NĖJA – nėra jokios alternatyvos

NĖJA – nėra jokios alternatyvos

Regis, ES atsidūrė kryžkelėje. Iškyla egzistencinė būtinybė ne tik kartą ir visiems laikams apibrėžti santykius su Rusija, kuri žaidžia pagal savo taisykles ir naudojasi ES tik tam, kad technologiškai sustiprėtų, persiginkluotų ir suteiktų gerovę savo ekonominiam ir politiniam elitui (kuris Rusijoje, skirtingai nei Vakaruose, yra tie patys asmenys); ne mažesniu iššūkiu tampa „Grexit“ (Graikijos pasitraukimas iš euro zonos ir gal net iš pačios ES) ir, neduokdie, „Brexit“ (Didžiosios Britanijos pasitraukimas, kuris jei ir nepribaigtų ES, tai mažų mažiausiai paverstų ją kažkuo kitu).

Tiesą sakant, „Grexit“ reikalai nėra tokie vienareikšmiški ir paprasti, kaip atrodo daliai mūsų komentatorių. Žinoma, SYRIZA yra populistinė partija, jautria kairiąja retorika maskuojanti realybės jausmo ir atsakomybės stoką. Kita vertus, mes ir kitos dvi Baltijos valstybės esame ypač nesutaikomi ES nuolaidžiavimo Graikijai kritikai, nes patys iki dugno išgėrėme karčią griežto taupymo politikos taurę.

Garsusis prancūzų ekonomistas Thomas Piketty kartu su keturiais žymiais ekonomikos ir viešosios politikos specialistais iš JAV, Jungtinės Karalystės ir Vokietijos parašė atvirą laišką Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kuriame teigia, jog Graikijos politinės klasės nekompetentingumas, korupcija ir klientelizmas prisidėjo prie krizės, bet griežto taupymo politika buvo ne vaistas nuo šios ligos, o ją užbaigęs nuodas. Šiai pozicijai pritaria Nobelio premijos laureatas ekonomistas Josephas E. Stiglitzas. Visi jie ragina humaniškai ir netechnokratiškai spręsti baisią Graikijos krizę, kurios mastas jau primena 1929–1933 m. Didžiąją depresiją – ypač vaikų mirtingumo, skurdo, nevilties ir jaunų žmonių nedarbo bei savižudybių požiūriu. Tai sako ne kokie nors neatsakingi mėgėjai, o Nobelio premijos laureatas J. E. Stiglitzas ir su didžiausiais ekonominiais ir socialiniais mąstytojais jau dabar lyginamas
jaunas profesorius Th. Piketty.

Bet mums, gyvenantiems NĖJA pasaulyje (tai mano trumpinys NĖJA – „nėra jokios lternatyvos“, kuris yra garsaus Margaret Thatcher trumpinio TINA – there is no alternative – vertimas), tai nė motais. Niekas pas mus ir Baltijos regione niekada nekvestionavo neoliberalizmo dogmų ekonomikoje, kurios sėkmingai užėmė buvusių marksizmo dogmų vietą. Nėra jokios alternatyvos, ir baigta. Negi gali didžiulis jaunimo nedarbas Ispanijoje ir Graikijoje sujaudinti šalį, kurios politinės klasės vykdyta griežto taupymo politika ir neoliberali švietimo reforma, palikusi universitetus be savivaldos ir demokratijos, baigėsi masine jaunimo emigracija ir ketvirtadalio šviesiausios visuomenės dalies egzodu? Ar gali kalbos apie pablogėjusią savižudybių statistiką paveikti šalį, jau seniai tapusią savižudybių čempione Europoje?

Negi gali didžiulis jaunimo nedarbas Ispanijoje ir Graikijoje sujaudinti šalį, kurios politinės klasės vykdyta griežto taupymo politika baigėsi masine jaunimo emigracija?

Kad ir kaip būtų, atmeskime naivias schemas ir saldų savęs apgaudinėjimą teigdami, jog kažkada buvo ar bus lengviau ir geriau. Ne. Buvo daug blogiau. Karai Europoje šimtmečius buvo net ne politikos tęsinys, kaip teigtų Carlas von Clausewitzas, o natūrali ekonomikos dalis. Keli reti ir it istorijos stebuklas iškylantys pirklių, amatininkų, mokslininkų ir menininkų šalių pavyzdžiai (Burgundijos kunigaikštystė viduramžiais ir Nyderlandų Respublika barokinėje Europoje – nors pastaroji XVII a. neilgai, bet buvo galingiausia jūrinė imperija pasaulyje) ar renesansinės Italijos miestai valstybės neturėtų mūsų klaidinti. Tai tik išimtys, kurios patvirtina taisyklę.

Europa nuolat kariavo. Ir tarpusavyje, ir plėšdama kitus žemynus. O dabar karo siaubai Europoje virto ekonomikos krizėmis ir griūtimis. Rusija mėgina mus grąžinti šimtmečiu ar dviem atgal, nes taip ir neperprato postmoderniojo pasaulio ekonomikos ir politikos, bet, regis, ji jau pasmerkta atsitraukti, panirti į recesiją ir ieškoti naujų šansų ES raidai sutrikdyti. Postmoderniojoje ekonomikoje ir politikoje sąmoningai atsisakoma sienų, protekcionizmo, galiausiai net dalies suvereniteto – pastarojo tik tol, kol ES valstybių solidarumu ir demokratiniais kredencialais niekas neabejoja, nes priešingu atveju jis būtų nuožmiai ginamas. Sienos ir tautinė valstybė netenka buvusios prasmės tik tarp toje pačioje vertybių erdvėje esančių valstybių.

Europoje niekada nebuvo lengva. Ji visada sprendė sudėtingas dilemas ir stoviniavo kryžkelėse, bet sykiu ji nuolat mesdavo sau iššūkį sukurdama moralinę ir socialinę tvarką ateities pasauliui ir pačiai sau. Šiandien Europai reikia ne savimi patenkintų kasandrų, giedančių laidotuvių giesmes Europai, o kritiškų ir mąstančių piliečių. Sykiu patriotų – ir savo šalies, ir visos Europos.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų