Nemalonios mintys apie nuodėmes. (Scanpix nuotr.)

Netylant skandalams dėl dvasininkų seksualinių nusižengimų, stiprėja konservatyvūs popiežiaus kritikai

Netylant skandalams dėl dvasininkų seksualinių nusižengimų, stiprėja konservatyvūs popiežiaus kritikai

Prasidėjęs optimistine gaida, Pranciškaus pontifikatas nuklimpo vidinėse kovose ir skandaluose

Philipas Scala 29 metus dirbo FTB agentu. Jis vadovavo operacijai, kuri Johnui Gotti iš „Cosa Nostros“ baigėsi nelaisve, dalyvavo „Al Qaedos“ bombų gamyklos reide. Dabar Ph. Scala dirba privačiu tyrėju, jam teko susidurti su „Hells Angels“, riaušes kėlusiais kaliniais ir rusų gangsteriais. Kitas darbas? Romos katalikų bažnyčios kardinolai.

Nauja pasauliečių įsteigta geresnio Bažnyčios valdymo siekianti grupė „Better Church Governance“ (BCG) Ph. Scalai pavedė ištirti 224 popiežiui Pranciškui patariančių vyrų gyvenimą (įskaitant lytinį, jei toks buvo). Ypatingo dėmesio sulauks 124, kurie rinktų naują popiežių, jei dabartinis rytoj mirtų. Iki dešimt tyrėjų vienijanti Ph. Scalos komanda išvadas paskelbs tinklalapyje kartu su kruopščiai patikrinta iš visuomenės gauta informacija. BCG vykdomasis direktorius Philipas Nielsenas tikisi, kad svetainė „Red Hat Report“, gavusi pavadinimą iš raudonos pijusės, kurią dėvi kardinolai, pradės veikti per mėnesį.

Atrodo, kad BCG turi gerą finansavimą, bet ji – tik maža didžiausios krikščionių Bažnyčios dalis. Katalikybė skaičiuoja 1,3 mlrd. sekėjų, turi didelę pasaulinę įtaką. Dar prieš metus tokia ataskaita būtų atrodžiusi neįsivaizduojamai nepagarbi, beveik šventvagiška. Bet katalikų pasaulyje dedasi daug dalykų, kurie anksčiau atrodė neįmanomi. „Red Hat Report“ rodo, jog daugelis katalikų smarkiai nebepasitiki Bažnyčios galvomis, o kai kurie nedvejodami sieks, kad jie atsakytų už darbus.

Pasitikėjimui kirto užsitęsęs skandalas dėl kunigų, kurie priekabiavo prie vaikų, o kartais juos net prievartavo.

Pasitikėjimui kirto užsitęsęs skandalas dėl kunigų, kurie priekabiavo prie vaikų, o kartais juos net prievartavo. Skandalas nesustabdomas, nes dauguma į viešumą iškilusių atvejų yra prieš daug metų ar net dešimtmečių padaryti nusižengimai. Procesas įsibėgėja: XX a. pabaigoje Airijoje išaiškėjus pirmoms detalėms, skandalas išplito Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, vėliau pasiekė Pietų Ameriką ir Rytų Europą, įsisuko net į tokius buvusius tikėjimo bastionus kaip Lenkija ir Čilė. Iki 2010-ųjų Vatikanas per dešimt metų peržiūrėjo apie 3 tūkst. bylų, siekiančių praėjusio amžiaus vidurį. Bet vis labiau domimasi, kaip dvasininkus dangstė vyskupai, dažnai perkeldami juos į kitą vyskupiją, kur šie toliau tvirkino nepilnamečius.

BCG įkurti paskatino rugpjūtį paskelbtas dokumentas, kuriame buvęs popiežiaus nuncijus JAV, arkivyskupas Carlo Viganò, kaltina dalį aukščiausių Bažnyčios galvų ignoravus ne kartą skambėjusius įspėjimus, kad būdamas Niuarko arkivyskupu buvęs kardinolas Theodore’as McCarrickas masiškai priekabiavo prie seminaristų.

Arkivyskupo C. Viganò teigimu, popiežius Benediktas XVI apribojo kardinolo Th. McCarricko galias, bet Pranciškus sumažino ribojimus ir priėmė kardinolą į patikimus patarėjus, nors žinojo apie jo elgesį. Leidžiama suprasti, jog viskas dėl to, kad 2013 m. kardinolas padėjo Pranciškui tapti popiežiumi. Precedento šiais laikais neturinčiame kreipimesi arkivyskupas ragina pontifiką atsistatydinti, nors katalikai tiki, kad jis išrenkamas su Dievo pagalba, o jo pareiškimai kai kuriais klausimais laikomi neklystamais.

Išduoti nekaltieji

Pensilvanijoje didžioji žiuri rugpjūtį apkaltino apie 300 kunigų, kad per septynis dešimtmečius jų tvirkinimo aukomis tapo daugiau nei tūkstantis vaikų. „Kunigai prievartavo berniukus ir mergaites, o už juos atsakingi Dievo tarnai ne tik nieko nedarė, bet viską nuslėpė“, – rašė didžioji žiuri.

Rugsėjį San Fransisko arkivyskupas Salvatore Cordileone italų laikraščiui „La Verità“ sakė, kad JAV bažnyčią „beveik apėmė panika“. Rugsėjį „Pew Research“ atliko apklausą ir nustatė, kad net 62 proc. JAV katalikų nepalaiko popiežiaus veiksmų sprendžiant krizę, nors sausį tokių buvo tik 46 proc. JAV katalikai sudaro tik kiek daugiau kaip 5 proc. visų katalikų, bet jų Bažnyčia, pagal dydį ketvirta, svorio turi daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Vatikanui reikia jos dolerių, o įgudusiai su žiniasklaida bendraujantys tenykščiai kardinolai dažnai inicijuoja katalikiškas diskusijas ir naujoves.

Pranciškus iš pradžių atsisakė komentuoti arkivyskupo C. Viganò teiginius, bet vėliau sutiko vasarį sušaukti pasaulinį vyskupų suvažiavimą dvasininkų seksualiniams nusižengimams aptarti. Jaukiu neoficialumu bei asketišku gyvenimu ir katalikus, ir kitus sužavėjusiam pontifikui, kilusiam iš Argentinos, tenka gintis. „Rimčiau nebūna“, – teigė Pranciškaus biografas Austenas Ivereighas.

Kontroversijų su arkivyskupu C. Viganò priešakyje būta ir anksčiau. 2012 m. vadinamasis „Vatileaks“ skandalas kilo dėl jo laiškų popiežiui Benediktui XVI, kuriuose arkivyskupas skundėsi finansine korupcija, kai ėjo aukštas pareigas Vatikano Miesto vyriausybėje. Teologiškai konservatyvus arkivyskupas pastatė popiežių į stebėtinai keblią padėtį, kai šis 2015 m. lankėsi JAV, suorganizavęs susitikimą su Kentukio tarnautoja Kim Davis, kalėjusia už tai, kad atsisakė gėjų poroms išduoti santuokos liudijimus.

Puolimas iš dviejų pusių

Pasak oficialių Vatikano asmenų, arkivyskupas dėl to buvo iškviestas į Romą ir išbartas. Kritikai aiškina, kad arkivyskupas jaučia pagiežą, nes negavo kardinolo titulo. Bet jo dokumentas – unikali grėsmė popiežiui. Jis įkūnija nerimą, kurį su popiežiaus valdymo pobūdžiu sieja dvi grupės: dėl siekio reformuoti pykstantys tradicionalistai ir jo veiksmais sprendžiant dvasininkų seksualinių nusižengimų klausimą nusivylę katalikai.

Pradėkime nuo tradicionalistų. Kai kuriuos pasauliečius, ypač JAV, pribloškė Pranciškaus ekonominės ir politinės idėjos, 2013 m. išdėstytos apaštališkajame paraginime „Evangelii Gaudium“. Pontifikatui daug metų priešiškai vertinant komunizmą, daugelis pamiršo, kad socialinė katalikų doktrina kapitalizmui taip pat nepritaria. Jie apstulbo, kad popiežius gali parašyti tokius žodžius: „Atskirties ir nelygybės ekonomika… žudo.“

Daugeliu atvejų (bet ne visais) neokonservatyvūs Pranciškaus priešai vienijasi su jo doktrinos kritikais, kuriuos užrūstino kitas popiežiaus dokumentas – „Amoris Laetitia“, paskelbtas 2016 m. Jame Pranciškus nagrinėja karštai diskutuojamą klausimą – draudimą suteikti Komuniją išsiskyrusiems katalikams. Kritikus įsiutino ne tik draudimo, kurį jie laikė kertiniu Bažnyčios mokymo apie santuoką punktu, sušvelninimas, bet ir savotiškas slapukavimas įrašius tai išnašoje. Kai kur hierarchijoje jaučiamos maištingos nuotaikos į viešumą pirmą kartą prasiveržė, kai keturi kardinolai išsakė abejones (dubia) ir kvietė Pranciškų paneigti, kad jis iškraipo nusistovėjusią doktriną.

Vakarų Europoje ir Lotynų Amerikoje kunigai ir vyskupai susiduria su populiarėjančiu pasaulietiškumu.

Situacija išryškino fundamentalią katalikų skirtį, kurios centre du madingi žodžiai – „aiškumas“ ir „lydėjimas“. Daugeliui reikia aiškumo, t. y. religijos, kuri siūlo paprastas ir nekintamas gaires, kas gerai, o kas blogai. Tai ypač svarbu Rytų Europoje, kur komunizmo laikais katalikai kentėjo dėl tikėjimo, ir Afrikoje, kur pašonėje tyko fundamentalistinis islamas. O Vakarų Europoje ir Lotynų Amerikoje kunigai ir vyskupai susiduria su populiarėjančiu pasaulietiškumu. Jie noriau priims lydėjimą, t. y., kompromisą su XXI a. realijomis. Tektų susitaikyti, kad daug katalikų gyvena kartu iki santuokos, pasitelkia dirbtinį apvaisinimą, kuria vienos lyties poras ir skiriasi.

Pranciškus į abejones neatsakė. Konservatyviems kritikams tai yra įrodymas, kad jis neturi įtikinamų atsakymų. Popiežiaus šalininkų akyse tai priminimas tradicionalistams, kad jie – mažuma, kad ir kokie rėksmingi būtų. Turbūt kol kas tai galioja ir antrai kritikų grupei, nusivylusiai nevykusia pontifiko reakcija į dvasininkų seksualinius nusižengimus. Vis dėlto šių daugėja, bet skirtį brėžia geografija. Afrikoje ar Azijoje kaltinimų, kad katalikų kunigai priekabiavo prie vaikų, beveik negirdėti (nors istorija rodo, kad tai tik laiko klausimas).

Pranciškaus trūkumai paaiškėjo 2018 m. sausį jam lankantis Čilėje. Vietos vyskupas Juanas Barrosas buvo apkaltintas, kad XX a. 9-ajame dešimtmetyje dangstė nedorą kunigą. Popiežius teigė, jog tai šmeižtas. Kardinolui Seanui O’Malley, vadovaujančiam nepilnamečių apsaugos komisijai, viešai išreiškus nepritarimą, popiežius atsiprašė, bet skrisdamas namo pakartojo kaltinimą šmeižtu. Balandį Vatikanui išnagrinėjus vyskupo J. Barroso atvejį, popiežius pripažino padaręs „rimtų klaidų“. Tačiau, užuot perdavęs vyskupą Bažnyčios teismui, popiežius leido jam atsistatydinti. Vėliau patvirtino dar septynių Čilės vyskupų atsistatydinimą ir iš grupės kunigų atėmė dvasininko titulą.

(Scanpix nuotr.)

Ar Pranciškus pagaliau suprato? Čikagos arkivyskupas, kardinolas Blasé Cupichas mano, kad taip, o persilaužimu tapo balandį Vatikane vykęs susitikimas su trimis aukomis iš Čilės. „Kai sėdi priešais auką, negali likti nepaveiktas, nebent turi akmeninę širdį“, – kalbėjo kardinolas.

Jaučiasi puolamas

Ne visi įsitikinę, kad Pranciškus pasuko kita linkme. Anne Barrett-Doyle iš aktyvistų svetainės BishopAccountability.org pastebi, kad popiežius „vis dar daug laiko skiria kalboms apie šmeižtą“. Ji primena rugsėjo homiliją, kai Šėtonas buvo vadinamas Didžiuoju Kaltintoju, „išlaisvintu iš grandinių ir puolančiu vyskupus“. Tai tik naujausias pavyzdys iš daugybės kitų, kai Pranciškus stojo prelatų pusėn. Gal jam sunku patikėti, kad jie galėtų dangstyti kunigus, kurie išnaudojo mažamečius. Gal jaučia pareigą taikyti nekaltumo prezumpciją. O gal tai nerimo dėl savo darbų atspindys: prancūzo Martino Boudot sukurtame dokumentiniame filme teigiama, kad būdamas Buenos Airių arkivyskupu Pranciškus gynė kunigą, kuris vėliau už seksualinį vaikų išnaudojimą gavo 15 metų nelaisvės.

Tikimasi, kad vasarį susirinkime bus aptartos galimos reformos. Galima daug padaryti. Pranciškus gali panaikinti veto dėl Vatikane planuojamo tribunolo teisti vyskupus, kaltinamus nedorų kunigų dangstymu. Jis gali pradėti tyrimą dėl „vyskupo paslapties“. 1922 m. išleistas dekretas iki šiol įpareigoja vyskupus civilinei valdžiai nepranešti apie tam tikrus nusižengimus, įskaitant seksualinį vaikų išnaudojimą, nebent jie priklauso jurisdikcijai, kurioje tai privaloma.

Stiprėja jausmas, ypač tarp konservatyviųjų, kad katalikybei, kaip sakė Johnas Meyeris iš pasauliečių grupės „Napa Institute“, labiausiai reikia „atkurti šventumą“. Pasak J. Meyerio, į sąžinę reikia pažvelgti ne tik kunigams ir vyskupams, bet ir eiliniams tikintiesiems, papratusiems nepaisyti Bažnyčios mokymų, pavyzdžiui, dėl dirbtinio apvaisinimo. „Įkliuvome į seksualinės revoliucijos spąstus, – kalbėjo J. Meyeris. – Užuot tiesiog pykę ant vyskupų, turime rimtai vertinti savo nuodėmes ir suvokti kaltes.“

Liberaliems katalikams, pasibjaurėjusiems dvasininkų darbais, tokios kalbos labai nepatinka, bet neprijaučiama ir platesniam konservatyviųjų planui. Pasak kardinolo B. Cupicho, priklausančio liberaliam Bažnyčios sparnui, dvasininkų piktnaudžiavimas galia yra problemiškesnis. Jis mato paralelių su #MeToo judėjimu. Jei nesibaigiantis skandalas „leis įvairioms prievartos aukoms laisvai prabilti, manau, turėtume noriai sumokėti šią kainą. Gal turime kentėti Dievo valia.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų