Liutauras Degėsys

Ne tavo reikalas, brangioji

Ne tavo reikalas, brangioji

Viename sename anekdote vyras skiriasi su žmona. Teisėjas klausia: „Kokie yra jūsų skyrybų motyvai?“ Vyras atsako: „Mano gyvenimas neįmanomas. Žmona pernelyg tvarkinga.“ „Nagi, nagi“, – domisi teisėjas. Vyras pasakoja: „Kas naktį, kai atsikeliu ir nueinu į virtuvę vandens atsigerti, grįžęs randu savo lovą jau paklotą.“

Ak, tas žmogaus sugebėjimas ir noras ‒ nuolat, visur įvedinėti savo tvarkas. Sutvarkyti pasaulį pagal save. Net kai paprasčiausiai žiūrime į ką nors – jau žvelgiame pro savo žinių, patirties ir nuostatų akinius. Suvyniojame daiktus ir reiškinius į savo žinių ir išminties popierių, perrišame spalvotais jausmų bei prisiminimų kaspinais ir sudedame į savo patirties, skonių ir prioritetų lentynėles. Todėl kiekvieno iš mūsų pasauliai yra sudėlioti pagal asmenines tvarkas. Net ir kalbėdami ta pačia kalba, mes galime suteikti žodžiams kitas reikšmes, toms reikšmėms suteikti savo prasmes ir todėl labai lengvai galime nesuprasti vieni kitų ir nesusikalbėti. Galime nematyti to, ko nežinome, nepastebėti to, ko nenorime regėti, galime spoksoti į savo vidinius pasaulius – neprieinamus kitiems. Turėdami sąmonę, galime apsigyventi savo realybėse ir pasislėpti privačiose tikrovėse bei asmeninėse tvarkose.

Jeigu vis dėlto žmonės norėtų suprasti vieni kitus ir vis dar neišsiskirti. Jeigu jie tikisi dar pagyventi drauge – toje pačioje virtuvėje, viename mieste, bendroje valstybėje arba panašiame pasaulyje – jie turėtų norėti suprasti vieni kitus ir bandyti susitarti. Pirmiausia reikėtų susitarti dėl susitarimo: jeigu jau nusprendėte gyventi drauge – pripažinkite, kad reikės derinti savo veiksmus – „susitarkime, kad susitarsime“. Nes alternatyva čia yra tik kitas susitarimas ‒ „susitarkime, kad dėl nieko nesitarsime“. Jeigu pripažįstama, kad pirmasis susitarimas yra efektyvesnis, toliau galima pasitarti – dėl kokių dalykų reikės susitarti būtinai ir mirtinai. Pavyzdžiui, kuria kelio puse važinėsite automobiliais – nesvarbu, kuria, svarbu, kad ta pačia: jeigu visi – dešine, tai dešine, arba visi – kaire puse. Galima įsipareigoti prie stalo šakutę laikyti kairėje rankoje, o peilį – dešinėje, nors šis susitarimas jau nėra toks mirtinai būtinas, nes šakutė gyvybei yra mažiau pavojinga nei vairavimas. Galima susitarti, kad dėl daugelio dalykų visai nebūtina susitarti. Jeigu kokia mergina gatvėje imtų jūsų klausinėti, ką mėgstate valgyti, laisvai galite jai atšauti: „Ne tavo reikalas, brangioji“, nes jūs drauge nevakarieniausite, ir jai nereikia rūpintis jūsų vakariene.

Kas atsitinka, kai nusprendžiama, jog reikia privalomai susitarti dėl daugelio visuomenės gyvenimo sričių? Vis mažiau vietos lieka asmeniniam apsisprendimui ir privačiam gyvenimui. Vis daugiau atsiranda įstatymų, nutarimų, taisyklių, reguliavimo ir normų. Gyvenimas lyg ir paprastėja, nes nebelieka vietos rinktis, nes reikia „gyventi taip, kaip reikia“, bet tuomet ir atsakomybės žmogui tenka vis mažiau: už jį apie viską pagalvota – kiek, kada, ko, kaip ir su kuo – valgyti, gerti, mokėti, kalbėti. Tik klausimui „kodėl“ nebelieka vietos. Nes į kiekvieną „kodėl“ atsakymas būna ‒ „todėl, kad reikia“.

Vis rečiau galima pasirinkti, kaip geriau ir teisingiau yra gyventi: teoriškai galima arba visur įžiūrėti priešus ir todėl neturėti draugų (nes, kaip žinoma, tikri priešai linkę apsimesti tikrais draugais), arba visur matyti draugus, ir todėl pražiopsoti ir įsileisti keletą priešų. Pasirodo, kad priešai yra svarbesni nei draugai. Net ir draugus galima apžiūrinėti kaip potencialius priešus. Kitokius, skirtingus nei tu – pozicionuoti kaip „nenormalius“ – neatitinkančius tavo tvarkų ir normų, ir todėl – pavojingus. Ieškoti pažeidėjų ir kaltų. Lyg ir yra pasirinkimas – remtis nekaltumo ar kaltumo prezumpcija: galima manyti, kad nė vienas nekaltas, kol neįrodyta, kad jis kaltas, bet kažkaip paprasčiau laikyti visus iš anksto kaltais, ir tegu jie suprakaitavę įrodinėja savo nekaltybę.

Galima manyti, kad nė vienas nekaltas, kol neįrodyta, kad jis kaltas, bet kažkaip paprasčiau laikyti visus iš anksto kaltais, ir tegu jie suprakaitavę įrodinėja savo nekaltybę.

Skirtis ar nesiskirti. Pripažinti, kad visi yra skirtingi ir todėl turi galimybę apsigyventi drauge, bet savo pasauliuose. Arba stengtis, kad žmonių gyvenime būtų kuo daugiau privalomų ir kuo mažiau neprivalomų dalykų. Kad atsirastų vis daugiau tokių, kurie iš anksto žinos, ką būtinai reikia sutvarkyti, ką valgyti ir ką gerti, visas kalbas skaitys iš popierėlių, visur per jėgą įvedinės savo tvarkas, darys visiems gera ir nekreips dėmesio į tai, kad žmonių gėrio ir grožio sampratos gali smarkiai išsiskirti.

Ir tuomet į kiekvieną nedrąsų klausimą „Kodėl“ jie gali atsakyti labai paprastai: „Ne tavo reikalas, pilieti“.

Liutauras Degėsys yra filosofas ir rašytojas

Komentarai

  • Pataikėte kaip pirštu į akį. Kaip tik dabar tokioje situacijoje esu. Tik man ne skyrybos gresia. Skirtis neturiu su kuo. Vidiniai nesutarimai mūsų mažoje klubo bendruomenėje, kurioje vyresnioji karta vis bando nurodinėti jaunesniajai ir taip suskaldo ir taip jau negausų kolektyvą. Tikrai pasiremsiu Jūsų straipsniu. Ačiū.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų