Nėra vietos jaunystei

Nėra vietos jaunystei

Vargu ar daug rastume Lietuvoje žmonių, niekada nesusidūrusių su Kazio Binkio „Atžalynu“. Jei kokiu nors nesuvokiamu būdu ir „neįveikta“ mokyklos ar universiteto suole, greičiausiai ši pjesė vis vien bus girdėta ar net skaityta mokyklinio, mėgėjų teatro scenoje arba regėta televizijos ekranuose.

Bet kuriuo atveju, nemanau esąs labai neteisus teigdamas, kad ši dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (1937 m.) dienos šviesą išvydusi pjesė, vienaip ar kitaip, įsirašė į savotišką mūsų visuomenės kultūrinį genofondą.

Ir visai nenuostabu, kad šiaip jau retokai profesionalų scenoje statomo „Atžalyno“ šiandien ėmėsi Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), – bene vienintelė mūsų šalies scenos menų institucija, turinti blaiviu protu ir konceptualia logika pagrįstą meninę strategiją, – ir šį darbą paskyrė režisieriui Jonui Vaitkui bei daugiausia iš įvairių kartų jo mokinių suburtai aktorių komandai. Manyčiau, kruopščiai mezgamame šiandienio LNDT repertuaro voratinklyje naujasis „Atžalynas“ galėjo tematiškai įsiterpti tarp Oskaro Koršunovo režisuotos „Katedros“, to paties J. Vaitkaus „Visuomenės priešo“ (individo ir visuomenės, tiesos ir melo, laisvės ir tarnystės priešprieša) ir gan prieštaringai publikos bei teatro profesionalų sutiktos „Mūsų klasės“, kurią režisavo Yana Ross (jauno žmogaus likimas, susidūrus su jį užgriūvančiomis istorinėmis aplinkybėmis).

Deja, tai tik paviršiniai panašumai. Po „Atžalyno“ premjeros šį spektaklį būčiau linkęs statyti į vieną gretą su neseniai LNDT į užtarnautą pensiją palydėta garsiąja „Žaldokyne“. Tačiau apie viską nuo pradžių…

„Atžalyno“ epicentre atsiduriančio jauno našlaičio gimnazisto Petro Keraičio psichologinis portretas gan skurdus ir paviršutiniškas – daugiau apie jį sužinome tik per jo santykį su supančia visuomene. Ir nors tą visuomenę autorius vaizduoja bent trimis skirtingais lygiais (šeima, mokykla, darbovietė), tiek jį priglaudusių Keraičių namuose, tiek gimnazijoje, tiek bendraudamas su kolegomis siuvykloje Petras yra tiesiog nuolankus, mandagus, darbštus, paslaugus ir paklusnus jaunuolis. Tai anaiptol ne dramatiškas, ne herojinis tipas. Norint, kad rastųsi herojus, visų pirma jam reikia išsiskirti iš minios.

K. Binkio pjesėje ir J. Vaitkaus spektaklyje tokiu momentu turėtų tapti scena, kai iš mokytojo portfelio dingus pinigams ir nė vienam iš bendraklasių neprisipažinus apsivogus, neva gelbėdamas klasės ir vagyste įtariamo draugo Jasiaus garbę, Petras prisiima kaltę už tai, ko nepadarė.

Paradoksalu, tačiau perimdamas draugo kaltę Petras pasiglemžia ir jo herojinį pradą: Jasius eina prieš lemtį, t. y. siekia tapti lakūnu, nors pagal kilmę ir socialinę padėtį lyg ir turėtų sekti tėvo batsiuvio pėdomis, atsikerta jį išnaudoti mėginantiems bendraklasiams, užuot grįžęs į triukšmingus namus, lieka vienas klasėje ir siekia savo svajonės – braižo lėktuvo modelį.

Aktyvų, maištaujantį herojaus tipą pakeičia bestuburis veikėjas, savotiškas kičinis rūpintojėlis, vilko balsu kaukiantis dėl nesamos skriaudos, įtikinėjantis save, kad aplinkiniai jo nekenčia, bet trokštantis vėl save su ta aplinka sutapatinti, savų tikslų, svajonių neturintis, nežinantis, kaip įprasminti savo egzistenciją, todėl tampantis self-made kankiniu, savotišku kičiniu protagonistu. Regis, tai (sąmoningai ar intuityviai) žiūrovams sako spektaklio režisierius ir finalinėje scenoje teiginį tarsi sustiprina įrašytomis ovacijomis. Šiuolaikinis herojus nebeturi galios lemti įvykių eigą, nebeturi pasaulėžiūros. Jis atsiduoda masėms, teigia paties nesuvoktas, tačiau masių įtvirtintas vertybes ir idealus. Konkretaus, apčiuopiamo individualaus gėrio atsisakoma dėl miglotų, mistinių „maironiškų“ idealų, kurių išartikuliuoti nepavyksta ir pjesės personažams, ir tuo labiau juos vaidinantiems aktoriams.

Apskritai J. Vaitkaus „Atžalyno“ individas, maištaujantis žmogus, kovą su jį prislėgusia beveide ir beforme mase pralaimi kone visais įmanomais frontais. Pralaimi Jasius, nes jo „Lituanica“, jo svajonė skristi, t. y. pakilti virš pilkos kasdienybės, iš pradžių buvo kolektyvizuota vulgarioje kaimo gegužinėje, o vėliau, kaip žinome, tiesiog užštampuota ant dešimties litų banknoto. Pralaimi dramos autoriaus sūnus Gerardas Binkis, kurio prieš pat mirtį įrašytus jau ir taip nebe itin rišlius pasakojimus apie tarpukario „Atžalyno“ kartos tragediją gerokai „apkramto“, švelniai tariant, nustebinęs spektaklio garso takelis ir galiausiai tiesiog „suryja“ finalinis skaitmeninis furoras, įrašytas kolektyvinis jaunų žmonių minios švokštimas, t. y. šiandienio „atžalyno“ tragedija.

Tačiau labiau už visus šiomis aplinkybėmis pralaimi į nepavydėtiną situaciją pakliuvę aktoriai. Viena vertus, jiems be galo nepalankus pats K. Binkio tekstas, kuriame veikia vienaplaniai, plokšti, plakatiški personažai, detalesnei vaidmenų analizei nesuteikiantys beveik jokios erdvės. O nesulaukus ir didesnės režisieriaus pagalbos, teliko kiekvienam pagal savo jėgas „niuansuoti“ tuo vieninteliu dramaturgo išrašytu charakterio bruožu: Povilui Budriui – pusdievišku mokytojo Tijūno šventumu, Daliai Michelevičiūtei – puskvailiu Gamtininkės naivumu, Sauliui Balandžiui – širdį glostančiu Direktoriaus gerumu, Ramučiui Rimeikiui – paradiniu Fiziko rimtumu, Vytautui Anužiui – diktatorišku Inspektoriaus griežtumu ir t. t. Kitaip tariant, jau daugelį sykių įvairiuose kituose vaidinimuose matytomis klišėmis.

O ką daryti, kai režisieriaus rankai pradeda nebepaklusti net spektaklio žanras? Kai aštrus farsinis šaržavimas pradeda lietis su pakylėta lyrine patetika, kurią antrame „Atžalyno“ veiksme papildo dar ir Eimučio Braziulio, Arūno Vozbuto bei Mindaugo Jusčiaus aktorinis kad­rilis klojimo teatro stiliumi? Tada net užgrojus Algirdo Martinaičio kompozicijai užsinori pasitikslinti, ar tikrai spektakliui muziką kūrė ne Liveta ir Petras Kazlauskai. Būtų galima sakyti „juokas pro ašaras“, nors turbūt labiau tiktų „nei juoktis, nei verkt“. Žiūrovas gali pakilti ir bėgti lauk, o štai aktoriams savo kryžių reikia nešti iki pabaigos.

Tad reiškiu pagarbą vyresnės kartos artistams, nes kiekvienam atskirai vargais negalais išsisukti lyg ir pavyko, nors bendras vaizdas priminė jokiai logikai nepaklūstančią neapsakomai margą aktorinę mozaiką. Ir reiškiu didelę užuojautą jauniausiems „Atžalyno“ dalyviams – pirmiausia, pagrindinių vaidmenų atlikėjams, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) ketvirto kurso studentams Karoliui Matuliauskui (Jasius) ir Petrui Kuneikai (Petras). Jųdviejų buvimo scenoje kokybę kol kas prilyginčiau dviem žaviems robotams iš legendinių „Žvaigždžių karų“: pirmasis scenoje dar bent retsykiais įgyja šiokį tokį žmogišką pavidalą, bet antrasis juda lyg skardinė su ratukais, o šneka vienetukų ir nuliukų kombinacijomis (aišku, kiek perdedu, bet tikiu, kad ateityje, kitomis aplinkybėmis, šie jauni žmonės scenoje jausis kur kas jaukiau).

Turbūt neatsitiktinai šis „Atžalyno“ pastatymas buvo dedikuotas garbingam LMTA jubiliejui. Štai, prašom, visos akis badančios pastarųjų metų aktorių rengimo problemos – kaip ant delno.

Šis LNDT „Atžalynas“ – falšyvas kaip Uspaskicho diplomas arba Pakso inauguracinė ševeliūra. Aišku, visada galima pro pirštus pažiūrėti net į patį akiplėšiškiausią melą, o akivaizdžiai nuogą karaliaus pasturgalį pridengti tariamomis „maironiškų idealų“ kelnėmis. Kaip sako vieni didžiųjų Lietuvos teatro idealistų, reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti.

Jei vis dėlto tikėsime, kad teatras dar gali būti visuomenės veidrodis, šis „Atžalynas“ – beviltiškai nukaršusios, bestuburės prisitaikėlių visuomenės atspindys. Čia nebus pokyčių, nebus revoliucijų. Nes maištas – jauno žmogaus privilegija. O šioje šalyje jaunystei vietos nėra.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų