Nuo Rytprūsių iki Pietų Afrikos

Nuo Rytprūsių iki Pietų Afrikos

Dailininko Prano Domšaičio paroda Kaune kviečia plačiau pažvelgti į Lietuvos dailės istoriją.

 

Dar niekada išeivijos menininko P. Domšaičio (1880–1965 m.) kūrybos palikimas nebuvo taip įtikinamai profesionaliai ir pagarbiai parodytas žiūrovams, kaip M. Žilinsko dailės galerijos parodoje „Visada kelyje“. Suvienijus Lietuvos išeivijos dailės fondo, privačių kolekcininkų ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pajėgas, pavyko surengti puikią muziejinę parodą. Ji suteikė impulsų ne tik permąstyti šio menininko vietą dailės istorijoje, bet ir plačiau žvelgti į Lietuvos dailės istorijos pasakojimą. Jame turėtų aiškiau komponuotis ne tik lietuvių, bet ir paribio žmonių, kitataučių, emigrantų, visų tų, kurie jautė savo lietuviškąją tapatybę, kūrybinis įnašas. Poetiška kelio metafora, iškylanti beveik visada (be jos neapsiėjo ir ši paroda), kai tik prabylama apie ne Lietuvoje kūrusius mūsų dailininkus, iš tiesų slepia menininkų migracijos ir jų įsiliejimo į naujas menines terpes problematiką. Per P. Domšaičio asmenybę ir kūrybą Lietuvos meno istorijoje atsiveria tiesioginiai ryšiai su vokiečių ekspresionistais, dailininkų kolonijomis Baltijos jūros pakrantėse, Karaliaučiaus dailės akademija ir Berlyno meno scena. Ar daug apie tai žinome?

Pasak menotyrininkės Ingridos Korsakaitės, P. Domšaitis buvo paribio žmogus tiek savo kilme, tiek kūrybos charakteriu. Jis visad jautė dvigubą – lietuvišką ir vokišką – savo tapatybę. Purtomas vidinių prieštaravimų ir tikrovės grimasų, pasirašinėjo ir kaip Franz Domscheit, ir lietuviškai – Pranas Domšaitis. Jis buvo kilęs iš Kropynų kaimo Rytprūsiuose – vokiečių valdyto, bet nuo seno lietuvių apgyvento krašto.

Tikriausiai nėra kito lietuvių dailininko, kurio pavardę galima taip dažnai aptikti 1913–1937 m. Berlyno, Hamburgo, Miuncheno parodų kataloguose.

Tikriausiai nėra kito lietuvių dailininko, kurio pavardę galima taip dažnai aptikti 1913–1937 m. Berlyno, Hamburgo, Miuncheno parodų kataloguose. Jo kūriniai eksponuoti su Loviso Corintho, Paulio Klee, Marco Chagallo, Oskaro Kokoschkos, Maxo Beckmanno, Maxo Pechsteino darbais. P. Domšaičio kūrinius nacių Vokietijoje ištiko ta pati lemtis kaip ir minėtų modernistų. Nuo 1925 m. Berlyno nacionalinėje galerijoje eksponuotas „Pagarbinimas“ 1937 m. vasarą pateko į modernizmo meno naikinimo sūkurį – „Išsigimusio meno“ („Entartete Kunst“) parodą Miunchene – ir tolesnis jo likimas nežinomas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, P. Domšaitis su žmona operos soliste Adelheid Armhold persikėlė į Austriją, ten susipažino su lietuvių dailininkais karo pabėgėliais. Su jais menininkas dalyvavo egzilio dailės parodose Brėgence, Insbruke, Feldkirchene. Beje, apie 1922 m. jis ieškojo ryšių su lietuvių menininkais, buvo nuvykęs į Kauną, bet susibičiuliauti nepavyko. Veikiausiai palaikytas nesavu, o gal lietuviai nesuprato jo kūrybos, nes P. Domšaičio meninės pažiūros tuo metu buvo gerokai modernesnės negu tautiečių, nes jie tuo metu dar tik svarstė, kas yra ekspresionizmas.

Pasibaigus karui P. Domšaitis išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką (PAR). Ten jis tapo gerai žinomu dailininku, dalyvavo Afrikos žemyno parodose, eksponavosi JAV, Kanadoje, Brazilijoje. 1963 m. jam paskirta PAR premija „Artists of Fame and Promise“. Apie P. Domšaičio kūrybą parašytos dvi monografijos – viena Keiptaune, kita Vilniuje, ir afrikietiškasis periodas jose nušviestas ryškiausiai. Ankstyvieji Vokietijos etapo kūriniai dažnai priskiriami ekspresionizmui, nors tai nevisiškai tikslu. P. Domšaitis nuolat svyravo tarp ekspresionistinės raiškos ir neoromantinio siekio išreikšti Rytprūsių gamtos grožį, tapant artimiausią aplinką. Meilės gimtajam kraštui įkvėpta realistiškai romantiška dailė anuomet plito Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Europos meno istorijoje ji vadinama Tėvynės menu (Heimatkunst) ir laikoma konservatyvia srove. Ypač ankstyvieji dailininko darbai labiau sietini su Tėvynės menu negu su ekspresionizmu.

1919 m. Berlyne įvyko pirmoji personalinė P. Domšaičio paroda. Kritikai pastebėjo dailininko dvilypumą: nors ir žavėjosi romantiškomis paveikslų nuotaikomis ir juose papasakotomis epinėmis istorijomis, galiausiai menininką pavadino ir meno grynuoliu, ir „kietakakčiu, keistu vokiečiu iš rytinės provincijos“. Tokie prieštaringi „komplimentai“ jo netrikdė. Po pirmos parodos Berlyno nacionalinė galerija ir kiti Vokietijos muziejai įsigijo jo darbų, dailininkas pradėjo ryškiai kilti Vokietijos meno scenoje.

 

Kelionė – gyvenimo metafora

Paroda „Visada kelyje“ atskleidžia, kad P. Domšaičio braižas ir meniniai interesai kito gana greitai: nuo neišraiškingos akademinės mokyklos prie individualios, intuityviai išjaustos pozicijos formavimo tapant gamtą. Dailininkas naudojo intensyvias tamsias spalvas, šiurkščias faktūras, tapyba atrodo tamsi, artima žemės spalvoms. Jis ypač domėjosi kaimo žmonių, etninių mažumų gyvenimu. Mėgo tapyti dirbančius Rytprūsių valstiečius, besiilsinčias romų šeimas. Paveikslai romų motyvais kupini paslapties ir užuojautos vargstantiems. Vienas stipriausių socialinės tematikos P. Domšaičio darbų yra paveikslas „Lietuvos kaimas per karą“ (1918–1924 m.). Išraiškinga žmonių ir gyvūnų kompozicija, šalta violetinių spalvų gama, blykčiojanti šviesa raiškiai perteikia karo atmosferą.

Dailininkas labai mėgo kelionės motyvą – tai jo gyvenimo metafora. Kelionė menininko tapyboje dažnai susijusi su grėsme, bėgimu, kurie aiškiai nenusakomi, bet jaučiami visose drobės spalvose ir faktūrose. Neapibrėžtumas, kalbėjimas per apibendrintus vaizdus ir sodrias spalvas – šiam dailininkui tipiškas temos sprendimo būdas. Paveiksle „Pabėgimas“ (1920–1924 m.) ekspresyviai vaizduojamas niūrokas kaimo vaizdas. Susigūžę žmonės dešiniajame apatiniame paveikslo kampe – aiškus ženklas, kad jie palieka namus, bėga nuo gresiančio pavojaus. Tai gali būti Pirmojo pasaulinio karo patirties nulemtas siužetas, realybėje patirtas įspūdis. Bet, kita vertus, neatmestina, kad į pažįstamą Rytprūsių kaimo aplinką dailininkas perkėlė biblinį siužetą, ir sakralusis bėgimo motyvas pateiktas kaip realaus kaimo gyvenimo scena.

Rinkdamasis religines temas, P. Domšaitis, kaip ir vokiečių ekspresionistai, tapybą turtino „dvasingumo“ paieškomis. Į akis aiškiai krinta nenatūralistinės spalvos ir ryškūs kontūrai, kartais auksiniai, kartais juodi. Tai ne tik dekoratyvūs sprendimai, bet ir priemonė religinėms prasmėms perduoti. Menininkas siekė sudvasinti tapybą, paisė ir individualių psichinių impulsų. Tuo jis artimas vokiečių miuncheniečių ekspresionistų grupės „Der blaue Reiter“ („Žydrasis raitelis“) menininkams. Religiniai siužetai P. Domšaičio kūryboje sudaro svarią tematinę grupę, ir jau vien tai įrodo jo artimumą vokiečių ekspresionistams, XX a. pradžioje naujai ir noriai gaivinusiems religinę dailę.

 

Kontrastingos įtakos

Vienas P. Domšaitį ir vokiečių ekspresionistus siejusių dalykų – kūrybiniai ryšiai su dailininkais, XX a. pradžioje tapiusiais vadinamosiose dailininkų kolonijose. Viena jų veikė Nidoje.

Į kolonijas būrėsi akademistinę tapybą atmetantys kūrėjai. Nidos dailininkų kolonija buvo alternatyva netoli esančiai Karaliaučiaus dailės akademijai. Akademija – tai taisyklės, o dailininkų kolonijose vyrauja kūrybinė laisvė ir gamtos įspūdžiai. Vis stiprėjant industrializacijai kaimuose dailininkai įžvelgė peizažo ir žmogaus pirmapradį ryšį, natūralumą.

Žvelgiant į Vokietijos dailės raidą ir į modernizmą iš platesnės perspektyvos, įvertinant Vidurio Europos dailės savitumus, P. Domšaičio likimas ir jo menas vėl gali būti įdomus.

Nidoje dailininkų, poetų ir kitų neramios sielos žmonių susibūrimo vieta buvo Hermanno Blöde’s viešbutis. Pas tėtušį Blöde’ę 1929 m. rugpjūtį trumpai pagyveno ir rašytojas Thomas Mannas. Ekspresionizmo klestėjimo laiku (1909–1920 m.) Nidoje tapė garsieji Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidtas-Rottluffas. Dar anksčiau šią vietą buvo atradę vokiečių realistai ir impresionistai – iš viso apie 200 dailininkų, daugiausia susijusių su Karaliaučiaus dailės akademija. P. Domšaitis, kaip ir dauguma ekspresionistų, pasižymėjo romantiniu sentimentalumu, todėl taip pat ieškojo civilizacijos nepaliestų gamtos kampelių. Nidoje jis lankėsi 1914–1918 m., bet jo darbų su Nidos motyvais išliko nedaug, vieną galima matyti Lietuvių išeivijos dailės kolekcijoje.

P. Domšaičio kūryba formavosi veikiama kontrastingų Vokietijos meno tendencijų. Pirmoji – modernėjimo tendencija, susijusi su avangardinių tarptautinių dailės reiškinių pažinimu Vokietijos meno scenoje. Gyvendamas Berlyne 1921–1937 m., jis suvokė modernistinius tapybos raiškos būdus ir priemones, bet neperėmė ekspresionizmui būdingo destruktyvumo, psichologinės įtampos, jo tapyboje nestipriai išreikštas žmogaus ir aplinkos svetimumas, priešiškumas. Dailininką būtų galima laikyti saikingu, harmoningos pasaulėjautos ekspresionistu. Tačiau turbūt labiau negu vokiečių modernistai P. Domšaitį veikė kita tuometės Vokietijos tapybos tendencija, susijusi su Rytprūsių regione dar labai gyvybingo Heimatkunst išplitimu. Nacionalinio, gimtinės grožį šlovinančio meno idėja, siaura tautinio meno ideologija, žinoma, kirtosi su atmosfera, kurioje P. Domšaitis XX a. 2–4 dešimtmečiais gyveno Berlyne.

Veikiamas dviejų kontrastingų Vokietijos meno tendencijų, dailininkas tapo labai savitu ekspresyvaus neorealizmo menininku, kurio paveikslams būdingas stiprus jausmingumas ir ilgesingos nuotaikos. Jis užima tarpinę poziciją tarp modernizmo ir Heimatkunst, ir tai nulėmė kuklią jo kūrybos vietą XX a. antrosios pusės Europos moderniojo meno istorijoje. Žvelgiant į Vokietijos dailės raidą ir į modernizmą iš platesnės perspektyvos, įvertinant Vidurio Europos dailės savitumus, P. Domšaičio likimas ir jo menas vėl gali būti įdomus.

Dailininko kūrinių kelias į Lietuvą buvo ilgas ir sudėtingas. 1981 m. Lietuvių fondas JAV iš dailininko našlės nupirko jo kūrybinį palikimą ir archyvą. Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, fondas 528 P. Domšaičio kūrinius padovanojo Lietuvos dailės muziejui (LDM). Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune saugoma 12 paveikslų ir gausus šio menininko archyvas. Klaipėdoje veikia P. Domšaičio galerija, eksponuojami paveikslai iš LDM rinkinio. Po keletą kūrinių turi Vokietijos muziejai ir privatūs asmenys. Berlyno nacionalinės galerijos fonduose, Liuneburgo Rytų Prūsijos karšto muziejuje ir Rėgensburge, Rytų Vokietijos galerijoje-muziejuje, yra jo palikimo visuma. Paroda M. Žilinsko galerijoje, kurios pagrindą sudaro Lietuvos išeivijos dailės fondo rinkinys, tapo pirmąja išsamia P. Domšaičio ekspozicija, prilygstančia menininko kūrybos retrospektyvai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų