(Kęstučio Vanago / BFL nuotr.)

(Ne)laisvi mažutėliai: kaip pasikeitė Lietuva nuo paskutiniojo popiežiaus vizito

(Ne)laisvi mažutėliai: kaip pasikeitė Lietuva nuo paskutiniojo popiežiaus vizito

Dvi popiežių keliones į Lietuvą skiria ketvirtis amžiaus. Visa kita – tik erdvė interpretacijai.

Pirmasis popiežiaus vizitas į Lietuvą įvyko 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Tuo metu Lietuva skaičiavo nepriklausomos valstybės dienas, pirmą kartą balsavusi visuotiniuose rinkimuose prezidentu išrinko Algirdą Mykolą Brazauską, susigrąžino litą. Tuometis popiežius Jonas Paulius II atvyko į valstybę, gyvą laisvės dvasia, tačiau praradusią euforijos nuotaikas. Visuomenė bandė stotis ant kojų.

Šiandien Lietuva pagalbos ranką tiesia kitoms, panašią situaciją išgyvenančioms šalims Rytuose, visai neseniai tapo elitinio valstybių klubo – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos – nare, galvą mokslo, technologijų ar inovacijų sektoriuose iškelia kartais gerokai aukščiau nei valstybės Vakaruose.

Kita vertus, struktūrinės, institucinės valstybės, tam tikrais atvejais netgi moralinės visuomenės problemos niekur nedingo. Nenuostabu, šių metų rugsėjo 22–23 d. į Lietuvą atvyksiančio popiežiaus Pranciškaus laukiama atvirais delnais: prašoma suteikti vilties, priminti neišmoktas pamokas ir padėti pateisinti kai kuriais idėjas.

Pastebima, kad šio Šventojo Tėvo kelionė į Lietuvą skirsis nuo popiežiaus Jono Pauliaus II, visgi labiau techninėmis detalėmis. Žinia, kurią atveža popiežius, tęsia pirmtako pradėtą maldą.

Sutelktos lėšos ir pastangos

1993-iųjų pabaigoje Lietuvoje buvo suskaičiuojama maždaug 1300 mobiliųjų telefonų. Kai kurie jų buvo dydžio sulig plyta, juos įsigyti sau galėjo leisti tikrai ne visi. Apie mobilųjį ar šviesolaidinį internetą, kurio sklaida Lietuva šiandien šluosto nosį net ir labiausiai išsivysčiusioms Vakarų valstybėms, prieš 25 metus dar net nesvajota.

„Mes greitai pamirštame, kaip pasikeitė pasaulis“, – įsitikinęs arkivyskupas Gintaras Grušas, 1993 m. iš JAV atvykęs į Lietuvą ir paskirtas Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. Tada dar diakonas, jis pasakojo, kad įrenginių, kurį šiandien kiekvienas nešiojamės kišenėje, organizatoriai turėjo tik dešimt. Trūko ir organizavimo patirties – į masinių viešosios tvarkos pažeidimų ir didelio nusikalstamumo krečiamą Lietuvą iki tol buvo atvykęs tik vienas iš JAV viceprezidentų.

Trūko ir organizavimo patirties – į masinių viešosios tvarkos pažeidimų ir didelio nusikalstamumo krečiamą Lietuvą esą buvo atvykęs tik vienas iš JAV viceprezidentų.

Šiandien patirties gerokai daugiau. Ir valstybė, ir Bažnyčia turi didesnį įdirbį planuojant ir įgyvendinant tokio aukšto lygio vizitus. Kita vertus, kaip pripažįsta G. Grušas, pasikeitė mastai: „Manęs, gavusio naują darbą Lietuvoje, draugai klausė, kiek uždirbu. Talonus pavertus į dolerius, mano atlyginimas siekė 20 dolerių per mėnesį. Šiandien už tiek nei dirbsi, nei pragyvensi.“

Šiuo metu į pasirengimo popiežiaus Pranciškaus vizitui į Lietuvą procesus yra įsitraukusios kone visos svarbiausios šalies institucijos: prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos vyskupų konferencija, taip pat 1700 savanorių, mokyklos, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, verslo ir nevyriausybinio sektoriaus bendruomenės.

Dar liepą Vyriausybės kanceliarija paskelbė suskaičiavusi, kad be savanoriškos pagalbos popiežiaus Pranciškaus vizitas į Lietuvą preliminariai valstybei kainuos beveik 1,75 mln. eurų. Lietuvos vyskupų konferencijos Pasirengimo popiežiaus vizitui komiteto generalinio sekretoriaus padėjėjas Mykolas Juozapavičius sakė, kad Bažnyčia iš savo sutelktų lėšų popiežiaus vizito organizavimo darbams skirs kiek daugiau nei 0,5 mln. eurų.

„Palyginti su kitais valstybiniais vizitais, popiežiaus vizito biudžetas yra neįprastas tuo, kad didžiausia jo dalis yra skirta infrastuktūrai, kuri užtikrina, kad žmonės galėtų pamatyti popiežių, o popiežius – žmones, – teigė M. Juozapavičius. – Bažnyčia rūpinasi pastatyti scenas, padalyti susitikimo erdves į sektorius, taip pat savanorių paviljonu Kaune, informacijos palapinėmis. Pinigus scenoms ir kitai susitikimų vietų infrastuktūrai įsipareigojo skirti valstybė – šie darbai atsieis apie 1 mln. eurų.“

Palyginti, kaip skyrėsi tokios infrastruktūros kaina 1993-iaisiais, labai sudėtinga, tačiau buvo skaičiuojama, kad įranga turėjo kainuoti 25 mln. talonų (250 tūkst. litų, kurie kaip tik 1993-iųjų vasarą pakeitė talonus). Tad, kaip prisimena to meto popiežiaus apsilankymo Lietuvoje dalyviai, suktis iš padėties reikėjo ne kartą: tuo metu 2 mln. eurų kainavusias radijo stotis padovanojo telekomunikacijų bendrovė „Motorola“, kelis „Mercedes Benz“ markės automobilius paskyrė jų gamintojų atstovai Lietuvoje, Lenkija paskolino septynis sraigtasparnius, padėjo organizaciniame procese, valstybės apsaugos vyrus saugoti popiežių mokė du iš Kanados atvykę lietuviai.

Žinia, susieta su laikmečiu

Taigi, pirmasis ir didžiausias šių vizitų skirtumas neabejotinai bus laikmetis, įsitikinęs G. Grušas. „Vienas svarbiausių apsilankymą žyminčių simbolių, įvykusių kelios dienos prieš vizitą, buvo Rusijos karinių dalinių išvedimas iš Lietuvos, – prisiminė arkivyskupas. –

Tame kontekste įvykęs popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimas, išlipimas iš lėktuvo ir laisvos Lietuvos žemės pabučiavimas buvo vienas giliausių išgyvenimų. Po jo ėjęs kitas momentas – krikšto apeigos Vingio parke vykusiose mišiose ‒ žmonėms tapo savotišku išsilaisvinimo iš sovietinės priespaudos simboliu: ilgą laiką krikštytis galėję tik slapta, tądien jie tai darė viešai.“

Popiežius Jonas Paulius II atvyko į Lietuvą, bandančią išsilaisvinti iš tamsaus, totalitarinio prievartos režimo, sakė humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Paulius V. Subačius. Tad natūralu, kad jo visuomenei pasakyti žodžiai buvo susieti su tuo laiku ir jo Lietuva.

Per 1993 m. vizitą popiežius lankėsi Kryžių kalne, simbolizuojančiame katalikišką viltį ir nepasidavimą priespaudai. Ši idėja savotiškai atsilieps ir popiežiaus Pranciškaus kelionėje, jam lankantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Į jį, Lietuvos vyskupų konferencijos Pasirengimo popiežiaus vizitui komiteto generalinio sekretoriaus Sauliaus Rumšo teigimu, užsuks ne vien dėl katalikų: „Tai yra vieta, kuri liudija apie Baltijos šalių kovą už laisvę, teisę būti. Ir tai labai atitinka popiežiaus Pranciškaus temas: didesnis neturi teisės į mažesnį vien dėl savo galios, turtingesnis neturi teisės į neturtingąjį.“

Tikėtina ir tai, kad popiežius Pranciškus toliau eis savo išmintu taku ir kalbės labiausiai nuskriaustiesiems, didelį dėmesį skirs įvairiam – tiek materialiniam, tiek moraliniam – skurdui, ragins priešintis veidmainystei. Ši esą juk palietusi ne tik pasauliečius.

Taip pat jis kreipsis į jaunimą. „Jis gali pakeisti pasaulį: nebūti abejingas, veikti“, – akcentavo G. Grušas. Tai, jo teigimu, kartodavo popiežius Jonas Paulius II, nenutylės ir Pranciškus. „Nemažai jaunų žmonių šiandien susiduria su tapačiomis visuomenės problemomis. Jos kelia pavojų jiems smukti į neviltį“, – mano arkivyskupas.

Jonas Paulius II Lietuvoje praleido keturias dienas. Popiežius Pranciškus į jas sutalpins dar ir apsilankymą Latvijoje bei Estijoje. „Jono Pauliaus II kelionės buvo dažnesnės, platesnės, popiežiaus Pranciškaus vizituose skleidžiasi jo santūrumas ir kuklumas. Pažvelkite į jo parašą – jis labai smulkus“, – kalbėjo G. Grušas. Tačiau tokie asmenybių skirtumai esą nereiškia, kad abu popiežiai neša skirtingą žinią. Tiesiog taiko ją konkrečiai vietai ir specifiniam laikui.

Kita vertus, būtent siekis pamatyti kiekvieną žmogų visoje žmonijoje, Lietuvos problemas tarp viso pasaulio bėdų bei atverti plačią krikščionišką perspektyvą, kuri nėra dviejų žmonių perspektyva, o apima visus, P. V. Subačiaus teigimu, yra panašumas su ankstesne apaštalavimo kelione.

Jonas Paulius II tada dvasininkams ir vienuoliams kalbėjo apie santykį su sovietmečiu. „Vieną, ištikimųjų, pusę jis ragino atleisti, o kitą, kolaboravusiųjų, – apgailėti ir atsiprašyti. Šiandien pusėmis yra susikeista. Pastarieji teisinasi ir kalba, kad visada buvo už Lietuvą, o buvę rezistentai – kaltina, nors buvo paraginti atleisti“, – aiškino profesorius.

Jis ragino būti lojaliems šitai valstybei. „Mes klausiame, ar gali būti lietuviu žmogus, kuris yra kito kraujo ar kitos kalbos, – teigė P. V. Subačius. – Po Antrojo pasaulinio karo pozicija, kad žmonės vertintini ne pagal kraują ir kalbą, tapo beveik visuotinė. Lietuvoje šiuo klausimu vis dar patiriame sunkumų, įtampų kyla tarp visų gyvenančių tautų. Kuo jos didesnės, tuo ir konfliktai stambesni.“ Šias mintis popiežius Pranciškus neabejotinai tęs, galbūt tik į problemas žiūrėdamas kitais rakursais.

Dėmesys mažutėliams

Daugiausia visuomenės dėmesio sulaukę popiežiaus Pranciškaus vizitai – į karo, skurdo ir vidinių konfliktų krečiamus kraštus. Tarp jų – apsilankymas vienoje didžiausių pabėgėlių stovyklų Bangladeše, kelionės į Gruziją, Azerbaidžaną, Bosniją ir Hercegoviną, skurdžiąsias Keniją ir Ugandą. Lietuva nepatenka į tokių valstybių sąrašą, priešingai, yra pakankamai turtinga ir rami. Kalbantiems, kad vizitas susijęs su minimu valstybės šimtmečiu, Bažnyčios atstovai ir mokslininkai atkerta: pasaulietinė sukaktis mažai jaudina Šventąjį Tėvą.

Vienas iš dalykų, galinčių parodyti, į kokią grupę patenka Baltijos šalys, esą yra susijęs su popiežiaus apsilankymu mažuosiuose kraštuose, periferijoje. „O mes tikrai nesame pasaulio centras, – pastebėjo G. Grušas. – Esame maža tauta ir turime problemų: geopolitinių neramumų, visuomenės sunkumų, didžiulius emigracijos mastus, prekybą žmonėmis.“

Atmesti minties, kad šis vizitas į vieną ar kitą pusę už virvelių bus tampomas politikų ir kitų visuomenės veikėjų, neverta.

Net ir grėsmė iš Rytų kaimynių, įvykiai Ukrainoje ir nesaugumo pojūtis nebuvo svarbiausias argumentas planuoti popiežiaus Pranciškaus vizitą į Lietuvą. Tai, P. V. Subačiaus nuomone, sutelktų šalies ir Bažnyčios vadovų pastangų raginti ir kviesti rezultatas. Tad naivu būtų atmesti mintį, kad šis vizitas į vieną ar kitą pusę už virvelių bus tampomas politikų ir kitų visuomenės veikėjų.

Politiniai svertai

1993 m. šalyje tvyrojo įtampa: konfliktavo dvi politinės jėgos, prezidento rinkimuose, norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos politiką, užsiregistravo „Duonos valgytojų“ partijos atstovas aktorius Remigijus Vilkaitis, prie ambasadų tįso vizų laukiančiųjų eilės, buvo nužudytas dienraščio „Respublika“ žurnalistas Vitas Lingys.

Nepaisant to, kad tokio masto iššūkiai nepriklausomoje Lietuvoje – jau praeitis, nusivylimo ir nepasitikėjimo politika netrūksta, susidūrimai tarp politinių jėgų, nors ir neretai tik socialiniuose tinkluose, alsuoja suirutės nuotaikomis, šalis ir toliau skendi korupcijos skandaluose. Galimybių politizuoti popiežiaus vizitą į Lietuvą prieš ketvirtį amžiaus buvo mažiau – tai greičiau buvo šalies diplomatinė pergalė tarptautinių santykių arenoje, – o šiandien jų rasti galime beveik kiekvieno Seimo nario stalčiuje gulinčiame įstatymo projekte.

„Ne vienas nori, kad popiežius patvirtintų, kad jie yra teisūs“, – sakė P. V. Subačius. Tad, jo nuomone, tikėtina, kad visais būdais bus bandoma popiežiaus akivaizdoje pastumdyti tam tikras ideologines šaškes, paraginti priimti, atšaukti, pakeisti vieną ar kitą įstatymą, pasirodyti viešojoje erdvėje, pakovoti. „Mano galva, tokios pastangos jau savaime menkina popiežiaus kelionę. Visos pusės turėtų suvokti, kad taip yra rodoma nepagarba popiežiui“, – sakė P. V. Subačius.

Bažnyčios atstovai sutaria – savo teisumo įrodinėjimas yra menkumo pavyzdys, kurtinio giedojimas, negirdint kitų ir tik ieškant, kas sustiprintų tavo balsą. Tai universalūs žmonijos trūkumai, ydos, kurios matomos ir kitais atvejais, tačiau išryškėja didelio įvykio ar svarbaus asmens akivaizdoje.

1993 m. norėta sustiprinti savo balsą pasaulyje, o 2018 m. gali būti siekiama įrodyti, kad užsimezgusi gyvybė turi būti ginama valstybės, net jeigu tai prieštarauja moters teisei laisvai apsispręsti aborto klausimu, kad popiežius pateisina tūkstančius metų Bažnyčiai nepriimtiną homoseksualių asmenų gyvenimo būdą, kad Katalikų bažnyčios vaidmuo švietimo, socialinės apsaugos ar kultūros sferose yra būtinas, siekiant palaikyti visuomenės raidą. Kaip benutiktų, politikai ir visuomenės veikėjai turi suvokti: tiek popiežiaus, tiek visuomenės akyse – tai labiau yra silpnumo įrodymas.

Komentarai

  • Kai lietuviai save laiko mažutėliais ir nelaisvais, tai jie nusirita nuo valstybės, kada ji buvo kelis kartus didesnė plotu ir gyventojais už Lenkiją, iki 2,8 milijonų.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų