Netobulų pinigų kaina

Netobulų pinigų kaina

Už didesnę pinigų sistemos įvairovę agituojantis ekonomikos profesorius Bernardas Lietaeris tvirtina, kad finansų sistemoje vyraujantis monopolis prisidėjo prie daugybės ekonominių sukrėtimų. Kokių trūkumų turi mūsų pinigai, pranešimą konferencijoje „Minties inversija: kur šiandien turėtų investuoti verslas?“ skaitysiančio mokslininko klausė IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas.

Kokie mūsų naudojamų pinigų trūkumai? Teigiate, kad būtent dėl to kyla ekonomikos krizės. Ar galite konkrečiau paaiškinti?

– Dabartinė pinigų sistema sukurta pramoninio amžiaus poreikiams, todėl šiandien turime spręsti tam laikotarpiui būdingas problemas. Jos trūkumų daug, bet paminėsiu akivaizdžiausius. Pirmasis susijęs su pinigų kilme. Didžioji jų dalis atsiranda bankams išduodant naujas paskolas verslui ar žmonėms. Tai dar vadinama frakcine bankininkystės sistema, o pagrindinis jos trūkumas – tai labai cikliškas procesas.

Kai verslo aplinka palanki, bankai kuria pinigus kaip išprotėję, t. y. noriai skolina ir įsuka teigiamų lūkesčių, kuriuos anksčiau ar vėliau tampa sunku suvaldyti, spiralę. Atėjus recesijai, kokią neseniai išgyvenome, bankai atsisako finansuoti net pačias racionaliausias idėjas. Tai ekonomikos nuosmukį dar labiau pagilina.

Užklupus recesijai centriniai bankai stengiasi veikti priešingai ir sumažina bazinių skolinimosi palūkanų normą. Tačiau, kaip rodo šiandienė situacija, net esant rekordiškai mažoms palūkanoms komercinės finansų įstaigos nesutinka aktyviau skolinti. Kitų būdų jas tiesiogiai paveikti ir paskatinti pinigų dauginimo procesą iš esmės nėra. Galbūt galima taikyti tokias išskirtines priemones kaip kiekybinis skatinimas, bet ir ji, kaip parodė pastarųjų kelerių metų patirtis, pastebimų rezultatų nedavė. Ekonomikos cikliškumo ypatybė tai, kad realijos neproporcingai sustiprinamos: gerais laikais viskas tampa per daug pozityvu, o blogaisiais – per daug negatyvu. Tokia aplinka labai nestabili, sunkiau prognozuojama: įmonės įdarbina tai per daug, tai per mažai žmonių, vyrauja arba didelis nedarbas, arba stinga darbo jėgos.

Kitas trūkumas – palūkanos. Daugybę šimtmečių Europoje imti palūkanas už skolintus pinigus buvo draudžiama. Vėliau šis apribojimas daugelyje Vakarų valstybių nustojo galioti. Vienas palūkanų nulemtų neigiamų padarinių – trumparegiškumas. Daugelis investicijų vertinamos atsižvelgiant tik į laikotarpį, per kurį bus grąžinta paskola. Dėl to neatsižvelgiama į išlaidas, kurių gali atsirasti sumokėjus bankui. Kai kurie projektai, kurių atsiperkamumo laikotarpis ilgesnis, negauna finansavimo. Palūkanos yra papildoma suma ir sistemoje neegzistuoja. Jos gali būti mokamos tik iš naujų paskolų, kol galiausiai kas nors bankrutuoja, nes nėra tiek pinigų kreditams grąžinti ir palūkanoms sumokėti.

Vis dėlto iki šiol pinigų sistema nežlugo, galbūt realybėje ji atsparesnė?

– Reikėtų atkreipti dėmesį, kad visuomenės atmintis trumpa. Kai žiniasklaidoje pradedamas kartoti žodis „krizė“, dažniausiai kalbama apie naujausią nuosmukį, tarytum jis būtų vienintelis kada nors įvykęs. Ar galite įsivaizduoti, kad per pastaruosius 40 metų sisteminė bankų ar valiutos krizė įvairiose šalyse pasikartojo 425 kartus? Tai reiškia, kad beveik kas mėnesį kurioje nors pasaulio valstybėje įvyksta finansų krizė. Ir tai, beje, oficialūs Tarptautinio valiutos fondo duomenys.

Dabartinė sistema netvari. Tačiau bankams atstovaujantys lobistai itin atsparūs. Kai finansų institucijos nudarda nuo bėgių, kam nors reikia paimti svetimus pinigus ir jas grąžinti į kelią. Atrodo, kad bankai artėja prie kelio pabaigos – naujajame Bazelio III pakete numatoma, kad finansų institucijos turėtų būti gelbėjamos „bail-in“ būdu. Vadinasi, su sunkumais susidūrusiam bankų sektoriui gyvybę palaikys ne valstybės ir mokesčių mokėtojų, o indėlininkų pinigai. Taip pasielgta Kipre ir iš duobės traukiant Portugalijos banką.

Per pastaruosius keletą metų JAV doleriui ir eurui prognozuota žlugti. Tačiau abi valiutos atlaikė spekuliacijų bumą ir šiuo metu atrodo sustiprėjusios. Su tokiu teiginiu greičiausiai nesutiksite?

– Šiuo metu pirma ir antra pagal svarbą pasaulyje valiutos varžosi, kuri iš jų žlugs greičiau. Tačiau kiekvienu atveju priežastys bus skirtingos. Neseniai JAV doleris prarado savo kaip rezervinės valiutos statusą, nors apie tai mažai kalbama. 2013-aisiais trečdalis pasaulio ekonomikos atsiribojo nuo dolerio, t. y. BRIK šalys tarpusavyje atsiskaitydamos už energijos išteklius nusprendė nebenaudoti dolerio. Kinijos ir Rusijos susitarimas vertinamas maždaug 500 mlrd. JAV dolerių. Tačiau pasaulyje yra 10–15 kartų didesnis dolerių kiekis, negu reikia pačioms JAV. Kai šios valiutos bus visiškai atsisakyta kaip rezervinės, dolerių perteklius sukels pinigų krizę.

Šiuo metu pirma ir antra pagal svarbą pasaulyje valiutos varžosi, kuri iš jų žlugs greičiau.

Euras niekada neturėjo rezervinės valiutos statuso ir jo silpnybė kita. 2008-ųjų bankų krizė euro zonoje taip ir nebuvo išspręsta. Dabar turime daugybę bankų zombių, kurie techniškai bankrutavę, tačiau elgiamasi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Kai kurių finansų įstaigų kapitalo pakankamumo rodikliai šiandien mažesni negu prie šešetą metų. Todėl pagrindinė euro problema – netvarus bankų sektorius.

Ar šiandien kuri nors valiuta yra saugi? Gal tai Norvegijos krona ar Šveicarijos frankas?

– Mano minėtas naujas bankų gelbėjimo principas reiškia, kad finansų sistema nebegalima pasitikėti jokioje pasaulio šalyje. Prireikus įvykdyti plataus masto bankų gelbėjimo operaciją, žmonės tikrai nepasitikės tokia sistema, kuri gali nusavinti jų pinigus. Todėl bet kuri valiuta nebus saugi, jeigu ji bus laikoma banke. Jei būčiau milijonierius, imčiausi bet ko, kad tik mano pinigai kokia nors forma nebūtų ten, – galbūt pirkčiau meno kūrinius, investuočiau į nekilnojamąjį turtą ar kitus dalykus. Bijau, kad šį kartą prireikus gelbėti bankus pasitikėjimas sistema bus galutinai sužlugdytas.

Kaip reikėtų taisyti jūsų įvardijamus finansų sistemos trūkumus?

– Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje žymūs JAV ekonomistai, įskaitant ir Miltoną Friedmaną, palaikė iniciatyvą, kuri vadinosi Čikagos planu. Jis turėjo uždrausti bankams kurti pinigus, šią funkciją galėjo atlikti tik valdžia. Bankai tokiu atveju būtų tapę tarpininkais ir perskolinę tik indėlininkų atneštus pinigus. Ironiška, bet daugelis mano, kad būtent tokiu principu veikia šiuolaikinė finansų sistema. Tai visiškai klaidingas įsitikinimas.

Jei Čikagos planas būtų įgyvendintas, šiandien galėtume išvengti daugybės finansų sektoriaus problemų, nors valiutos rizika vis dėlto išliktų. Bet vietoj šio plano priimtas nuosaikesnis Glasso–Steagallo aktas, kuris viso labo atskyrė investicinę ir finansinę veiklas.

Kas galėtų užtikrinti pinigų stabilumą?

– Mums reikėtų pinigų, kuriuos gali išleisti pati valdžia, nebūtinai centrinė, bet ir regioninė ar miesto. Tokiu atveju su pagrindiniais šalies pinigais būtų galima naudoti papildomą valiutą ar valiutas. Taip sukurtume ekosistemą, kurioje vienu metu funkcionuotų kelių rūšių pinigai. Moksliškai įrodyta, kad pinigų monopolija negali būti stabili, o kompleksinės sistemos kur kas atsparesnės.

Teko girdėti apie vieną miestelį Austrijoje, kuris buvo pradėjęs naudoti savus pinigus. Tačiau greitai tai jam daryti uždraudė valstybė. Gal žinote daugiau?

– Jūs teisus. Iš tiesų, 1932 m. nedidelis Austrijos Verglio miestas nusprendė pradėti naudoti nuosavą valiutą. Žengti tokį žingsnį merą paskatino tuo metu šalį apėmusi ekonomikos depresija, didelis nedarbas ir ekonomisto Silvio Gesellio idėjos. Nors nestigo darbų, kuriuos buvo galima padaryti miestui, pinigų sumokėti už juos vietos valdžia neturėjo. Todėl visi biudžete buvę oficialūs pinigai – šilingai – buvo padėti į banko sąskaitą, o jais padengti naujai išleisti kuponai. Jie pirmiausia panaudoti atsiskaityti už viešuosius darbus, vėliau jais žmonės galėjo sumokėti mokesčius. Kad kuponas galiotų, ant jo kiekvieną mėnesį turėjo būti uždedamas savivaldybės antspaudas. Taip gyventojai skatinti kuo greičiau išleisti kuponus. Šių neoficialių pinigų apyvarta buvo spartesnė už oficialių ir tai leido miesteliui atsigausi, iki minimalaus lygio sumažinti nedarbą. Šią praktiką nukopijavo aplinkiniai kraštai, bet greitai sulaukta Austrijos centrinio banko dėmesio – jis uždraudė naudoti neoficialias valiutas. Per kelias savaites ekonomika grįžo į buvusį lygį, vėl pastebimai išaugo nedarbas.

Šiandien pasaulyje yra daug alternatyvių valiutų. Centriniai bankai jų neuždraudžia tik todėl, kad mano, jog dėl menko paplitimo jos nekelia grėsmės oficialiems pinigams. Kita vertus, mažai kam žinomas faktas, kad šveicarai jau 80 metų naudoja dvi valiutas. Viena yra jūsų minėtas Šveicarijos frankas, kita – nepriklausoma ir vadinama WIR. Tai viena priežasčių, kodėl Šveicarijos ekonomika palyginti stabilesnė, išsiskiria mažesniu nedarbo lygio ir bendrojo vidaus produkto svyravimu.

Lietuvoje ketinate pristatyti Kondratjevo bangų teoriją. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, apie ką ji?

– Sergejus Kondratjevas buvo rusų statistikas, kuris 1920 m. parašė straipsnį apie tam tikrus visuomenės ciklus, įvykstančius kas 50–60 metų. Jis nepaaiškino, kodėl apskritai atsiranda ciklai ar kodėl kartojasi, tiesiog aprašė tai, ką pastebėjo. Visus ciklus arba bangas paskatino technologiniai pokyčiai. Pavyzdžiui, pirmoji banga kilo XIX a. pradžioje ir buvo susijusi su garo varikliu bei tekstilės pramonės įsigalėjimu. Ketvirtoji banga – dėl automobilio išradimo ir šiuolaikinės transporto sistemos atsiradimo. Penktąją lėmė informacinės technologijos, bet jų potencialas jau baigiamas išsemti. Remiantis S. Kondratjevo idėjas išplėtojusiu vokiečiu Leo Nefiodowu, mūsų laukia šeštoji banga, kuri bus susijusi su naujais visuomenės organizavimosi būdais, taip pat visuomenės ir individualiais sveikatos sprendimais. Kadangi nauja Kondratjevo banga visada paremta ankstesniosios technologijomis, skaitmeninės technologijos turės didelę įtaką naujiems procesams.

B. Lietaeris

Kalifornijos Berklio universiteto Tvarių išteklių centro vyresnysis mokslo darbuotojas.

1987–1991 m. vadovavo į valiutas investuojančiam apsidraudžiamajam (hedge) fondui.

Konsultavo Lotynų Amerikos valstybes ir Europos institucijas valiutų įvedimo ir valdymo klausimais. Prisidėjo prie bendros ES valiutos ir perėjimo prie euro mechanizmo kūrimo.

Išleido kelias knygas, pavyzdžiui, „The Future of Money“, „Money and Sustainability: The Missing Link“, „Rethinking Money“, kuriose nagrinėja pinigų sistemas, jų trūkumus ir alternatyvius pinigus.

 

B. Lietaeris ketina skaityti pranešimą lapkričio 21-23 d. Vilniuje vyksiančioje konferencijoje „Minties inversija: kur šiandien turėtų investuoti verslas?“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų