M. Garucko nuotr.

Noriu dirbti madoje

Noriu dirbti madoje

(AP Photo / Scanpix nuotr.)

Dizaineris Jenny Packhamas ruošiasi 2012 m. rudens-žiemos kolekcijos pristatymui.

Kas ir kada sugalvojo neoficialų, tačiau kolektyvinėje mūsų pasąmonėje kone akimirksniu prigijusį profesijų padalijimą į įdomias ir nuobodžias? Patogi, tačiau realybės visiškai neatitinkanti klasifikacija. Kad ir kaip būtų, darbas mados industrijoje visame pasaulyje besąlygiškai priskiriamas pirmai kategorijai, ypač tų žmonių, kurie šioje srityje nedirba.

Kokios minėto reiškinio priežastys? Jų be galo daug. Ko gero, svarbiausia, kad mada pašalinius stebėtojus visada apakina žvilgesiu, lengvumu, žaižaruojančiomis grožio dalelėmis, kurios, atrodo, taip lengvai pasiekiamos… Vienas dalykas – domėtis mada dirbant teisininku ar pardavimo vadybininku, ir visai kitas – savo susidomėjimą paversti profesija ir tapti žurnalo redaktoriumi, mados žurnalistu ar modeliu. Juk tai taip gražiai ir įspūdingai skamba! O svarbiausia – tūkstančiai kūrybiškai nusiteikusių merginų ir vaikinų yra šventai įsitikinę, kad tai lengva. Bet kuriuo atveju kur kas lengviau nei dirbti finansų analitiku, ekonomistu ar tiesiog žurnalistu, be žodelio „mados“.

Kaip žinome, tiesa visuomet yra kiek kitokia. Aptariamu atveju ji gan drastiškai skiriasi nuo anksčiau minėtų fantazijų. Bene vienintelis neginčijamas faktas, dėl kurio sutinka ir mados industrijos darbuotojai, ir tik trokštantys jais tapti, – norint dirbti šioje srityje, reikia mylėti madą ir aktyviai ja domėtis. Be abejo, toks požiūris aktualus visų profesijų atstovams. Juk dirbti darbą, kurio nemėgsti, be galo sunku. Tačiau mados industrijoje tai ypač svarbu, kadangi ji nepaprastai įvairialypė ir dinamiška, todėl iš savo adeptų reikalauja gebėjimo kaupti informaciją ir kuo greičiau apdoroti kuo didesnį jos kiekį. Ne, jūsų pareigybinėje instrukcijoje tikrai nebus parašyta nieko panašaus. Jei jums reikia išsamiai aiškinti, ką reiškia domėtis mada, tuomet didelė tikimybė, kad šis darbas, deja, ne jums. Bet jei negalite gyventi be mados žurnalų ir aktualiausias mados naujienas publikuojančių interneto portalų, o svarbiausių XX amžiaus dizainerių, mados fotografų, redaktorių ir modelių vardus prisiminsite net pažadinti iš giliausio miego, – ką gi, skaitykite toliau.

„Darbas mados srityje reikalauja begalinės ištvermės ir kasdienio, kartais nuobodaus, toli gražu ne kūrybiško darbo. Be to, iš jos negailestingai išstumiami silpnesni ar tiesiog tie, kurie neatlaiko spaudimo ir nežmoniško tempo.“

Viena svarbiausių iliuzijų, kurių teks atsisakyti, yra įsitikinimas, kad darbas mados industrijoje lengvas. Žvelgiant į mados savaičių metu pirmose eilėse nufotografuotus svečius ir plačiai besišypsančius dizainerius, kuriuos sukūrus naują kolekciją sveikina žymiausių pasaulio mados žurnalų redaktoriai, iš tiesų galima pamanyti, kad visa, ko iš jūsų reikia, – kuo įmantriau apsirengti ir atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kartais tai suveikia, bet jei neturėsite ką pasiūlyti, jūsų laimė baigsis nė neprasidėjusi.

Svarbiausia mados pasaulio tiesa – ypač žiauri. Ši sritis reikalauja begalinės ištvermės ir kasdienio, kartais nuobodaus, toli gražu ne kūrybiško darbo. Be to, ji negailestingai išstumia silpnesnius ar tiesiog neatlaikiusius spaudimo ir nežmoniško tempo. Žinoma, visa, kas pasakyta, tinka tik tuo atveju, jei į darbą mados pasaulyje žiūrite rimtai. Toliau pateikiami svarbiausi karjeros mados industrijoje keliai ir priežastys, dėl kurių verta (arba neverta) jais pasukti.

Dizaineris

Kas? Ar iš tiesų reikia minėti vardus? Nicolas Ghesquière’as, Miuccia Prada, Tomas Fordas, Riccardo Tisci, Giorgio Armani ir šimtai kitų…

Kodėl? Paprasčiausias atsakymas – todėl, kad norite kurti drabužius. Tačiau dizainerio darbas mados industrijoje yra gan įvairialypis, neapsiriboja vien švarkų, paltų ir kelnių modelių kūrimu. Neretai pradedantys dizaineriai dirba stambių mados namų kūrybinėse komandose (be abejo, jei jiems labai pasisekė). Naujokų pareigos būna įvairios: nuo vyriausiojo dizainerio nebaigtų piešinių „apdorojimo“ iki (taip, tikrai) kavos ir laikraščių komandos nariams pirkimo.

(M. Shemetov / Scanpix nuotr.)

Dizaineris Tomas Fordas.

Žinoma, dažniausiai girdime stulbinamos sėkmės istorijas – vos tik baigęs studijas dizaineris iškart įkuria savo vardo mados namus, apie jo kolekcijas rašo garsiausi mados leidiniai, jų nori stambiausi pasaulio prekybos centrai. Tačiau tai – pavienės išimtys, beveik nieko nesakančios apie bendras šios srities tendencijas. Kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, čia genijų yra ne taip jau ir daug. Visi kiti atkakliai mokosi amato, kuris, laimei, mados industrijoje vis dar yra gyvybiškai svarbus. Vargu ar žmogus, nesugebantis sukurpti paprasto klasikinio švarko ar tiesaus kirpimo palto, gali pretenduoti dirbti garsiuose mados namuose ar kurti asmeninį prekės ženklą.

Šiuo metu ypač išpopuliarėjusi veiklos kryptis – avalynės ir aksesuarų dizaineriai, pavyzdžiui, savo vardo prekės ženklus sėkmingai plėtojantys Nicholas Kirkwoodas, Charlotte Dellal, Aurélie Bidermann, Nancy Gonzalez ir kiti. Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną svarbų mados industrijos aspektą – verslas, viešieji ryšiai ir rinkodara ne mažiau reikšminga nei kūryba. Galime piktintis, kad teisybės šioje srityje nėra, bet nuo tikrovės nepabėgsime – apie savo kūrinius reikia mokėti tinkamai pranešti pasauliui. Būtent todėl dirbti dizaineriu ir sukurti savo prekės ženklą – du skirtingi dalykai, o antras, kad ir kaip būtų gaila, jokiu būdu nėra savaiminė pirmojo pasekmė.

Dar viena svarbi šiuolaikinio dizainerio darbo dalis, apie kurią kažkodėl dažnai pamirštama, – nuolatinis stresas, sukeltas niekada nesibaigiančių galutinių terminų (vadinamųjų dedlainų, angl. deadline). Dabartinių dizainerių lenktynės nuo rudens iki pavasario sezono mažai ką bendra turi su XX amžiaus vidurio couturier darbu.

Pastarieji savo idėjas tobulindavo neskubėdami, rūpestingai apmąstydami naują rankovių ilgį ar pečių liniją, o šiuolaikiniuose mados namuose dirbantys ir ypač vyriausiųjų dizainerių pareigas einantys mados kūrėjai privalo ne tik greitai mąstyti (tiesiogine žodžio prasme), bet ir atsižvelgti į mados namų savininkų pageidavimus. O jiems, be abejo, labiausiai rūpi eilinės kolekcijos pelningumas. Beje, dauguma žymių dizainerių šiuo metu privalo sukurti ne dvi, bet keturias kolekcijas per metus – tai vadinamųjų išankstinių kolekcijų (angl. pre-collections) fenomenas, finansiškai naudingas, bet priverčiantis kūrėjų komandas dirbti praktiškai be perstojo.

Kaip? Jei neišsigandote ir norite mados pasauliui pasiūlyti dar vieną grožio dozę, pasidomėkite tinkamo išsilavinimo variantais. Seniausia Vakarų pasaulio drabužių dizaino mokykla – legendinė Niujorko „Parsons“, įkurta net 1896 metais. Jei domitės mada, be jokios abejonės, girdėjote apie Londono Šv. Martino (St Martins) koledžą – Alexanderio McQueeno, Johno Galliano, Christopherio Kane’o ir kitų mados pasaulio pažibų alma mater. Taip pat gerai žinomas sparčiai populiarėjantis Milano Marangoni institutas (Istituto Marangoni). Geriausias variantas Lietuvoje – Vilniaus dailės akademija, kurioje mados subtilybes studijavo Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė, Sandra Straukaitė ir kiti žymiausi Lietuvos dizaineriai.

 

 

 

 

 

 

 

(Scanpix nuotr.)

Vienas didžiausių ir prabangiausių Londono prekybos centrų „Harrods“.

 

 

 

 

Prekės ženklo vadybininkas

Kas? Galbūt kai kurie jų vardus išgirs pirmą kartą, tačiau neabejokite – žinomiausių pasaulio mados namų kolekcijų pristatymuose jie visada sėdi pirmose eilėse. Kaip pavyzdžius galima paminėti Marigay McKee (Harrods), Lindą Fargo (Bergdorf Goodman), Keną Downingą (Neiman Marcus), Yasmin Sewell (nepriklausoma mados verslo konsultantė, dirbusi su Browns, Liberty) ir t. t.

Kodėl? Be abejo, ši profesija taip pat reikalauja meilės madai. Pareigos vadinamos įvairiai – galite tapti pirkimo vadybininku (o vėliau galbūt ir pirkimo direktoriumi), mados verslo ar rinkodaros konsultantu, verslo strategu, atsakingu už tam tikrus prekių ženklus. Tačiau negaliu neperspėti: ši profesija kur kas glaudžiau susijusi su rinkodara ir finansais nei su kūryba. Galbūt todėl geriausiai minėtoje srityje pasirodo verslininko gyslelę turintys žmonės (pavyzdžiui, už Harrods mados pasaulį atsakinga Marigay McKee), o štai žymiausių pasaulio žurnalų puslapiuose nuolat šmėkščiojančių aukštuomenės liūčių (pavyzdžiui, Olivios Palermo, Lauren Santo Domingo, Victorios Beckham) mados verslo projektai nesulaukia ypač šiltų atsiliepimų.

Be abejo, pagrindinė pirkimo vadybininko užduotis – konkrečiai parduotuvei ar prekybos centrui tinkamo asortimento parinkimas. Šiuo atveju žodžiai „man patinka“ ar „man gražu“ nereiškia absoliučiai nieko. Žinoma, asmeninis skonis egzistuoja (ir dažnai net padeda įsidarbinti), bet svarbiausias orientyras šiame darbe – jokiu būdu ne asmeniškai jums patinkančių daiktų paieška, o iš pirmo žvilgsnio nuobodus žodžių junginys „tikslinė grupė“.

Grupių gali būti ir daugiau nei viena, būtent jos nulemia darbo gaires. Kokiems klientams skirta parduotuvė, kurioje dirbate? Koks jų amžius, socialinis statusas, išsilavinimas, kokios pajamos? Ką šie žmonės dažniausiai perka ir kiek pinigų išleidžia vieno apsipirkimo metu? Kokias spalvas ir kokius siluetus jie mėgsta labiausiai? Be abejo, į visus šiuos klausimus neatsakysite savarankiškai – pirkimo skyrius retai apsieina be rinkodaros tyrimų pagalbos.

„Mados industrijoje verslas, viešieji ryšiai ir rinkodara ne mažiau reikšminga nei kūryba. Galime piktintis, kad teisybės šioje srityje nėra, bet nuo tikrovės nepabėgsime – apie savo kūrinius reikia mokėti tinkamai pranešti pasauliui.“

Jei pradedate manyti, kad šis darbas apskritai mažai ką bendra turi su mada, labai klystate. Žinoma, labiausiai sekasi su prabangos prekėmis dirbantiems vadybininkams – jiems tereikia išrinkti atstovaujamoms parduotuvėms tinkamiausius drabužius iš naujų kolekcijų. Visiems kitiems, atsakingiems už vidutines pajamas gaunančių klientų aptarnavimą, tenka ypač įdėmiai studijuoti naujausias tendencijas ir atsakinėti sau į dar vieną šūsnį klausimų. Kokios tendencijos tiks ir patiks parduotuvės tikslinėms grupėms? Kurias jų įmanoma be didelio vargo ir žymesnių praradimų apdoroti ir pritaikyti viduriniam segmentui? Kuriems prekių ženklams tai pavyksta geriausiai? Beje, tokie klausimai iškyla dukart per metus – kaip žinome, parduotuvių asortimentas visada keičiasi atėjus naujam sezonui.

Kaip? Du svarbiausi dalykai – susidomėjimas mada ir ekonominis išsilavinimas. Vargu ar šiuo metu egzistuoja universitetai, nesiūlantys ekonomikos ir verslo vadybos studijų. Jei norite kokybiškiausio šios srities išsilavinimo, rinkitės specializuotas mokyklas. Pavyzdžiui, viena pagrindinių jau minėto Marangoni instituto krypčių – mados verslo vadyba ir mados prekės ženklo plėtojimas.

Mados žurnalistas ir analitikas

Kas? Cathy Horyn („New York Times“), Suzy Menkes („International Herald Tribune“), Timas Blanksas (Style.com), Virginie Mouzat („Le Figaro“) ir kiti.

Kodėl? Be abejo, todėl, kad mylite madą ir norite apie ją rašyti. Tačiau ne viskas taip paprasta, kadangi mados srityje dirbantis žurnalistas nebūtinai turės noro ir galimybių išsamiai analizuoti madą, o mados analitikas ar kritikas nebūtinai bus ir žurnalistas.

(J. Lirola / Sipa nuotr.)

Garsus mados žurnalistas Timas Blanksas.

Žurnalistinis darbas reikalauja nemažai drąsos – patekti į išsvajotą mados pristatymą, į kurį neturite pakvietimų, ar pakalbinti pro šalį einančią mados pasaulio garsenybę, kuri galbūt nejaučia jokio noro su jumis bendrauti, nėra taip jau lengva. O štai analitiko užduotis – ne tik analizuoti naujausias tendencijas, bet ir išmanyti, kuo jos skiriasi nuo ankstesnių ir kokį poveikį šie pokyčiai gali turėti mados industrijai.

Tendencijų analizė – nebūtinai vien užkietėjusiems humanitarams skirtas darbas, mat madą reikia ne tik sukurti, bet ir parduoti. Iš esmės stiprus humanitarinis išsilavinimas labai praverčia šioje srityje, mat jei nieko nenutuokiate apie pasaulio meno ir kultūros istoriją, svarbiausias praėjusių amžių mados kryptis ar netgi prieš keletą dešimtmečių karaliavusias tendencijas, jūsų „analizė“ apsiribos švarkų, kelnių ir suknelių aprašymais. O tai jūsų auditorija gali pamatyti ir pati, tereikia pažvelgti į nuotraukas!

Maža to, norint iš tiesų suprasti madą ir jos vaidmenį pasaulyje, privalu nuoširdžiai domėtis viskuo, kas vyko ir vyksta meno bei kultūros srityse. Vienas paprasčiausių pavyzdžių – kalbėdami apie įkvėpimo šaltinius, dizaineriai dažnai mini jiems stiprų įspūdį palikusius filmus, parodas ar netgi mėgstamų architektų pastatus. Kaip galite tinkamai įvertinti naują kolekciją, jei nesuprantate, apie ką kalba jos autorius?

Tačiau nevertėtų pamiršti, kad madai itin svarbus ekonominis aspektas. Tad pakartotinai prisimintina anksčiau minėto žodžių junginio „tikslinė grupė“ reikšmė. Pasiruoškite būti nustebinti – apie asmeninį skonį ir vėl teks pamiršti, bent jau iš dalies. Visiškai niekam nerūpi, ar tam tikro dizainerio kūrinius sutiktumėte pakabinti savo spintoje. Kur kas svarbiau sau užduoti tinkamus klausimus ir teisingai į juos atsakyti. Kaip atrodo ši konkreti kolekcija šio konkretaus dizainerio kūrybos kontekste? Ar ji stipresnė nei prieš tai matyti jo kūriniai? O galbūt žymiai silpnesnė? Kodėl? Kokioms klientų grupėms kuria šis dizaineris? Kokiems žmonėms galėtų patikti jo kūryba ir kodėl?

Pavyzdžiui, legendinė „The New Yorker“ žurnalistė Lois Long, iš esmės sukūrusi mados analizės spaudoje žanrą ir tapusi pirma tikra mados kritike, sulaukė neįtikėtino pasisekimo dėl labai paprastos priežasties: ji aiškino naujai praturtėjusioms Amerikos moterims, ką daryti su naujausiomis tendencijomis, Paryžiuje kuriamomis madomis ir kaip visą šį grožį pritaikyti sau.

Tiesa, tai buvo gan seniai, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Mūsų laikais žymiausi mados kritikai tam tikra prasme yra pasaulio piliečiai – juk juos skaito globali auditorija, o jų išsakomos nuomonės gali turėti nemenką poveikį vieno ar kito dizainerio sėkmei. Kaip vienas įdomesnių pavyzdžių minėtinas praėjusį rudenį kilęs ažiotažas dėl „Le Figaro“ mados redaktorės ir analitikės Virginie Mouzat itin tvirtos ir toli gražu ne teigiamos nuomonės apie Tomo Fordo pastangas sudrebinti mados pasaulį naujomis kolekcijomis.

Kaip? Kaip žinome, žurnalistinis ar filologinis išsilavinimas pats savaime nesuteikia jokios tikslios specializacijos. Norint pritaikyti jį mados industrijai, reikia aktyviai domėtis šia sritimi. Gali praversti ne tik naudingos ir malonios pažintys, bet ir informacija apie svarbiausius pasaulio mados leidinius, jų kryptis ir juose išsakomas nuomones. Kaip matote, apsieiti be užsienio kalbų beveik neįmanoma, bent jau be dviejų pagrindinių – anglų ir prancūzų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų