Protestas Irane. Scanpix nuotr.

Nepakantumas gėjams Artimuosiuose Rytuose: diegė britai, atsikratyti teks vietiniams

Nepakantumas gėjams Artimuosiuose Rytuose: diegė britai, atsikratyti teks vietiniams

Kolonializmas, kultūriniai karai ir fundamentalistinių pažiūrų politikai suvaržė seksualinę laisvę Artimuosiuose Rytuose.

XIII-XIV amžiais du žymūs persų poetai, Rumi ir Hafizas, švelniai, netgi su meile, rašė apie vyrus. Jų svajos nebuvo naujos ar net neįprastos. Gerokai anksčiau Abu Nuwasas, nepadorus Bagdado poetas, rašė gašlias eiles apie aistrą tos pačios lyties asmeniui. Toks santykinis atvirumas homoseksualiai meilei buvo paplitęs Artimuosiuose Rytuose.

Khaledas El-Rouayhebas, Harvardo universiteto mokslininkas, aiškina, kad, nors islamiškieji teismai laikė sodomiją rimta nuodėme, į kitus homoseksualius veiksmai, kaip aistringas bučiavimasis, glamonės ar lesbietiškas seksas, buvo žiūrima atlaidžiau. Homoerotinė poezija, pasak jo, priskirta „rafinuotam skoniui“.

Tačiau šiuolaikiniai Artimieji Rytai visiškai kitaip vertina tą pačią temą. „Pew“ tyrimų centro 2013 m. apklausa parodė, kad absoliuti dauguma regiono gyventojų atmeta homoseksualumą: 97 proc. Jordanijoje, 95 proc. Egipte, 80 proc. Libane. 2007 m. Mahmoudas Ahmadinejadas, tuometinis Irano prezidentas, nepatiklių Kolumbijos universiteto studentų miniai Niujorke tarė, kad „Irane mes neturime homoseksualų“. 2001 m. Egipto kultūros ministerija sudegino 6 tūkst. Abu Nuwaso poezijos knygų. Kas nutiko?

Pokytį galima atsekti iki dviejų veiksnių. Pirmasis buvo Europos galybių tiesioginė ir netiesioginė įtaka regione. 1885 m. britų valdžia įvedė naujus baudžiamuosius kodeksus, kurie numatė bausmes už bet kokią homoseksualią elgseną. Iš daugiau nei 70 šalių, kurios šiandien kriminalizuoja homoseksualius veiksmus, daugiau nei pusė yra buvusios britų kolonijos. Prancūzija panašius įstatymus priėmė beveik tuo pačiu metu. Tik Jordanija ir Bahreinas pasiekusios nepriklausomybę atsisakė tokių bausmių.

Sudėjus tai su konservatyviomis islamo teisės interpretacijomis vietiniuose teismuose, homoseksualų gyvenimas gerokai pasunkėjo. Kai kuriose šalyse, kaip Egipte, kur homoseksualumas nėra atskirai įvardytas įstatymų pažeidimu, miglotai surašyti „moralės“ įstatymai vis tiek plačiai naudojami, persekiojant tuos, kurie gali būti apkaltinti „seksualinio iškrypimo skatinimu“ ir panašiais nusižengimais.

Kai homoseksualumą imta asocijuoti su Vakarais, politikams atsirado galimybių saviems tikslams manipuliuoti paplitusiu nusistatymu prieš LGBT judėjimą.

Antras veiksnys buvo tai, kad islamiškojo fundamentalizmo pakilimas 9-ajame dešimtmetyje sutapo su gėjų teisių judėjimais Amerikoje ir Europoje, kas gerokai išryškino kultūrinius skirtumus. Kai homoseksualumą imta asocijuoti su Vakarais, politikams atsirado galimybių saviems tikslams manipuliuoti paplitusiu nusistatymu prieš LGBT judėjimą. Praėjusiais metais Hassanas Nasrallah, Libane veikiančio islamistinio politinio judėjimo „Hezbollah“ lyderis, apkaltino Vakarus eksportuojant homoseksualumą į islamo pasaulį. Tokiu būdu jis atkartojo ankstesnį Irano aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei perspėjimą apie iš Vakarų ateinantį „griaunantį moralės nuopuolį“.

Regione ryškėjančios konservatyvios nuostatos viską tik pablogino. Po to, kai prezidento Abdel Fatah al Sisi režimas atėjo į valdžią Egipte, penkis kartus padaugėjo gėjų, lesbiečių ir translyčių asmenų areštų, greičiausiai tokiu būdu bandant pamaloninti konservatyvius kritikus. Irane homoseksualumas tapo mirtimi baudžiamu nusikaltimu po 1979 m. Islamo revoliucijos. Nors nėra lengva atsekti, kurios egzekucijos įvykdomos būtent dėl laisvanoriško sekso su tos pačios lyties asmeniu, žinoma apie mažiausiai kelis gėjus, kurie palyginus neseniai, 2016 m., ten buvo pakarti neužtikrinus teisingo teismo ir dėl abejonių keliančių nusikaltimų, tokių kaip kaltinimai išprievartavimu. Irake, kur homoseksualūs veiksmai teoriškai yra teisėti, po 2003 m. įsiviešpatavęs chaosas sudarė sąlygas islamistų kovotojams ir aktyvistams primesti savitą teisingumo sampratą. Tokios grupuotės, kaip „Islamo valstybė“, liūdnai pagarsėjo žiauriais susidorojimais su įtariamais gėjais – jie buvo svaidomi nuo aukštų pastatų ir užmėtomi akmenimis.

Ką galima būtų padaryti, siekiant pataisyti padėtį? Dalis vietos aktyvistų tvirtina, kad kampanijos už vienalytes santuokas ir panašius klausimus, kuo užsiima jų kolegos Vakaruose, nepadės. Khalidas Abdel-Hadi, Jordanijos gėjų ir lesbiečių interneto žurnalo My.Kali įkūrėjas, teigia: „Mūsų prioritetas nėra santuoka… Mūsų šeimos Vakaruose mato stereotipinius santuokų ir paradų vaizdus ir klausia mūsų: „Ar to jūs norite?“ Vakarietiško stiliaus aktyvizmas iš tiesų gali pritraukti pavojingo dėmesio: gegužę „Pride“ šventė Beirute buvo atšaukta, o jos organizatorius trumpam sulaikytas.

Vis dėlto panašu, kad vietinis aktyvizmas ir Vakarų institucijų spaudimas veikia. Libane tarp 2007 ir 2017 m. keturi teisėjai atsisakė pritaikyti bausmes homoseksualų bylose, pasiremdami tuo, kad negalima taikyti įstatymo nuostatos, kad „nenatūralus seksas“ baudžiamas iki vienerių metų kalėjimo, kalbant apie sutikimu paremtus vienalyčius santykius. 2014 m. Irakas priėmė Jungtinių Tautų rekomendaciją kovoti su diskriminacija, įskaitant ir seksualinės orientacijos pagrindu. Kitur kampanijų dalyviams taip pat pavyko įtikinti žiniasklaidą vartoti žodį mithli (homoseksualas), o ne pydaras ar iškrypėlis.

Galiausiai, visose šalyse internetas, nors ir labai cenzūruojamas, suteikia žmonėms galimybę vienas kitą surasti ir kalbėtis apie šias problemas. „Ahwaa“, LGBT bendruomenės platforma Bahreine, turi daugiau nei 10 tūkst. vartotojų. Vis daugiau žmonių bendraujant tokiu būdu, anksčiau ar vėliau ateis ir pokyčiai.

The Economist. Open Future

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų