Nepatogi tiesa apie migraciją

Nepatogi tiesa apie migraciją

Į diskusiją apie imigraciją veržiasi sociologija, antropologija ir istorija. Atrodo, kad vien dėl duonos kąsnio gyvenantis Homo economicus užleidžia vietą žmogui, kuriam turėti šaknis yra ne mažiau svarbu, nei pavalgyti.

Dėl šių priežasčių galima sudvejoti, ar priešiškumas masinei imigracijai tėra protestas iš baimės, kad bus prarasta darbo vietų, sumažės darbo užmokestis ir padidės nelygybė. Ekonomika neabejotinai yra vienas veiksnių, skatinančių tapatybės politikos populiarumą, bet vien ūkio reformomis tapatybės krizės neišspręsime. Ekonominė gerovė – ne tas pats, kas socialinė gerovė.

Tačiau pradėkime nuo ekonomikos ir pavyzdžiu paimkime Jungtinę Karalystę, besitraukiančią iš ES. Nuo 1991 iki 2013 m. į šią šalį atsikėlė 4,9 mln. migrantų.

Standartinė ekonomikos teorija skelbia, kad valstybės gyventojai grynosios imigracijos, kaip antai laisvosios prekybos, naudą pajunta ne iš karto. Tai aiškinama tuo, jog plečiant darbo jėgos išteklius darbo užmokestis ima kristi. Dėl to auga pelnas. Tuomet daugiau investuojama, todėl didėja darbo jėgos poreikis ir sumažėjęs darbo užmokestis vėl ima kilti. Taip imigracija platesniam gyventojų ratui užtikrina tokį gyvenimo lygį, kokiu iki tol mėgavosi mažiau žmonių. Taigi bendra šalies gerovė akivaizdžiai auga.

Kembridžo universiteto ekonomisto Roberto Rowthorno neseniai atliktas tyrimas rodo, kad šis argumentas skylėtas. Vadinamasis laikinasis poveikis, kai išstumiami vietos darbuotojai ir sumažėja darbo užmokestis, gali trukti 5 ar 10 metų, o nauda pajuntama tik tuo atveju, jei neprasideda recesija. Ir net nesant nuosmukio, jei imigrantų antplūdis yra ne vienkartinis, o nuolatinis, gali būti, kad darbuotojų paklausa visą laiką atsiliks nuo pasiūlos. R. Rowthorno nuomone, teiginys, jog „imigrantai atima darbo vietas iš vietos žmonių ir mažina darbo užmokestį“, galbūt išpūstas, bet ne visada yra melagingas.

Antrasis ekonominis argumentas – kad imigracija atjaunins darbo jėgą ir stabilizuos viešuosius finansus, nes jauni importuoti darbuotojai sumokės mokesčių, būtinų augančiam pensininkų skaičiui išlaikyti. Prognozuojama, jog iki kito amžiaus pabaigos Jungtinės Karalystės gyventojų skaičius peržengs 70 mln. ribą: 3,6 mln., arba 5,5 proc., prieaugį nulems grynoji imigracija ir mirtingumą lenkiantis gimstamumas atvykėlių šeimose.

R. Rowthornas šį argumentą atmeta. „Atjauninimas per imigraciją yra nesibaigiantis bėgimo takelis, – sako jis. – Norint nuolat palaikyti mažesnį priklausomybės santykį, būtinas nesibaigiantis imigrantų srautas. Šiam nutrūkus populiacijos sudėtis pagal amžių grįš prie ankstesnės trajektorijos.“ Daug geresni žingsniai spręsti gyventojų senėjimo problemą būtų sumažinti imigrantų srautą ir pavėlinti pensinį amžių.

Taigi, net jei aplinkybės optimalios, pavyzdžiui, išvengta recesijos, ekonominiai argumentai vargiai įtikina didelio masto imigracijos nauda. Todėl aptariamos problemos esmė iš tiesų yra jos socialinis poveikis. Čia gerai žinoma įvairovės nauda stoja akistaton su pavojumi, kad susilpnės socialinė sanglauda.

Buvęs žurnalo „Prospect“ redaktorius Davidas Goodhartas paaiškino poreikį riboti imigraciją socialdemokratiniu požiūriu. Jis neaptaria, ar kultūrinė įvairovė yra iš esmės arba morališkai gera ar bloga, o paprasčiausiai priima kaip duotybę tai, kad daugelis žmonių linkę gyventi su saviškiais, ir kad politikai privalo tai gerbti. Valstybės nesikišimas į šalies gyventojų sudėtį yra toks pat nepagrįstas, kaip ir abejingumas populiacijos dydžiui.

D. Goodharto nuomone, liberalų priešiškumą migracijos kontrolei lemia jų individualistinis požiūris į visuomenę. Nesuprasdami žmonių polinkio gyventi sėsliomis bendruomenėmis, jie priešiškumą imigracijai vadina iracionaliu arba rasistiniu.

Ta pati priežastis lemia ir pernelyg optimistišką liberalų požiūrį į imigrantų integraciją: jei visuomenė tėra pavienių asmenų grupė, apie integraciją nė neverta kalbėti. D. Goodhartas sako, kad imigrantai tikrai neprivalo visiškai atsisakyti savo tradicijų, bet „yra toks dalykas kaip visuomenė“, ir jei jie nė nesistengs prie jos prisijungti, vietos gyventojams bus sunku laikyti atvykėlius „įsivaizduojamos bendruomenės“ dalimi.

Pernelyg spartus imigrantų antplūdis silpnina solidarumo ryšius ir ilguoju laikotarpiu ardo emocinius saitus, būtinus socialinės gerovės sistemai palaikyti.

Pernelyg spartus imigrantų antplūdis silpnina solidarumo ryšius ir ilguoju laikotarpiu ardo emocinius saitus, būtinus socialinės gerovės sistemai palaikyti. „Žmonės visada teikia pirmenybę šeimai ir bendruomenei, – sako D. Goodhartas. – Realistiniam liberalizmui tenka užduotis siekti gana plataus bendruomenės apibrėžimo, kuris apimtų įvairios kilmės žmones, bet ne tokio plataus, kad jis nebetektų prasmės.“

Už neribotą emigraciją pasisako ir ekonominiai, ir politiniai liberalai. Pirmiesiems valstybių sienos atrodo kaip neracionalios pasaulinės rinkų integracijos kliūtys. Daugelis politinių liberalų valstybių sienas ir jų diktuojamą ištikimybę laiko platesnės politinės žmonijos integracijos kliuviniais. Ir vieni, ir kiti kalba apie moralinius įsipareigojimus, kurie nepaiso kultūrinių ir fizinių valstybių ribų.

Daugelis politinių liberalų valstybių sienas ir jų diktuojamą ištikimybę laiko platesnės politinės žmonijos integracijos kliuviniais.

Tai seniausia socialinių mokslų diskusija. Ar gali bendruomenes formuoti politika ir rinkos? O gal jas lemia bendrumo jausmas?

Manau, visi, kurie mąsto šiais klausimais, negali nesutikti su D. Goodhartu, kad daugelis žmonių pilietybę laiko prigimtine. Vertybes lemia tam tikra istorija ir geografija. Jei bendruomenės sandara pasikeičia pernelyg sparčiai, žmonės atitrūksta nuo savo istorijos ir jų šaknys išplaunamos. Baimindamiesi nepasirodyti rasistais liberalai to nemato. Dėl to neišvengiamai pratrūksta tai, kas dabar vadinama populizmu.

Iš viso to galima padaryti banalią, bet pakartoti vertą politinę išvadą. Tautos pakantumas permainoms ir gebėjimas prisitaikyti įvairiose valstybėse skiriasi, bet abu nėra beribiai. Kalbant konkrečiai apie imigraciją, šio klausimo nederėtų pernelyg eskaluoti, nes tai neabejotinai sukels priešiškumą. Sienų nekontroliuojantys politikai nenusipelno savo žmonių pasitikėjimo.

Robertas Skidelsky yra Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų narys ir Voriko universiteto politikos mokslų garbės profesorius

© „Project Syndicate“

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų