Šaltajam karui liko it musę kandę. Atsiradus naujai, piktai V. Putino Rusijai, J. Stoltenbergui labiausiai neramu, kad su ja tartis sunkiau nei su senąja Sovietų Sąjunga. Šis norvegas žino, ką reiškia siena su Rusija Arktyje, ir sako, kad „net atšiauriausiais Šaltojo karo metais su jais buvo galima pragmatiškai pasikalbėti daugeliu saugumo klausimų“. Tada Rusija buvo „suinteresuota stabilumu, o dabar ne“.

Kištis ir iškreipti

Destabilizacijai naudojami ir mažiau su karyba susiję būdai. Į hib­ridinio karo strategiją Kremlius įtraukė galios telkimą arba įtakos įgijimą užsienyje, panaudodamas prieš valstybės aparatą nusistačiusias partijas, nepatenkintas mažumų grupes, žiniasklaidą, aplinkosaugos aktyvistus, palankius verslininkus, propagandines idėjų kalves ir t. t. Tokį minkštosios galios iškraipymą Maskva laiko gyvybiškai svarbiu karo veiksmų priedu.

Žinoma, Rusija ne vienintelė piktnaudžiauja minkštąja galia. JAV vyriausybės paramos agentūra USAID slapta internetinėmis žinutėmis skatino pasipriešinimą Kuboje ir Artimuosiuose Rytuose. V. Putinas užsiminė, kad jo šaliai toks būdas reikalingas, nes JAV ir kitos valstybės jį jau taiko, pasitelkusios „netikras nevyriausybines organizacijas“, CNN ir žmogaus teisių grupes.

Pačioje Rusijoje tenykštė žiniasklaida, dažniausiai kontroliuojama valstybės, žarsto melą ir konspiracijos teorijas. Užsienyje pagrindinis Kremliaus pasaulėžiūros ruporas – TV kanalas „Russia Today“ (RT), įkurtas 2005 m., kad formuotų teigiamą požiūrį į Rusiją, o dabar daugiausia laiko piešiantis Vakarus juodomis spalvomis. Panaudojami ir vakariečiai: kraštutiniai kairieji antiglobalistai, kraštutiniai dešinieji nacionalistai ir nusivylę individai. Rengiamos laidos anglų, arabų ir ispanų kalbomis, planuojama pradėti transliacijas vokiečių ir prancūzų kalbomis. RT teigia pasiekianti 700 mln. žmonių visame pasaulyje ir 2,7 mln. viešbučių kambarių. Ši televizija nėra visiškas farsas, bet transliavo seriją melagingų reportažų, pavyzdžiui, spekuliavo, kad Ebolos epidemiją Vakarų Afrikoje sukėlė JAV.

Kremlius įgudusiai naudojasi internetu ir socialiniais tinklais. Jam dirba šimtai „trolių“ ir budi vakariečių komentarų skiltyse, tviterio paskyrose. Svarbiau ne propaguoti Maskvos pažiūras, o juodinti opozicijos veikėjus, užsienio vyriausybes ir institucijas, sėti baimę ir sumaištį. Viešiesiems ryšiams ir lobistinėms įstaigoms skiriamos milžiniškos sumos, kad būtų pagerintas Rusijos įvaizdis užsienyje. Vienas pavyzdžių – Niujorke įsikūrusi „Ketchum“, padėjusi „The New York Times“ nuomonių skiltyje paskelbti V. Putino straipsnį. Kremlius taip pat gali tikėtis, kad dalis verslo partnerių lobistinėmis priemonėmis kovos su Rusijos verslui galinčia pakenkti politika.

Vakarų pasirengimas priglobti agresyvios šalies pinigus, kartais gautus korupciniais būdais, demoralizuoja valstybės opoziciją ir didina Vakarų priklausomybę nuo Kremliaus. Rusijos pinigai apnuodijo ir artimesnius kraštus. Baltijos šalyse Rusijos minkštoji galia iš dalies pasireiškia per „tėvynainių politiką“, numatančią finansinę paramą užsienyje gyvenančioms rusakalbėms mažumoms.

Bet labiausiai sukta V. Putino strategija – destabilizuoti ES per kraštutines partijas. Į ideologiją Rusija žiūri lanksčiai – remia ir kraštutinės kairės, ir kraštutinės dešinės grupes. Peteris Pomerantsevas ir Michaelas Weissas taikomą minkštąją galią nagrinėjančiame darbe „The menace of unreality“ („Nerealybės grėsmė“) rašo: „Siekiama didinti susiskaldymą [Vakaruose] ir sukurti paramos Kremliui informacinį šulinį.“

Ardomoji politika

Kraštutinės dešinės grupes gundo idėja, kad Maskva – tai atsvara ES, taip pat jos taikoma įstatymo ir tvarkos politika. Kremliaus požiūris į homoseksualumą ir propaguojamos tradicinės moralinės vertybės patrauklios religingiems konservatyviems žmonėms. Kraštutinė kairė mėgsta kalbėti apie kovą su JAV hegemonija. Bet turbūt labiausiai stebinantys Rusijos šalininkai – Europos žalieji. Jie priešinasi skalūnų dujų gavybai ir branduolinei energetikai. Maskva elgiasi taip pat, nes ir viena, ir kita gali sumažinti Europos priklausomybę nuo iškastinio kuro iš Rusijos. A. F. Rasmussenas kaltino, kad ši šalis įgudusiai manipuliuoja informacija, siekdama suvaržyti hid­raulinį skaldymą Europoje, nors konkrečių įrodymų nepateikė.

Netiesioginių įrodymų yra Bul­garijoje. Čia po protestų prieš ska­lūnų dujas 2012 m. atšauktas leidimas „Chevron“ žvalgytis šių išteklių. Kai kas matė Rusijos ranką, galbūt norinčią nubausti tuometę proeuropietišką vyriausybę, kuri siekė sumažinti šalies priklausomybę nuo rusiškos energijos (90 proc. dujų Bulgarija gauna iš dujų milžinės „Gazprom“).

Anksčiau tikėtasi, kad Bulgarija transportuos Rusijos naftą per planuotą „South Stream“ vamzdyną, o šalies parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį projektui nebūtų taikomos neparankios ES taisyklės. Didžiąją dalį įstatymo teksto parengė „Gazprom“, o statybų užsakymą būtų gavusi oligarchui Genadijui Timčenkai, kuriam dabar taikomos Vakarų sankcijos, priklausanti bendrovė. „Gazprom“ pasiūlė finansuoti vamzdyną ir paremti Bulgarijos futbolo komandą. Tuometis energetikos ministras vėliau teigė, kad vienas Kremliaus pasiuntinys jam siūlė kyšių, kad projektas būtų patvirtintas sklandžiai. Pasipriešinus Europai, procesas nutrauktas, bet ši istorija parodo, kokiais metodais Maskva gina savo ekonominius interesus.

V. Putinas aiškiai veikia ne tik Rusijos, bet ir savo labui. A. Borodajus, maištininkų ideologas Donecke, teigia, kad rusai savanoriai, kurie šiandien kovoja Donbase, prireikus rytoj gins savo prezidentą Maskvos gatvėse. Vis dėlto, nors V. Putinas mano besinaudojąs nacionalistais, šie įsitikinę, kad padedami jo įtvirtina savo galią. Su V. Putinu ar be jo, jie siekia, kad susivieniję rusai stotų prie nacionalistinės valstybės ir savo lyderio kovoti su vakarietišku liberalizmu. Tokio konflikto Minske nebuvo galima išspręsti.

 

 

Rusija. Kelias į 2015 m.

1985-ųjų kovas
Į valdžią ateina M. Gorbačiovas

Liaudies deputatų suvažiavime Sovietų Sąjungos vadovu išrenkamas M. Gorbačiovas.

1991-ųjų gruodis
Subyra Sovietų Sąjunga

Bandydami nuversti reformatorių M. Gorbačiovą, komunistai suorganizuoja nesėkmingą perversmą, ir jis prisideda prie Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Rusijos Federacijos prezidentu tampa Borisas Jelcinas.

1994-ųjų gruodis
Pirmasis Čečėnijos karas

Prasideda Rusijos pajėgų ir Čečėnijos separatistų konfliktas. Baigiasi ugnies nutraukimu 1996-ųjų rugpjūtį, netrukus po to, kai perrenkamas B. Jelcinas.

1999-ųjų rugpjūtis
Į valdžią ateina V. Putinas

B. Jelcinas pasirenka V. Putiną ministru pirmininku. Spalį pastarasis pasiunčia Rusijos karius į Čečėniją ir pradeda Antrąjį Čečėnijos karą.

2004-ųjų lapkritis
Revoliucija Ukrainoje

Po Ukrainoje įvykusių rinkimų, kuriuos daugelis laikė nesąžiningais, kyla protestai ir perauga į Oranžinę revoliuciją. Po jos į valdžią ateina Viktoras Juščenka.

2008-ųjų rugpjūtis
Karas Gruzijoje

Ilgalaikė įtampa su Gruzija virsta kariniu konfliktu. Gruzijos kariai užpuola Pietų Osetiją, Rusija juos išvaro.

2011-ųjų gruodis
Protestai Maskvoje

Pirma rimta demonstracija prieš valdžią nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio. Tūkstančiai gatvėse protestuoja prieš nesąžiningus rinkimus, leidusius V. Putinui išlikti valdžioje.

2012-ųjų kovas
Trečia V. Putino kadencija

V. Putinas grįžta į Kremlių trečiai kadencijai po konstitucinių taisyklių numatytos priverstinės ketverių metų pertraukos.

2013-ųjų lapkritis
Gatvių protestai Kijeve

Šimtai tūkstančių žmonių reikalauja, kad atsistatydintų prezidentas V. Janukovyčius, atsisakęs ES narystės Rusijos naudai.

2014-ųjų balandis
Krymo aneksija

V. Janukovyčius pabėga iš Kijevo. Kryme, į kurį vasarį įsiveržė Rusijos kariai, surengiamas referendumas ir Krymas paskelbiamas nepriklausoma valstybe, o ji „pasiprašo“ į Rusijos glėbį.

2014-ųjų liepa
Kovos intensyvėja

Kovos pasiekia Ukrainos Donbaso regioną. Prorusiškos pajėgos numuša „Malaysia Airlines“ keleivinį lėktuvą. Įvedamos sankcijos Rusijai.

2015-ųjų vasaris
Derybos dėl taikos plano

NATO spaudžiama apginkluoti Ukrainos karius. Pasaulio lyderiai susitinka aptarti taikos susitarimo ir paskelbia antras paliaubas po ankstesnės nesėkmės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų