Nuo pirklių iki verslininkų

Nuo pirklių iki verslininkų

Galanterijos dirbiniai, aksesuarai, kaliošai, tapetai ir šokoladas, taip pat dviračiai ir net automobiliai. Šioms ir įvairioms kitoms masiškai gaminamoms prekėms XIX a. kelius į Lietuvą atvėrė pramonės pažanga

XIX a. išradus technologijas ir mechanizavus darbo procesus, prasidėjo masinės gamybos era ir ji tęsiasi jau du šimtmečius. Iki pramonės revoliucijos nemažai kasdien buityje naudojamų daiktų gaminti iš brangių medžiagų, todėl kainavo daug ir buvo prieinami tik aukštuomenei.

Tikras perversmas įvyko pradėjus diegti technines naujoves ir masinėje gamyboje ėmus naudoti pigesnes žaliavas – iš fabrikų plūstelėjusią produkciją galėjo įpirkti ir ne tokie pasiturintys gyventojai. Ilgainiui keitėsi plataus vartojimo prekių asortimentas, atsirado naujienų, pavyzdžiui, gumos gaminių, šokolado, vaikų mišinių, metalinių lovų, fotoaparatų, atpigo popieriniai tapetai, žibalinės lempos prasiskverbė į tolimiausius Lietuvos užkampius, o išradus elektrą susikūrė visa elektros prekių pramonė.

Tačiau XIX a. Lietuva priklausė Rusijos imperijai, o šios atsilikimas nuo Vakarų Europos lėmė lėtą ir mūsų krašto ekonomikos raidą. Lietuvos verslas bandė įsitvirtinti Rusijos rinkoje, plėtė ryšius su Vakarų Europos valstybėmis. Nors į Rockefellerius, Rothschildus ar Fordus panašių didžių verslo vyrų, diktavusių pasaulio progresą, mūsų istorijoje kažin ar rasime, vis dėlto ir tarp Lietuvos verslininkų buvo novatorių, pakeitusių gyventojų vartojimo įpročius.

Rūpėjo mada ir stilius

Viena garsiausių Vilniaus pirklių šeimų – iš Italijos atvykę Fiorentiniai – galanterija prekiavo visą XIX a. Jų parduotuvė buvo įsikūrusi Kapitulos name (kampiniame Pilies ir Šv. Jono gatvių pastate), vėliau persikėlė į Didžiosios gatvės ir Švarco skersgatvio kampinį namą (abu statiniai neišliko iki šių dienų). „Paryžietiškų pirštinių, kvepalų, bižuterijos, bronzos dirbinių ir įvairiausių smulkmenų dovanoms vardinių išvakarėse vykdavom pas Fiorentinį“, – apie visame mieste žinomą šeimos parduotuvę rašė vokiečių kilmės Lietuvos aristokratų atžala Gabrielė Giunterytė-Puzinienė XIX a. pirmosios pusės atsiminimuose, kurie išspausdinti knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“.

Veidrodžiai, lempos, fajanso ir porceliano gaminiai, kilimai puošė ne vieno vilniečio būstą.

XIX a. antrojoje pusėje Fiorentinių, kaip ir kitų verslininkų, galanterijos parduotuvių apyvarta augo, asortimentas plėtėsi – tai liudija, kad tualeto reikmenys, papuošalai ir kiti mažmožiai sparčiai populiarėjo. Žinoma, galanterijos dirbiniai, aprangos detalės ir aksesuarai buvo skirti pasiturintiems miesto gyventojams. Šios ne itin praktiškos prekės žymėjo turtingų miestiečių statusą bei polinkį rūpintis mada ir stiliumi. Klientai vilioti įsigyti muzikos instrumentų, kosmetikos, odos ir bronzos prekių, raštinės reikmenų, skrybėlių, rimbų. Pinigingesniems gyventojams taip pat siūlyta skėčių, lazdų, vėduoklių, revolverių, medžioklinių šautuvų, optikos gaminių, kaklaraiščių, amerikietiškų baltinių, prancūziškų pirštinių ir kt. Ne vieno vilniečio būstą puošė veidrodžiai, lempos, fajanso ir porceliano gaminiai, kilimai.

To meto pasiturinčių miestiečių namai išties išsiskyrė veidrodžių ir interjero puošybos mažmožių gausa. Būtinas XIX a. antrosios pusės atributas – „naujausių raštų, naujausios mados marginimo“ popieriniai tapetai, reklamuoti net vietos laikraščių puslapiuose. Šių importinių gaminių buvo galima užsisakyti Vilniaus parduotuvėse pagal pavyzdžius, o vieno ritinio (apie 8,5 m ilgio ir 0,4 m pločio) kaina svyravo nuo 0,2 iki 1,8 rublio. 1894 m. tapetai vežti iš Sankt Peterburgo, Varšuvos, Rygos, brangesnieji gabenti iš Prancūzijos ir net JAV.

Už vaistažolių kolekciją – aukso medalis

Amerikietiškais tapetais Vilniuje prekiavo bajorai Gruževskiai. Petras Gruževskis, 1857 m. tapęs pirklių gildijos nariu, pardavinėjo tabaką ir vaistinės prekes. XIX a. vaistinės prekėmis vadintos gydomosios ir perrišimo priemonės, optikos prekės (akiniai, dėklai), higienos ir ligonių priežiūros reikmenys, parfumerijos, kosmetikos gaminiai, muilas ir kt. Sūnus Kazimieras, ko gero, pirmas Vilniuje pradėjo siūlyti plaunamų tapetų iš JAV, valdė dvi vaistinės prekių parduotuves, kurių metinė apyvarta siekė 50 000 rub­lių, o pelnas – 7500 rublių.

Kad ir kokia didelė buvo vaistinės prekių parduotuvės apyvarta, Gruževskiai negalėjo konkuruoti su vaistų ir parfumerijos prekybos bendrove „I. B. Segalis“, 1868 m. įsteigta Vilniaus pirklio Izaoko Segalio. Šios įmonės siūlomas asortimentas buvo platus: vietos ir užsienio gamybos farmacijos prekės, buitinė chemija, kosmetika, technikos įrenginiai. 1869 m. Paryžiaus parodoje už pristatytą vaistažolių kolekciją bendrovė apdovanota aukso medaliu. I. Segalis užmezgė prekybos ryšius su Prancūzijos kosmetikos parfumerijos fabrikais, platino jų produkciją, o ten eksportavo vietos vaistažoles.

1890 m. pirklys paskirtas Prancūzijos konsulato agentu, tačiau po metų, eidamas 42 metus, mirė. Jo verslą sėkmingai tęsė įpėdiniai. 1899 m. įsiteigtas Odesos filialas, be to, greičiausiai Vilniuje buvo įkurta cheminių preparatų laboratorija, Lentvaryje – vaistinė ir galeninių preparatų, gaunamų gryninant vaistines medžiagas, laboratorija. Apie 1901 m. Segalio bendrovės apyvarta siekė 1 950 000 rublių, jos filialuose dirbo 180 žmonių. Tuometės verslo imperijos produkcija tiekta vaistinėms, vaistinės parduotuvėms, pramonės įmonėms, Karo medicinos gamyklai, Karo medicinos valdybos Kijevo ir Bobruisko vaistų sandėliams, geležinkeliams (Polesės, Rygos–Orlovo, Pietvakarių, Užkaukazės ir kt.), taip pat ligoninėms ir kitoms įstaigoms.

Gumos gaminiai ir naujovės

Dar vienu gyvybiškai svarbiu XIX a. išradimu tapo kaliošai – tam tikra profilaktinė priemonė nuo peršalimo, Vilnių pasiekdavusi iš Sankt Peterburgo ir Rygos. Sankt Peterburge gumos gaminių fabrikas atidarytas 1860-aisiais, o Rygoje – 1888 m.

Kada į Vilnių pirmąsyk atkeliavo šios itin praktiškos prekės, neaišku, tačiau tiksliai žinoma, kad 1885 m. pirmosios gildijos pirklys Chaimas Lurje ėmė prekiauti gumos gaminiais ir kaliošais savo parduotuvėje Vokiečių gatvėje (buvusiame rytinėje gatvės pusėje kampiniame Mėsinių ir Žydų gatvių name). Kadangi jo parduotuvės apyvarta ir pelnas nuosekliai didėjo (1885-aisiais metinė apyvarta siekė 50 000, pelnas – 2500 rublių, atitinkamai 1898 m. – 250 000 ir 37 500 rublių), galima numanyti, kad šis apavas tapo nepamainoma daugelio miestiečių aprangos dalimi. Tai nestebina turint omeny, jog XIX a. Vilniaus gatvės vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį buvo beveik nepereinamos.

Vilniuje šokolado fabriką „Viktorija“ 1893 m. įsteigė pirmosios gildijos pirklys, vienas stambiausių bankininkų I. Bunimovičius.

Kitas gumos gaminys – pripučiamos padangos – išpopuliarino dviračius. Vienas pirmųjų šias transporto priemones į Vilnių gabeno Prūsijos valdinys pirklys Karlas Akenas. 1903 m. duomenimis, jis buvo Imperatoriškojo Šiaurės Vakarų krašte Vokietijos konsulato Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų gubernijoms agentas.

1887 m. K. Akenas įkūrė siuvimo mašinų parduotuvę, vėliau Vokiečių gatvėje (dabar – Vokiečių g. 22) prekiavo spausdinimo mašinėlėmis ir „technikos naujovėmis“. Dešimtajame dešimtmetyje jis vilniečius supažindino su dviračiais pripučiamomis padangomis. Nors kainos buvo didelės (tiek kai kurie fabriko darbininkai uždirbdavo per mėnesį, o aliumininio korpuso dviračio „Gracioza“ kaina prilygo maždaug 4000 citrinų vertei), patogi individuali susisiekimo priemonė greitai tapo geidžiama preke.

Tiesa, jaunieji dviratininkai drumstė pėsčiųjų gyvenimą. Vilniaus dienraščiai neretai spausdino pasipiktinusių miestiečių skundus. Štai vienas jų: „Redakcija vėl gavo kelis skundus dėl nutrūktgalviško dviratininkų važiavimo Botanikos sode. Būsimieji derbistai bandomis (atleiskite, jaunuoliai) beprotiškai laksto centrinėje sodo alėjoje, kur vaikšto seniai ir vaikai. Nelaimė visiškai galima.“

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pasirodžiusią kitą transporto priemonę – automobilį – buvo galima užsisakyti Leibos Zalkindo universalinėje parduotuvėje (sovietmečiu šiame pastate veikė Modelių namai). Vienintelėje tokio dydžio universalinėje parduotuvėje visame Šiaurės Vakarų krašte 1909 m. buvo 20 skyrių, dirbo 150 tarnautojų. 1914 m. po tuo pačiu stogu duris atvėrė Vokietijos automobilių gamyklos „Benz & Cie“ atstovybė, kur buvo galima ne tik gauti informacijos apie anuomet technikos stebuklui prilygstančius keturračius gaminius, bet ir jų užsisakyti.

Sibire – lietuviškas šokoladas

Pramonės pažanga išpopuliarino dar vieną naujovę – šokoladą. Nors Centrinės Amerikos gyventojai skystu šokoladu mėgavosi dar majų civilizacijos klestėjimo laikais, ispanų į Europą atvežta kakava ilgus amžius vaišintasi tik turtuolių namuose.

1847-aisiais Anglijoje pagaminus pirmą šokolado plytelę, šis skanėstas netruko paplisti po Senąjį žemyną. Vilniuje šokolado fabriką „Viktorija“ 1893 m. įsteigė pirmosios gildijos pirklys, vienas stambiausių bankininkų Izraelis Bunimovičius. Kampiniame dabartinių Šaltinių g. 3 ir Mindaugo g. 19 name veikusio fabriko metinė apyvarta 1899 m. siekė 400 000 rub­lių. Už produkciją, kuria prekiauta Šiaurės Vakarų krašte, visoje Rusijoje ir net Sibire, įmonė pelnė apdovanojimus Prahos, Hagos, Antverpeno, Liuksemburgo, Briuselio parodose.

Vilniuje šokoladu prekiauta net keturiose šio fabriko firminėse parduotuvėse, viena jų 1909 m. atidaryta pastate, esančiame dabartiniame Gedimino prospekte ir pažymėtame antruoju numeriu. Čia buvo galima įsigyti šviežių konfeti, šokolado, marmelado, karamelės, dražė, pastilių, aukščiausios rūšies pieninio šokolado (didelė plytelė kainavo 0,25, vidutinė – 0,18, maža – 0,13 rub­lio), o vietoj „žalių vaisių“, kaip skelbė reklamos, buvo siūloma paskanauti „šviežio higieninio marmelado deserto“, kurio svaras (apie 400 g) kainavo 0,35 rub­lio, šokolado „Delikatesas“, kuris „kokybe prilygo brangiausiam užsienio šokoladui“.

Ir šiandien akylesni vilniečiai ir miesto svečiai gali pastebėti abipus šio pastato įėjimo išlikusias šokoladu smaguriaujančių meškiukų skulptūras.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų