Jonas Tomaševičius (Fotobanko nuotr.)

Nufilmuoti nuotaiką: ilga ir įspūdinga operatoriaus J.V.Tomaševičiaus karjera

Nufilmuoti nuotaiką: ilga ir įspūdinga operatoriaus J.V.Tomaševičiaus karjera

„Atsitiktinumas“, – vis kartoja vienas garsiausių Lietuvos kino operatorių Jonas Vitoldas Tomaševičius, permąstydamas savąją 40 metų trukusią karjerą

Vis dėlto Lietuvos kino akademijos „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus 2013-aisiais, Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolas“ 2012 m. ir šiemet įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija J. V. Tomaševičiui buvo skirta neatsitiktinai.

„Įprasta kalbėti apie mąslią ir lyrišką, žaismingą ir rūsčią J. V. Tomaševičiaus kino kamerą, apie emocionalų, neretai dramatišką operatoriaus braižą. […] Žiūrėdamas J. V. Tomaševičiaus nufilmuotas juostas, pamiršti ekrano sąlygiškumą, lyg prieš tave atsivertų langas į realiai egzistuojantį tau artimą pasaulį, kuriame visa autentiška: ir žmonės su visa jų daiktiška aplinka, su visais komplikuotais jų ryšiais vienas su kitu ir su gyvenimu, ir vietos bei laiko žymės, – dar 1980 m. rašė kinotyrininkė Marijana Malcienė. – Noriu pabrėžti – daiktiškąja, o ne buitiškąja aplinka. Nes J. V. Tomaševičiaus kadrų daiktiškumas visad šiek tiek pakylėtas nuo buities, jo kuriamo pasaulio materialumas – individualiai suvokta gyvenimo tiesa, perleista per menininko pasaulėjautą.“

J. V. Tomaševičius giliai atsidūsta. „Operatorius prasideda tada, kai sugeba nufilmuoti nuotaiką, pirmiausia pajutęs ją vidumi, sugebėjęs prisidėti prie jos kūrimo. Tada lyg savaime, nežinau, iš kur, atsiranda ir kadro kompozicija, ir apšvietimas, ir nufilmuoti pavyksta greitai ir puikiai…“ – sakė 81-ų operatorius.

Kitos progos gali nebūti

Suvokimas, kas yra ta visa jungianti filmo atmosfera, stiliaus vientisumas, atėjo ne pirmais kūrybos metais. Pirmiausia jaunas operatorius suprato, kad filmo stilistiką lemia net keturi žmonės – režisierius, dailininkas, operatorius ir kostiumų autorius, o jos paieškos prasideda dar per bandymus – nagrinėjantis literatūrą, scenarijų. Ir čia operatorius turėtų būti jei ne universalus, tai ieškantis, nestandartinis žmogus.

Kurti ne pagal šabloną (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Negalima visko daryti pagal šabloną, tik teptuku pereiti“, – dėstė daugybę garsių lietuviškų kino juostų nufilmavęs operatorius, neabejojantis, kad dalis jo kolegų, kurie labiau nei pastangas rasti bendrą sprendimą su komanda vertino savo kūrybos braižo išskirtinumą, kaip tik todėl neretai stokodavo darbo. Jo paties darbinėje karjeroje įprastai vienas filmas prasidėdavo dar nesibaigus ankstesniam. J. V. Tomaševičius turi ir dar vieną tokios savo sėkmės paaiškinimą: „Tiesiog normaliai dirbdavau su režisieriais ir neturėjau priešų. Jei kas nors ir nutikdavo, tai ne dėl profesinių dalykų. Niekada neprieštaraudavau sprendimui, jei negalėdavau pasiūlyti alternatyvaus. Niekada nedariau kažkokių šedevrų. Bet dirbau daug ir sąžiningai, mano darbas nesibaigdavo filmavimu.“

Taip buvo nuo pat pirmos dienos, kai 18-metis „atsitiktinai“ buvo pakviestas Lietuvos kino studijoje (LKS) mėnesį pavaduoti operatoriaus asistento. Tuo metu jo biografijoje jau buvo nepavykęs stojimas į Geležinkeliečių mokyklą po 7 klasių, kur svajojo apsirengęs gražia uniforma vėliavėle reguliuoti traukinių eismą, neįtikęs finansų-kredito technikumas, kulinarijos kursai, neromantiškas pasirodęs darbas liejykloje „Komunaro“ gamykloje ir kitų bandymų. J. V. Tomaševičius pripažįsta – visiškai nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Bet viskas apsivertė įžengus į kino studiją.

„Ten manęs buvo pilna visur, man viskas buvo įdomu. Ir tik todėl, kad patekau tarp įdomių žmonių…“ – sakė J. V. Tomaševičius. Atsisveikinti su tais žmonėmis po mėnesio jis nenorėjo. Dar kelias savaites pavaikščiojęs į studiją „šiaip sau padėti“ galiausiai buvo įdarbintas. Kariuomenė, studijos garsiajame Valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje ir tokių autoritetų kaip Jonas Gricius pamokos. „Aštuoneriais metais vyresnis J. Gricius man buvo kaip Dievas, – teigė J. V. Tomaševičius. – Žiūrėjau jam į burną, o jis su manim kaip su uodega visur, net į meno tarybas, tampėsi, labai daug pasakojo apie kiną. Iki šiol jis man ir labai mielas draugas, ir net kaip antras tėvas…“

J. Gricius buvo tas žmogus, kuris 1967 m. J. V. Tomaševičių padrąsino imtis pirmosios didelės savarankiškos kino juostos – filmuoti „Posūkį“, kai jaunas operatorius jautėsi ir neišmanantis karinės temos, ir baiminosi sudėtingų scenų filmavimo. „Pasakė – imk ir daryk, kito pasiūlymo tavo gyvenime gali nebūti. Ėmiau ir dariau. Ir vieną dieną, kai iš įtampos nemiegojęs filmavau sceną su 500 žmonių masuote, atsisukęs pamačiau už kelių šimtų metrų stovintį ir stebintį J. Gricių. Lyg ir nieko daugiau, bet tai tokia parama…“

Lyg atsivertų langas į realiai egzistuojantį pasaulį (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kaip visada greta buvusį ramstį J. V. Tomaševičius prisimena ir Vytautą Žalakevičių. LKS meno vadovas ir nufilmuotą medžiagą peržiūrėdavo, ir scenarijus rašydavo, ir kolegoms režisieriams padėdavo akcentus sudėlioti, ir sukurdavo tokią atmosferą, kur nelikdavo nesvarbių darbuotojų. V. Žalakevičiaus pavardę J. V. Tomaševičius mini pasakodamas apie dar vieną esą laimingą atsitiktinumą, kai sulaukė grando pagyrų už nufilmuotą juostos „Vienos dienos kronika“ epizodą – netyčia į kadrą pakliuvusį balandį, režisieriui tapusį reikšmingu simboliu.

Šventė būti šalia

1995-aisiais J. V. Tomaševičius turėjo progą prisiminti 1968 m. nufilmuotą juostą „Jausmai“ (rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa), kurią, minint kino šimtmetį, Lietuvos kino kritikai, režisieriai ir žurnalistai pripažino visų laikų geriausiu lietuvišku filmu.

„Labai įdomus jis buvo, su 16 sienų dekoracija paviljone ir apšvietimo išradimais, gražus tikrai, su gražiais žmonėmis. Vaidino Eugenija Bajorytė, Regimantas Adomaitis (per tos juostos bandymus būsima šeima ir susipažino, o aš su režisieriais Almantu Grikevičium ir Regina Vosyliūte jautėmės jų piršliais), Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, Regina Paliukaitytė, Kazimieras Valaitis, Bronius Babkauskas – visi buvo liuksusiniai, – šiltas bendravimas su aktoriais J. V. Tomaševičiui visada buvo vienas svarbiausių darbo elementų ir pranašumų. – Man buvo šventė, kai jie buvo šalia. Tada nebuvo jokių monitorių režisieriams, jie vaidino į mano kameros objektyvą, pasitikėdami manimi.“

Belaukiant akimirkos (Asmeninio archyvo nuotr.)

Per tuos keturis dešimtmečius, kai J. V. Tomaševičius nufilmavo 36 ar 38 kino juostas, pats nebesuskaičiuoja, labai pasikeitė ir filmavimo įranga. Operatorius ironiškai prisimena „slaptą“ kamerą turėjusį atstoti 100 kg svorio įrenginį, kuriuo filmavo Juozo Miltinio repeticiją dokumentinei juostai „Ten, už durų“ (1966 m., rež. A. Dausa). Ir tokius sudėtingus kaip „Herkaus Manto“ (1972 m., rež. Marijonas Giedrys) filmavimus, kur visi džiaugėsi bene iš KGB aruodų gavę kelių kilometrų spinduliu susišnekėti ir lengviau valdyti komandą leidusias radijo stoteles. Iš filmavimų be tokios įrangos liko linksmų pasakojimų apie per anksti susprogdintus dinamito užtaisus ir kitus lėšas bei rekvizitą eikvojusius nesusipratimus.

Šiandien, kai filmuojama net mobiliaisiais telefonais, neretai kitoks ir kinas, svarsto J. V. Tomaševičius, – dažniausiai jame tik veiksmas, trumpais epizodais sukapotas siužetas. „Geram kinui reikia ir kitokios technikos, ir pamąstyti, ir pasiruošti“, – vis dėlto neabejoja jis.

Paskutinė kino juosta J. V. Tomaševičiaus filmografijoje įrašyta 1995-aisiais, kai operatorius neturėjo nė 60-ies. Tada buvo laikas be darbo, iki atsirado pasiūlymas eiti į Vilniaus televiziją, kur prabėgo dar dešimt metų. „Televizijos gamybos vadovas vis pasakodavo, kad jie manęs nedrįso kviesti… O aš karūnos neturėjau, bet galvojau, kad gal nesugebėsiu – tokį neužtikrintumą jaučiau… – prisipažino J. V. Tomaševičius. – Kol per vienus Naujuosius metus patarpininkavo Algimantas Mikutėnas. Dirbau, kol supratau, kad susirinkęs naujas kontingentas, nauji vadybininkai ir jauni žurnalistai bendrauja su operatoriais ne taip, kaip buvau įpratęs…“

 

Svarbiausi filmai

1995 m. „Aš nežinau, kas esu aš“, rež. A. Jančoras.

1992 m. „Žvėris, kylantis iš jūros“, rež. V. Žalakevičius.

1990 m. „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, rež. R. Banionis.

1988 m. „Neatmenu tavo veido“, rež. R. Banionis.

1984 m. „Sūnus palaidūnas“, rež. M. Giedrys.

1983 m. „Moteris ir keturi jos vyrai“, rež. A. Puipa.

1982 m. „Skrydis per Atlantą“, rež. R. Vabalas.

1977 m. „Mano vaikystės ruduo“, rež. G.Lukšas.

1975 m. „Smokas ir Mažylis“, rež. R. Vabalas.

1972 m. „Herkus Mantas“, rež. M. Giedrys.

1970 m. „Tas prakeiktas nuolankumas“, rež. A. Dausa.

1969 m. „Ave, vita“, rež. A.Grikevičius.

1968 m. „Jausmai“, rež. A. Grikevičius ir A. Dausa.

1966 m. „Laiptai į dangų“, rež. R. Vabalas

1965 m. „Niekas nenorėjo mirti“, rež. V. Žalakevičius (antrasis operatorius).

1964 m. „Marš, marš, tra-ta-ta!“, rež. R. Vabalas (antrasis operatorius).

1964 m. „Paskutinė atostogų diena“, rež. A. Žebriūnas (antrasis operatorius).

Pripažinimas

„Ten, už durų“ – prizas už geriausią reportažą VIII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje’67.
„Jausmai“ – diplomas už geriausią operatoriaus darbą X Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje’69, specialus žiuri prizas tarptautiniame San Remo’75 festivalyje.

„Herkus Mantas“ – Valstybinė premija 1973 m., antrasis prizas už operatoriaus darbą VI sąjunginiame kino festivalyje Alma Atoje’73.

Šaltinis – Lietuvos kinematografininkų sąjunga

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų