„Nepatogus kinas“: jokios politinės ideologijos

„Nepatogus kinas“: jokios politinės ideologijos

Jau dešimt metų aktualius dokumentinius filmus pristatantis festivalis „Nepatogus kinas“ aštrių ir skausmingų temų nežada pritrūkti. Ką nepatogaus žiūrovams pasiūlys šiemet, festivalio direktoriaus Gedimino Andriukaičio klausė Viktorija Vitkauskaitė.

–  Kokios idėjos jungia šiųmečio kino festivalio programos filmus? Kokiais kriterijais remdamiesi juos atrinkote?

– Visų pirma, filmas turi stengtis atspindėti realybę tokią, kaip ją supranta autorius. Filme turi būti jaučiamas autentiškas, subjektyvus autoriaus žvilgsnis, tačiau neiškraipantis faktų ir netarnaujantis jokioms politinėms ideologijoms. Kasmet ieškome autorių, kalbančių savita kino kalba, filmų, kurie išsiskiria savo forma. Žmogaus teisių kino festivalio dešimtmetį gražiai įprasmina speciali programa „Holokaustas: atmintis ekrane“, kurioje taip pat nagrinėjama tai, ką galima vadinti vienu brutaliausių žmogaus teisių pažeidimų Lietuvos visuomenės istorijoje. Tuo pačiu ši tema vis dar labai nepatogi mums visiems.

– Festivalis gyvuoja nuo 2007-ųjų. Ar per tą laikotarpį nepatogios temos visuomenėje keitėsi? Ar esama tokių, kurias savo festivalyje lietėte anksčiau, tačiau šiandien jos jau nebeatrodytų nei nepatogios, nei aktualios?

– Per pastaruosius dešimt metų dokumentikoje apskritai nebeliko temų tabu. Tačiau gausioje šiuolaikinio dokumentinio kino pasiūloje, deja, neretai tema – šokiruojanti ir kontroversiška – pasirenkama kaip vienintelė priemonė siekiant būti pastebėtiems. Pati tema nėra nei savaime gera ar bloga, daug svarbesnis kūrėjo santykis su ja ir su filmo veikėjais. Nemažai darbų, kuriuose prasilenkiama su tam tikrais etikos standartais. Todėl mūsų, festivalio rengėjų, užduotis yra išlaikyti aukštą kokybinį standartą, nepasiduoti pagundai šokiruoti ar parodyti ką nors nepatogaus vien dėl to, kad tai kontroversiška. Per pastaruosius dešimt metų parodėme daugiau nei pusę tūkstančio filmų, todėl išskirti konkrečias temas būtų sunku. Dažniausiai tai – universalios, egzistencinės, todėl ir amžinos temos.

– Specialiosios programos „Tokie, kaip visi“ filmai nagrinės psichikos ligų stigmatizavimą. Anonse rašoma, kad jis ypač gajus buvusio sovietinio bloko šalyse. Tačiau programoje bus rodomi ir Prancūzijos, Kanados kūrėjų darbai. Ar žiūrėdami juos ir, pavyzdžiui, lenkų filmus, įsitikinsime skirtingomis įvairių visuomenių pozicijomis tokių ligų atžvilgiu, ar priešingai – pasirodys, kad stigmatizavimo, baimės ir stereotipizavimo problemos ir Vakaruose tos pačios?

– Ksenofobija yra universalus reiškinys. Vakarų šalyse taip pat dažnai bijoma to, apie ką mažai žinoma. Lietuvoje psichikos sveikatos klausimai stigmatizuojami ypač ryškiai: apklausos rodo, kad psichikos sutrikimų turinčių žmonių baimė mūsų šalyje yra labai stipri. Svarbus kriterijus atrenkant filmus į šią programą buvo tai, ar jų turinys pajėgus bent iš dalies keisti mūsų vidines nuostatas ar įkvėpti prasmingą diskusiją.

– Viena šių metų festivalio „vinių“ turbūt galima laikyti „Liepsnojančią jūrą“. Šis Gianfranco Rosi filmas apie pabėgėlius Berlynalėje įvertintas pagrindiniu apdovanojimu – „Auksinio lokio“ statulėle. Kaip manote, kas nusvėrė laurus šio filmo naudai: režisieriaus sumanymas ir meninė bei dokumentinė vertė ar temos aktualumas ir politiškumas?

– Tai jau trečiasis G. Rosi darbas, kurį pristatysime „Nepatogiame kine“. Pastaruoju metu pasirodė daug filmų, nagrinėjančių pabėgėlių krizę ir jos padarinius. Tačiau filmas „Liepsnojanti jūra“ labai stiprus savo metaforiškumu, jis nieko nesmerkia ir neidealizuoja, jis labai daugiasluoksnis. G. Rosi geba įžvelgti gilesnes prasmes kasdienybės ritualuose ir sujungti į tos vietos kontekstą peržengiantį pasakojimą.

– Bendradarbiaujant su festivaliu „Karama“ bus pristatoma žmogaus teisių Vidurio Rytų regione problematikai skirta programa. Kokius gajausius europietiškus stereotipus apie šį regioną griauna atrinkti filmai?

– Pamenu, prieš keletą metų Lietuvoje Vidurio Rytų šalis pristatė viena kultūros organizacija. Tuomet buvo galima parūkyti kaljano ir pamatyti pilvo šokius. Keista ir nejauku, kad kalbėdami apie tokį įdomų ir sudėtingą regioną, kuriame susikerta daugybė kultūrų, tautų, kalbų ir interesų, gebame matyti tik paviršių. Sudarydami šią programą konsultavomės su žmonėmis, kurie ten gyvena ir dirba, pakvietėme juos atvykti į Lietuvą. Nepretenduojame pateikti apibendrinančio vaizdo, tačiau bandome užmegzti ryšį, suteikti žiūrovams galimybę bent iš dalies pajusti, kuo šiandien gyvena to krašto žmonės.

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, spalio 13–lapkričio 8 d., Lietuvos kino teatrai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų