Nickas Cave'as (Scanpix nuotr.)

Muzikantas Nickas Cave’as paaiškina, kodėl netiki DI galimybėmis parašyti puikią dainą

Muzikantas Nickas Cave’as paaiškina, kodėl netiki DI galimybėmis parašyti puikią dainą

Technologijų ekspertai jau kuris laikas įspėja, kad ateityje išliks tik tos specialybės, kurios išnaudos žmogui būdingas savybes – tokias kaip vaizduotė, pasitikėjimas savimi, kūrybiškumas. Visus kitus darbus ilgainiui perims robotai.

Vis dėlto, technologijos sparčiai eina į priekį ir kėsinasi pažinti mus kur kas geriau nei norėtųsi.

Jau dabar dirbtinis intelektas (DI) gali kurti paveikslus, rašyti scenarijus. Kompiuteriai net rašo poeziją, kuri dėl savo abtraktumo gali lengvai būti supainiojama su žmogišku kūriniu. Tai tik pradžia. Ilgainiui turėtume sulaukti dar daugiau tikslesnių, žmogaus kurtą meną imituojančių pavyzdžių. Kadangi DI mokosi iš mūsų kūrinių, jis perima šias formas ir atlikdamas gausybę operacijų per sekundę gali išnagrinėti jų struktūras bei užpildyti jas savo žiniomis.

Šioje sferoje algoritmai yra karaliai, tad išpreparuoti kūrinį ir sukonstruoti jį patenkinant klausytojo, žiūrovo ar skaitytojo poreikius kompiuteriniam protui bus vis lengvesnis uždavinys. Bet ar tai leis sulaukti meno šedevrų?

Neseniai panašaus klausimo sulaukė žymus australų muzikantas, grupės „Nick Cave and The Bad Seeds“ vokalistas Nickas Cave’as. Jo tinklaraštyje theredhandfiles.com, kuriame jis ragina fanus užduoti klausimus, į atlikėją kreipėsi Peteris iš Liublijanos.

„Turint omenyje, kad žmogaus vaizduotė yra tarsi paskutinis laukinės gamtos kampelis, ar manote, kad DI kada nors galės sukurti gerą dainą?“, – muzikanto paklausė Peteris.

Nicko Cave’o atsakymas buvo toks:

„Mielas Peteri,

Nuostabioje naujoje savo knygoje „21 pamoka 21-ajam amžiui“ Yuvalis Noah Hararis rašo, kad dirbtinis intelektas, turint omenyje jo potencialą ir galimybes jungtis, galiausiai sugebės daugelį žmonių palikti be darbo vietų.

Tai atrodo tikrai įmanoma. Kita vertus, jis taip pat rašo, kad DI galės kurti geresnes dainas nei žmogus. Jis teigia, ir atleisk už mano supaprastintą santrauką, kad dabar mes klausomės muzikos, nes ji mums padeda jausti tam tikrus jausmus. Ateityje DI paprasčiausiai galės nuskaityti atskirus protus ir sukurti dainas, skirtas kiekvieno iš mūsų unikaliems smegenų algoritmams. Jos galės mums sukelti kur kas intensyvesnius ir „geriau nutaikytus“ jausmus – tokius, kokių mes trokštame. Jei mes esame liūdni ir norime pralinksmėti, mes paprasčiausiai pasiklausysime unikalios DI dainos ir darbas atliktas.

Tačiau aš nesu toks tikras, kad visos dainos yra skirtos būtent tam. Žinoma, mes ieškome dainų, kurios sužadintų mūsų jausmus – leistų jausti laimę, liūdesį, geismą, namų ilgesį, jaudulį ar ką nors kita – bet tai ne viskas. Puiki daina mus priverčia jausti pagarbią baimę. Ir tam yra priežastis. Šis jausmas yra beveik išskirtinai paremtas mūsų žmogiškuoju ribotumu. Jis susijęs su mūsų žmogiškuoju įžūlumu siekti daugiau nei leidžia mūsų potencialas.

Mes galime lengvai įsivaizduoti, kad DI galėtų parašyti tokią gerą dainą kaip, pavyzdžiui, Nirvanos „Smells Like Teen Spirit“ ir sudėti visas varneles ties jausmais, kuriuos turėtumėme jausti jos klausydamiesi – šiuo atveju, tarkime, jaudulį ir maištą.

Taip pat įmanoma, kad DI galėtų parašyti dainą, kurios klausydamiesi jausime tuos pačius jausmus kaip dabar, tik jie bus stipresni ir to negalės atkartoti joks kūrėjas žmogus.

Tačiau, kai klausausi „Smells Like Teen Spirit“, aš jaučiu kur kas daugiau. Man atrodo, kad mes iš tiesų girdime atstumto jauno žmogaus kelionę iš mažo Amerikos Aberdyno miestelio – jaunuolio, kuris, kaip bežiūrėsi, buvo vaikščiojantis žmogiškų limitų ir disfunkijų rinkinys, jaunuolio, kuris rado savyje beprotiškos drąsos išrėkti į mikrofoną savo asmeninį skausmą ir tai darydamas, rado kelią į visos kartos širdis.

Mes taip pat girdime, kaip Iggy Popas vaikšto ant klausytojų rankų ir išsitepa savo kūną riešutų sviestu, dainuodamas „1970“. Mes girdime, kaip Beethovenas kuria Devintąją simfoniją, būdamas beveik visiškai kurčias. Mes girdime kaip Prince’as, tas mažas violetinių atomų spiečius, dainuoja per Super Bowl pertrauką pliaupiant lietui ir nuneša visiems stogą.

Mes girdime kaip Nina Simone sudeda visą savo pyktį ir nusivylimą į švelniausias meilės dainas. Mes klausomės kaip Paganinis groja savo Stradivarijaus smuiku, kai viena po kitos trūkinėja jo stygos. Mes girdime kaip Jimi Hendrixas priklaupia ir padega savo instrumentą.

Tai, ko mes iš tiesų klausomės, yra žmogiškasis ribotumas ir drąsa jį peržengti. Dirbtinis intelektas paprasčiausiai neturi tokių sugebėjimų. Iš kur jis galėtų tai turėti? Ir tai yra transcendenijos esmė. Jei mes turėtumėme begalinį potencialą, ar turėtumėm per ką peržengti? Ir kokia apskritai yra vaizuotės paskirtis.

Muzika sugeba paliesti dangiškąją sferą savo pirštų galiukais ir pagarbi baimė bei nuostaba, kurią mes jaučiame, yra beviltiškos beprotybės siekiuose, ne tik rezultate. Kur šis trancendencijos grožis, jei turime begalines galimybes? Taigi atsakant į tavo klausimą, Peteri, DI galės parašyti gerą dainą, bet ne puikią. Tam jam trūksta drąsos.

Su meile, Nickas“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų