Kadras iš filmo „Floridos projektas“

Nešališkumo iliuzijos ir pagundos

Nešališkumo iliuzijos ir pagundos

(Reuters/Scanpix nuotr.)

Kovo 29 d. sukanka septyneri metai, kai Lietuva tapo NATO nare

Kovo 29 d. sukanka septyneri metai, kai esame NATO nariai. Ne jubiliejus, tad ir šios progos minėjimai kuklūs. Užsienio reikalų ministerijoje (URM) minint septintąsias Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto aljanse metines buvo surengta diskusija „Lietuvos neutralitetas: geopolitinė iliuzija ar tikslas?“ Jos metu buvo pristatytos dvi naujos istorikų knygos šia tema: dr. Algimanto Kasparavičiaus „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“ ir prof. Šarūno Liekio studija „1939 – metai, pakeitę viską Lietuvos istorijoje“.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis diskusijos metu teigė, kad šiuo metu neutralumas mums negresia, tačiau su šia sąvoka susiję kai kurie stereotipai – „neutralumas“ tarsi reiškia išskirtinį savarankiškumą, nepriklausymą niekam ir nuo nieko, buvimą už konfliktuose dalyvaujančių šalių, kitaip sakant, saugioje nuošalėje.

Anot ministro ir knygų autorių, prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva tokios saugios nuošalės negalėjo surasti ir neutraliteto paskelbimas galėto tik sukurti tariamą iliuziją, kad tai kuo nors jai padės. Vis dėlto, kaip teigė A. Kasparavičius, net ir Lietuvos diplomatai netikėjo, kad neutralitetas, kurį skelbti itin grubiai spaudė tuometinė Sovietinė Rusija, gali išgelbėti Lietuvą nuo vienos ar kitos agresijos. Istorikas dr. Česlovas Laurinavičius taip pat pabrėžė, kad 1938 metais paskelbtas Lietuvos neutralitetas nepasiteisino. Vis dėlto, anot Č. Laurinavičiaus, „jei Lietuva būtų užėmusi kitą poziciją, sovietizacija būtų neišvengiama“, tačiau istorikas darė prielaidą, kad valstybingumą Lietuva galbūt galėjo išsaugoti.

Šiuo metu Lietuvoje apie neutralitetą politinės diskusijos bemaž nėra. Kaip bemaž visi diskusijos dalyviai pritarė, kad situacija 1938 m. ir dabar – visiškai kitokia. Vis dėlto retkarčiais kyla tam tikros abejonės, ar Lietuva ne per daug aktyviai įsitraukia į NATO misijas ir neskatina išorinių grėsmių. Juk, atrodytų, būtų žymiai ramiau gyventi ramiame užutėkyje ir nelįsti į karštus taškus Irake ar Afganistane. Dar nežinia, kas „tiems musulmonams ekstremistams“ šaus į galvą ir ar jie neužklys į Lietuvą keršyti? Lietuviai, kaip, beje, ir daugelis kitų valstybių piliečių, visai nenori būti pravardžiuojami okupantais, kištis į kitų valstybių vidaus reikalus ir rizikuoti savo karių gyvybėmis kažkur „pasaulio pakrašty“.

Mūsų baimės, kad tik per daug neįsijaustume į NATO misijas, gana gerai atspindi dvilypį norą būti stipriausio gynybinio aljanso nariais, jausti kitų NATO narių solidarumą, ir kartu – neprisiimti atsakomybės bei ryžto už šio aljanso sprendimus.

Net ir paskutinės aktualijos – Libijos konfliktas – visų pirma mums kelia klausimus, ar tik neketiname vėl siųsti savo karių kažkur, kur mums nereikėtų kišti nosies? Net mūsų krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė suskubo pareikšti, kad Lietuva neįsitrauks į NATO vadovaujamas karines operacijas Libijoje.

Žinoma, niekas ir nesitiki, kad Lietuva, neturėdama nei rimtų oro, nei jūrų pajėgų, galėtų prisidėti prie neskraidymo zonos kontrolės. Tačiau mūsų baimės, kad tik per daug neįsijaustume į NATO misijas, gana gerai atspindi dvilypį norą būti stipriausio gynybinio aljanso nariais, jausti kitų NATO narių solidarumą, ir kartu – neprisiimti atsakomybės bei ryžto už šio aljanso sprendimus. Jau banalybe tampa argumentai, kad mūsų noras būti saugiais niekaip nedera su mažinamomis išlaidomis gynybai.

Reikia pripažinti, kad NATO viduje diskusijos dėl aljanso veiksmų taip pat nėra vienareikšmiškos. Pati organizacija yra nuolatinėje savo misijos paieškoje ir tai kelia tam tikrą įtampą. Net ir naujoji NATO strateginė koncepcija nurodė tik abstrakčias gaires ir daugiau potencialių iššūkių, nei aiškių artimiausių uždavinių. Todėl mūsų dviprasmiškos pozicijos nėra išskirtinės. Galbūt kaip tik dėl to NATO sulaukia nemažai kritikos, kad nesugeba iki galo įgyvendinti savo įsipareigojimų. Afganistanas – bene geriausias pavyzdys, kuomet karinė logika negali įveikti politinių, ypač su jautriais vidaus politikos aspektais susijusių argumentų ir neryžtingumo. Tad kritikai, teigiantys, kad NATO įsitraukė į Libijos konfliktą neturėdama aiškios vizijos, kaip užbaigti pradėtą karą, yra teisūs. Sunku būti vienu metu ir „neutraliu“, ir siekiančiu pergalės.

Būtent šios dviprasmybės verčia prisiminti, kad neutralumas turi labai skirtingą turinį, o užsienio politikoje „neutralizmas“ galbūt net gi skamba patraukliau, nei karine prasme „neprisijungimas“. Būti „neutraliu“ bet kurio konflikto atveju, atrodytų, yra tapatu žodžiams „nešališku“, „objektyviu“, o tai tarsi būtų labiausiai geidžiama pozicija.

Tačiau tarptautinė bendruomenė ir ypač NATO jau ne kartą yra patyrę – neutralizmo, nesikišimo politika dažnai skatina blogį elgtis dar brutaliau. Tad neutralizmas nėra vien tik pozityvus reiškinys. Lietuva, būdama NATO nare, taip pat turi ir turės gana dažnai rinktis – kurią pusę palaikyti, kada imtis aktyvių veiksmų ir kaip prisidėti prie vieno ar kito konflikto sprendimo. Ir tai – labai reikalingos pamokos. Galbūt – vienos reikšmingiausių, kurias išmokome per šiuo dvidešimt vienerius atkurtos nepriklausomybės ir septynerius narystės NATO metus.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų