Niekas nenorėjo būti sveikas

Niekas nenorėjo būti sveikas

Sveikatą lietuviai nuo seno vertina kaip didžiausią turtą. Tačiau rūpintis ja dažniausiai palieka medikams. Ir tik tuomet, kai jau rimtai suserga. Nors visuotinai įrodyta, kad efektyviausia stiprinti sveikatą profilaktiškai, o gydyti ligas – kuo anksčiau jas diagnozavus, Lietuvoje visuomenės sveikatinimo sritis vis dar yra antraeilės svarbos.

Lietuviai – labai nesveika tauta. Negaluojame nuo pat vaikystės iki pensijos. Sveikatos duomenų statistika tiesiog sukrečianti: 2013 m. vaikų ligotumo rodikliai pasiekė 88,4 iš 100. Kitaip tariant, beveik devyniems iš dešimties diagnozuoti didesni ar mažesni sveikatos sutrikimai. „Ligotumo“ terminas paprastai vartojamas lėtinių ligų mastui nustatyti – metų gale apskaičiuojamas visų žinomų ligos atvejų ir gyventojų ar konkrečios amžiaus grupės atstovų bendro skaičiaus santykis.

Ši padėtis paaštrėjo pastaraisiais metais. Kaip rodo Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys, 2001 m. vaikų ligotumas siekė 67,5, tačiau beveik tolygiai šie rodikliai blogėjo. 2013 m. Lietuvoje gyveno 543 tūkst. vaikų, iš jų 459 tūkst. sirgo. Dažniausios kvėpavimo sistemos ligos – tendencijos pastarąjį dešimtmetį išliko panašios ir rodiklis siekė apie 60 proc. Tačiau smarkiai progresuoja akių ligos: 2001 m. nustatyta apie 10, o 2013 m. – jau 25 proc. vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų.

Anot Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininko profesoriaus Juozo Pundziaus, šios permainos susijusios su gyvensenos pokyčiais: „Technologinė pažanga įkalina mūsų vaikus nejudriam gyvenimo būdui – kompiuteriai, planšetės tiesiog prikausto, mažėja fizinis aktyvumas. Taip pat nesveika mityba, apibendrinant – „koka kolos su čipsais“, didina diabeto, nutukimo riziką.“

J. Pundziaus teigimu, trūksta efektyvaus bendradarbiavimo su švietimo sistema – nors Nacionalinė sveikatos taryba siekia, kad fizinio aktyvumo mokyklose ir po pamokų būtų daugiau, sunku Švietimo ir mokslo ministeriją įtikinti imtis konkrečių sprendimų. „Dabar nesilaikoma net ir numatyto reikalavimo, kad per savaitę būtų bent trys fizinio lavinimo pamokos“, – apgailestavo pašnekovas.

Piktnaudžiaujame ligomis

Suaugusiųjų (nuo 18 metų) ligotumas taip pat didžiulis. 2013 m. sirgusių nors viena liga registruota 74,7 proc. Skirtingai nei vaikai, suaugusiuosius dažniau kamuoja kraujotakos sistemos ligos – 28,6 proc. visų gyventojų diagnozuoti šio tipo sveikatos sutrikimai, antroje vietoje – kvėpavimo sistemos ligos (24,3 proc.).

Tiesa, Lietuvoje galima įžvelgti ir dalies žmonių siekį tiesiog būti nesveikiems, ypač jei už tai galima gauti valstybės išmokų. Iki pat 2008-ųjų gana sparčiai augo neįgalumą įgyjančių asmenų skaičius – tais metais neįgalumas pirmą kartą nustatytas 13,4 iš 1000 darbingo amžiaus žmonių. Maksimumą jis pasiekė ekonominės krizės pradžioje, kai užfiksuotas nedarbo protrūkis. Kai kurie ekspertai mano, kad būtent ekonomikos padėtis gyventojus veikiausiai pastūmėjo siekti gauti neįgalumo pažymėjimus ir nors taip užsitikrinti tam tikras pajamas. Nuo 2010 m. neįgalumo nustatymo rodikliai šiek tiek krito. Prie to greičiausiai prisidėjo ir didesnis dėmesys piktnaudžiavimo atvejams, nustatant neįgalumą (Specialiųjų tyrimų tarnyba vykdė net keletą su tuo susijusių tyrimų).

Ekonomikos krizė galėjo paskatinti ir potraukį į laikiną nedarbingumą. 2009–2010 m. šoktelėjo vidutinė laikino nedarbingumo vieno atvejo trukmė – iki maždaug 15 dienų, nors iki ūkio nuosmukio paprastai svyravo tarp 10–12 dienų. Pastaraisiais metais šis rodiklis vėl šiek tiek sumažėjo. Šiuo metu susirūpinta ir šauktinių sveikatos būkle. Kai kuriais vertinimais, net iki pusės visų pašauktųjų gali būti pripažinti netinkamais karo tarnybai. Vis dėlto reali padėtis ne tokia dramatiška. Kaip IQ teigė Karinės medicinos ekspertizės komisijos pirmininko pavaduotoja kapitonė Adriana Vinklerytė, kol kas daugiausia tikrinti savanoriškai savo ketinimus tarnauti pareiškę asmenys ir tik pradėti tikrinti privalomąja tvarka pašaukti asmenys.

Pastaruosius dešimtmečius būta ir gerų tendencijų. Lietuvos žmonių būsimo gyvenimo vidutinė trukmė pailgėjo iki 73,45 metų.

Karinės medicinos ekspertizės komisijos duomenimis, kol kas tik apie 10 proc. patikrintų jaunuolių pripažinti netinkamais tarnybai. „Atsižvelgiant į ankstesnę karinės medicinos ekspertizės darbo patirtį, prognozuojama, kad netinkančiųjų skaičius gali siekti apie 30 proc.“, – sakė A. Vinklerytė.

Vis dėlto bandančių išsisukti nuo tarnybos ne tiek daug, kaip galėtų atrodyti prisižiūrėjus tariamų šauktinių ašarų interneto portaluose. „Pasitaiko, kai asmenys nenori sutikti, kad jiems nustatyti sveikatos sutrikimai leidžia atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau piktybiniai ligos simuliavimo atvejai itin reti ir sunkiai įgyvendinami“, – minėjo pašnekovė.

Pastaruosius dešimtmečius būta ir gerų tendencijų. Lietuvos gyventojų būsimo gyvenimo vidutinė truk­mė pailgėjo nuo 71,4 (1998 m.) iki 73,45 metų (2010 m.). Gerokai sumažėjo kūdikių mirtingumas – nuo 9,3 (1998 m.) iki 4,3 (2010 m.) tūkstančiui gimdymų. Nors mūsų sergamumo tuberkulioze rodikliai vis dar prasčiausi ES, pastangos kovoti su šia liga irgi nuteikia pozityviai: 1998 m. 100 tūkst. gyventojų teko 79,6 šios ligos atvejo, o 2010 m. – jau tik 49,7. Tačiau šie atskiri sveikatos sistemos rodikliai neleidžia guostis, kad visuomenė iš esmės sveiksta, – prasta mityba, menkas fizinis aktyvumas, alkoholizmas, savižudybės, smurtinės ar nuo išorinių priežasčių įvykusios mirtys vis dar yra svarbiausi veiksniai, dėl kurių mirtingumas Lietuvoje yra itin didelis.

Sveikatos tikslai

Paradoksalu, tačiau teze „sveikata – didžiausias turtas“ lietuviai vadovaujasi mintyse, bet veiksmų nesiima. Tokį pat požiūrį demonstruoja ir valdžia, kuri nusiteikusi žmonių sveikata rūpintis tik tuomet, kai susergama. Ligų prevencijai ir bendram visuomenės sveikatos lygiui dėmesys ganėtinai atmestinas. Nors buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis dažnai pabrėžė, kad jo misija – keisti požiūrį į visuomenės sveikatą ir propaguoti sveiką gyvenimo būdą, šie užmojai nespėjo pavirsti apčiuopiamais veiksmais.

2014 m. Seimas patvirtino naują sveikatos programą 2014–2025 m. Diskusijos ir šios programos tobulinimo procesas, kaip teigiama Nacionalinės sveikatos tarybos ataskaitoje, užtruko beviltiškai ilgai – daugiau kaip trejus metus, tačiau dokumentu vis tiek patenkinti ne visi. Vis dėlto,programoje gana aiškiai numatoma, kad norint pagerinti Lietuvos žmonių sveikatą būtina kompleksiškai ir plačiai žiūrėti ne tik į medicinos paslaugas, bet ir į visas sąlygas, lemiančias gyvenimo būdą. Tik vienas iš keturių uždavinių skelbia, kad būtina užtikrinti kokybišką ir efektyvią sveikatos priežiūrą. Kiti trys skirti saugesnei socialinei aplinkai, sveikatai palankiai fizinei darbo ir gyvenamajai aplinkai sukurti, sveikai gyvensenai ir jos kultūrai formuoti.

Nors programa nurodo nemažai socialinės aplinkos gerinimo rodiklių, kurių reikia siekti iki 2025 m., dalis jų greičiausiai bus palikti natūraliai eigai (pavyzdžiui, taršos, skurstančių gyventojų skaičiaus mažinimas ir pan.). Ambicingiausiai programoje siekiama sumažinti savižudybių skaičių nuo 31 (100 tūkst. gyventojų, 2012 m.) iki 12 (2025 m.), mirtingumą nuo išorinių priežasčių (nuo 122,5 mirties 100 tūkst. gyventojų 2012 m. iki 51,7 po dešimties metų) ir alkoholio vartojimą (nuo 13 litrų absoliutaus alkoholio per metus vienam gyventojui 2012 m. iki 8,5 litro 2025 m.). Pozityviai vertinamos ir galimybės didinti bendrąją išlaidų dalį, skiriamą sveikatos apsaugai, – 2025 m. numatoma pasiekti 8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kartu padidinant ir valstybės išlaidų dalį iki 78 proc. (dabar – apie 65 proc.).

Kita vertus, išlaidos prevencijai bei sveikatos priežiūrai ir toliau turėtų išlikti niekingai kuklios – ketinama nuo 1,1 proc. šią dalį kilstelėti iki 3 proc. 2025-aisiais. Žvelgiant tik aritmetiškai, atrodytų, kad lėšų numatoma atriekti trigubai daugiau. Tačiau niekas negali garantuoti, ar tai duos apčiuopiamą efektą. „Finansavimas šiai sričiai turėtų padidėti beveik trigubai. Nusibrėžtas tikslas tikrai ambicingas, tačiau kaip tai pavyks pasiekti, matysime ateityje, – teigė Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė. – Mano nuomone, pagrindinis valstybės dėmesys turėtų krypti į vaikų sveikatos gerinimą. Žmonių požiūris į sveikatą formuojasi vaikystėje, todėl ypač svarbu, kad sveikos gyvensenos įgūdžiai būtų diegiami nuo pat mažumės. Tai turi tapti natūraliu gyvenimo būdu.“

Prevencijai – likučiai

Gana formalus žvilgsnis į prevenciją ir sveikatos priežiūrą neleidžia tikėtis, kad Lietuvoje iš esmės keisis požiūris į tai, kada ir kam reikia skirti pirminį dėmesį sveikatai. Kaip ir iki šiol, daugiausia išlaidų bus numatyta ligoms gydyti, medicinos priemonėms, bet ne visuomenės sveikatai stiprinti ir žmonių požiūriui į savo sveikatą keisti.

Pagal sveikatos priežiūrai ir prevencijai skiriamą lėšų dalį Lietuva smarkiai atsilieka nuo kitų šalių: Rumunija atseikėja 6,9 proc. (2011 m.), Suomija – 5,6 proc., Vokietija – 3,4 proc., Latvija – 3,1 proc., Estija – 2,8 proc. visų sveikatos paslaugų išlaidų.

„Niekas pasaulyje tiksliai nežino, kiek reikia investuoti į prevencijos programas. Nors teigiama, kad apie 50 proc. sergamumo lemia būtent gyvenimo būdo sąlygos ir tik 10 proc. – sveikatos priežiūros paslaugos, nereiškia, kad pusę visų lėšų sveikatos apsaugai reikia permesti į prevencijos programas. Vis tiek 90 proc. sumos turi būti sunaudota ligų gydymo priemonėms, nes jos itin brangios“, – pasakojo J. Pundzius. Anot Kauno klinikų profesoriaus, medikai puikiai supranta, kad sveikatos priežiūros paslaugos, kad ir kokios efektyvios būtų, gali sumažinti tik mirtingumą nuo tam tikrų ligų, bet ne sergamumo rodiklius.

„Lietuvoje palyginti neseniai pradėjo veikti visuomenės sveikatos biurai (nuo 2011 m. visuomenės sveikatos priežiūra numatyta kaip valstybinė funkcija, valdžia ją perduota savivaldybėms, o savivaldybių lygiu veikiantys visuomenės sveikatos biurai gauna dalį finansavimo ir iš šalies biudžeto – IQ past.), bet jie dar nebrandūs, jiems trūksta praktinių žinių ir organizacinių gebėjimų, kaip koordinuoti tarpsektorinį bendradarbiavimą, labiau įtraukti visuomenę“, – kalbėjo J. Pundzius.

Į visuomenės sveikatos procesus, anot pašnekovo, vis dar sunku įtraukti kitas valstybės įstaigas: „Nors beveik kiekviena ministerija turi užduočių, susijusių su visuomenės sveikatos užtikrinimu, daugeliu atvejų tai yra antraeilės, trečiaeilės svarbos funkcijos. Tarpžinybiniuose susitikimuose diskusijos paprastai lieka vienpusės – kalba sveikatos priežiūros specialistai, o iš kitų ministerijų atstovų trūksta iniciatyvų, kaip jie galėtų aktyviau įsitraukti į visuomenės sveikatos gerinimą.“

Palyginti su kitomis Europos šalimis, nesame labai dosnūs sveikatos sričiai – bendrosios sveikatos priežiūros išlaidos Lietuvoje 2012 m. siekė 6,7 proc. BVP, iš jų valdžios sektoriaus išlaidos sudarė 65 proc. Pagal šiuos rodiklius patenkama į tą pačią grupę, kaip ir Latvija, Estija, Lenkija, Rumunija ar Bulgarija, kuriose visur lėšos sveikatos apsaugai svyruoja apie 6 proc. BVP. Tai mažiau nei Šiaurės šalyse (Norvegijoje, Suomijoje skiriama maždaug 9 proc. BVP) ir smarkiai kukliau nei JAV (beveik 17 proc. BVP).

Vis dėlto finansavimas nebūtų esminė bėda, jei pati visuomenė daugiau dėmesio skirtų savo sveikatos prevencijai ir gyvenimo būdui. Šioje srityje valstybės pastangos skatinti sveikai gyventi, mažinti žalingus įpročius (ypač apriboti alkoholio ar rūkalų vartojimą) dar išlieka atsitiktinės ir nepakankamos.

Kaip teigė J. Pundzius, bendro pobūdžio principai ir problemos identifikuojami gana neblogai. Tačiau labiausiai trūksta praktinių rekomendacijų, kaip įgyvendinti priemones, kad būtų pasiekti numatyti tikslai. „Pasaulio sveikatos organizacija jau po truputį keičiasi – vietoj bendro pobūdžio deklaracijų vis dažniau teikia konkrečius, praktinius siūlymus, ko būtina imtis. Mūsų sveikatos programoje toks skyrius taip ir neatsirado, nors būtent jo labiausiai norėjome“, – kalbėjo pašnekovas.

Tik skaidrumas išgydys

Visa Lietuvos sveikatos sistema, nors problemos identifikuojamos gana neblogai, vis tiek rieda tais pačiais bėgiais. Viena didžiausių bėdų – ši politikos sritis išlieka siauro specia­listų rato įkaite, sveikatos apsauga dar netapo visuomenės diskusijų ir skaidrių debatų dalimi.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2014 m. duomenimis, šalies sveikatos apsaugos institucijos vertinamos kaip korumpuotos – tokios pozicijos laikosi 55 proc. apklaustųjų. Palyginkime: teismai – antra pagal korumpuotumą institucija – tokio įvertinimo sulaukė iš 30 proc. respondentų (arba 12 proc. mažiau nei 2011 m.).

„Esminio lūžio būtų galima tikėtis tik tuo atveju, jei visuomenės sveikatos būklė ir jos politikos skaidrumo ir efektyvumo klausimai taps vienu pagrindinių valstybės prioritetų, šalia tokių kaip energetinis saugumas, užsienio investicijų pritraukimas ar krašto gynyba. Nekeičiant esminių valdymo principų ir toliau procesą koordinuojant Sveikatos apsaugos ministerijai, didesnių pokyčių tikėtis neverta“, – įsitikinęs Lietuvos sveikatos politiką analizuojantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liutauras Gudžinskas. Anot jo, šalies sveikatos apsauga pagal efektyvumo ir skaidrumo lygį kuo toliau, tuo labiau atsilieka nuo kitų viešojo valdymo institucijų.

Buvusio ministro V. P. Andriukaičio idėjos skirti daugiau dėmesio visuomenei sveikatinti ir ligų prevencijai – geros ir prasmingos, tačiau, sistemai neveikiant skaidriai ir nešališkai, sunku tikėtis teigiamų pokyčių.

„Gera iliustracija galėtų būti kova su savižudybėmis, pagal kurių mastą pirmaujame Europoje ir išsiskiriame iš kaimynų. Vyriausybė džiaugiasi, kad atnaujintas savižudybių prevencijos veiksmų planas, tačiau jo priėmimas buvo iš tiesų skandalingas, – sakė L. Gudžinskas. – Pagrindiniai savižudybių problemos ekspertai Lietuvoje išplatino viešą kreipimąsi, kuriuo konstatavo, kad planas buvo rengiamas neskaidriai ir chaotiškai. Išvardytos priemonės gana padrikos, menkai tarpusavyje susijusios, o ryšys su psichikos sveikatos strategija neaiškus. Patvirtinus planą ir toliau išlaikoma iš esmės sovietinė sistema, kai savižudybių klausimas daugiausia paliekamas psichiat­rijos ligoninių žiniai.“

Užsienio tyrinėtojai yra nustatę, kad XX a. visuomenės sveikatai ir gyvenimo trukmei įtaką darė auganti valstybių ekonominė gerovė ir dosnesnis sveikatos sistemos finansavimas. Tačiau šiuo metu daugeliu atvejų bent jau Europoje tai nebėra esminiai veiksniai, nes ekonominis išsivystymas gana panašus. Peteris A. Hallas ir Michele Lamont savo knygoje „Success­ful Societies: How Institutions And Culture Affect Health“ („Sėkmingos visuomenės: kaip institucijos ir kultūra daro įtaką sveikatai“) teigia, kad skirtumus lemia materialinė ir psichologinė visuomenės būsena, viešieji ištekliai (t. y., kokia yra valstybių socialinė politika, kaip efektyviai ji veikia ir yra finansuojama), institucijų ir režimo pokyčiai, taip pat kiti lėti politinės kaitos procesai visuomenėje.

Šios išvados leidžia manyti, kad greitų ir esminių permainų Lietuvos sveikatos sistemoje nebus, nes tai itin sunkiai reformuojama sritis, kuriai keisti reikia visos visuomenės, o ne tik sveikatos apsaugos specialistų pastangų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų