Vyčio Snarskio pieš.

Ne savo rogėse?

Ne savo rogėse?

Žinia, kad Jungtinės Tautos Lietuvą priskyrė Šiaurės Europos šalims, socialiniuose tinkluose nuvilnijo pasididžiavimo banga. Taip pat privertė savęs paklausti, ar tikrai jau tapome šiauriečiais.

Švedija, Norvegija, Danija, Suomija, Islandija – šis Europos šalių penketukas pasauliui diktuoja gerovės valstybės madas. Šiaurės valstybės pasižymi gerai išplėtota socialine rūpyba, progresiniais mokesčiais, dėmesiu ekologijai, technologijoms ir išsilavinimui. Visas regionas kasmet dominuoja tarptautinių reitingų, tokių kaip Pasaulinė laimės ataskaita, viršūnėse.
Dėl artimos kaimynystės ir gana gausių lietuvių diasporų apie šias valstybes žinome daug – jomis žavimės ir jas laikome sektinu pavyzdžiu. Vis dėlto 50 metų planinės ekonomikos paliko pėdsaką – ambicijų prisijungti prie Šiaurės klubo neslepiančioje Estijoje apskaičiuota, kad 85 proc. Suomijos lygio Estija geriausiu atveju pasieks po 15–20 metų.

Skaičiuoti Baltijos šalių ekonominį atsilikimą nuo Skandinavijos yra gana nuobodu, nes staigmenų čia beveik nėra. Finansiniai skirtumai tėra viena medalio pusė – ne mažesnis plyšys atsiveria ir kalbant apie mentalitetą.

Skandinavistikos ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Saulius Pivoras pabrėžė, kad vienas pagrindinių skirtumų tarp dviejų regionų yra žmogaus vaidmuo visuomenėje: „Šiaurės šalyse pagrindinė vertybė yra individualizmas. Pavyzdžiui, Stokholme didelė dalis namų ūkių susideda iš vieno žmogaus. Paradoksas – nors valstybėje skatinami individualistai, sistema viską tarsi subalansuoja ir užtikrina, kad individualizmas bus socialiai palaikomas“, – teigė jis.

Šiaurės ministrų tarybos biuro direktorė švedė Helen Nilsson pabrėžė, kad kitas esminis skirtumas – požiūris į šeimą. „Mes nematome šeimos kaip visuomenės centro. Bet kuris žmogus, įskaitant ir vaikus, yra atskiras individas. Lietuvoje svarbesni papročiai ir šeima kaip institucija“, – lygino ji.

Mes nematome šeimos kaip visuomenės centro. Bet kuris žmogus, įskaitant ir vaikus, yra atskiras individas. Lietuvoje svarbesni papročiai ir šeima kaip institucija.

Skandinavai taip pat labai aktyviai gina žmogaus teises, vienos lyties asmenų santuokas ir lyčių lygybę apskritai. Kai kurios šių idėjų Lietuvoje neretai randa tik menką palaikymą, kita dalis demokratinių idėjų, kurioms lietuviai pritaria, Skandinavijoje paprastai būna išreiškiama stipriau.

Nors visuomenėje viskas sukasi aplink individą, viena kertinių ypatybių, kuria šiauriečiai itin didžiuojasi, yra socialinis pasitikėjimas. 2014 m. atliktos Europos socialinės apklausos rezultatai atskleidė, kad labiausiai žmonėmis pasitiki danai, po jų rikiuojasi suomiai, norvegai ir švedai. Visos jos akivaizdžiai lenkia penktoje vietoje esančius Nyderlandų gyventojus. Tai nėra tik graži smulkmena – didesnis savitarpio sutarimas reiškia mažiau formalumų, konfliktų ir teisminių procesų, o tai leidžia sutaupyti valstybės pinigų administracinėms išlaidoms.

Aukštas pasitikėjimo lygis Šiaurės šalyse išlaikomas ir kalbant apie valstybę. Viena iš regiono klestėjimo paslapčių yra pasitikėjimas valdžia, žemas korupcijos lygis (žr. grafiką).

Tokios nuostatos nesikeičia, kad ir kur žmogus būtų. Nuo 1993 m. Lietuvoje gyvenantis švedų režisierius ir visuomenininkas Jonas Ohmanas šiandien padeda kariams Ukrainoje. „Turiu įdiegtą nesąmoningą valstybingumo supratimą. Jeigu rusai stovėtų ant Lietuvos slenksčio, aš eičiau kariauti. Tokia mano švediška prigimtis – šalį, kurioje gyvenu, turiu ginti. Taip reikia“, – sakė jis.

Mažumėlę užtruksime

Apie pasitikėjimą valdžia mūsų šalyje nėra ką ir kalbėti. Gruodžio mėnesį paskelbtais „Baltijos tyrimų“ duomenimis, Vyriausybę neigiamai vertina 54 proc., Seimą – 67 proc. gyventojų.

Valstybės ir žmogaus santykis Lietuvoje taip pat susiklostė kiek kitoks nei Šiaurės valstybėse, priduria S. Pivoras: „Baltiškasis modelis yra labiau tradicinis, panašus į Vokietijos. Čia prisideda ne tik valstybė, kuri užtikrina gana mažą dalį, tačiau ir patys žmonės – šeimos atsakingos už vaikus, už senų žmonių išlaikymą. O Skandinavijoje socialinis saugumas yra valstybės reikalas.“

Jo nuomone, Lietuvos priskyrimas prie Šiaurės šalių yra grynai geografinis, nes pagal kultūrinį ir istorinį skirstymą vis dar esame Vidurio Rytų Europa. Ne kitaip mus bei latvius mato ir patys šiauriečiai. „Kol kas istoriškai, politiškai tai yra du skirtingi regionai. Suvienodėti kultūriškai, manau, užtruktų bent šimtmetį. Dabar daugiau matyčiau skirtumų“, – kalbėjo S. Pivoras.

Tačiau šalys turi ir panašumų. Visų populiacija palyginti nedidelė, valstybėse gyvuoja demokratija, visuomenės socialiniai skirtumai iki šiol irgi buvo panašūs į Šiaurės šalių. Tačiau pastaraisiais metais pastebėta nerimą keliančių tendencijų. „Pažiūrėjus į pajamų skirtumus, nelygybę, Gini koeficientą atrodo, kad Lietuva pradėjo judėti Pietų Amerikos, o ne Skandinavijos šalių kryptimi“, – įspėjo profesorius.

Šiaurėti gali trukdyti ir mentalitetas. J. Ohmanas, kadaise žiniasklaidoje lietuvių charakterį apibūdinęs kaip baudžiauninko-partizano, ir šiandien yra tokios pat nuomonės. Jo teigimu, lietuviai vis dar mąsto gana materialistiškai – svarbiausiomis vertybėmis išlieka automobilis ar butas – ir laukia malonės iš viršaus.

„Nemanau, kad lietuviai nori tapti švedais, jie labiau norėtų švediškų sąlygų. Tačiau tapti tokiems kaip skandinavai bus nelengva, jeigu nesugebama susitvarkyti savo kiemo. Lietuvoje daug tikimasi iš amerikiečių, iš NATO, iš švedų, iš ponų – va, Karbauskis ims ir padarys“, – ironizavo jis.

J. Ohmano nuomone, lietuviai galėtų mokytis iš savęs ir atsigręžti į tai, kas atvedė į Baltijos kelią ir padėjo iškovoti nepriklausomybę.

Švedo teigimu, per pastaruosius dešimtmečius iniciatyvumas sunyko. „Lietuvių problema – gyvenimas iliuzijose. Jie sunkiai gyvena, sunkiai dirba, bet skaito žurnalus apie įžymybes. Nori būti patriotai, todėl tiesiog fotografuojasi su partizanų uniformomis. Žmonės arba nesugeba, arba nenori, arba negali. Šiandien jie imlesni virtualiems reikalams. Bet Lietuva yra gyva ir konkreti“, – kalbėjo J. Ohmanas.

Šiaurės šalių visuomenę, regis, suvokiame kaip logišką savo pačių evoliucijos grandį – jei būsime geri ir kantrūs, ilgainiui tapsime gražiais ir tvarkingais skandinavais. Tačiau net ir labai stengiantis priartėti prie jų modelio gali būti nelengva – atšiauri, protestantiška ir pakraštyje esanti Šiaurės Europa buvo plėtojama labai savitai. Bandyti tai atkartoti būtų gana siauras ir nerealistinis požiūris, mano Šiaurės ministrų tarybos biuro direktoriaus pavaduotojas, Skandinavistikos centro dėstytojas Šarūnas Radvilavičius: „Lietuva negali virsti kažkuo kitu tik dėl to, kad to nori. Lietuva bus Lietuva.“

Jis pastebi, kad toks modelis kartais gali būti gana radikalus. „Kai kalbame, pavyzdžiui, apie alkoholio politiką, diskutuojame – ar elgtis taip, kaip skandinavai, ar liberaliau? Manau, svarbu, kad Šiaurės šalys būtų matomos kaip vienas iš pavyzdžių, tačiau jis neturėtų būti vienintelis“, – siūlė ekspertas.

Geriausio draugo paieška

Istoriškai Lietuva jau kelis šimtmečius savo ar ne savo noru turėjo vyresnįjį brolį – Abiejų Tautų Respublikos laikais juo buvo Lenkija, vėliau labai ilgus metus – Rusija. Atkūrus nepriklausomybę žvilgsniai vėl pakrypo į Vakarus – žiūrėjome ir į kaimynus lenkus, ir į kitame Baltijos jūros krante esančias valstybes.

O patys šiauriečiai Baltijos šalių prie savo verslo krypčių pridėti netruko. Kai kurie sektoriai suvešėjo taip, kad, atrodo, tapome mažomis verslo kolonijomis: bendras Lietuvos eksportas į šias šalis yra beveik lygus importui, o Švedija yra į Lietuvos ekonomiką daugiausia investavusi šalis.

Užsienio reikalų ministerija, 2016 m. duomenys

Šiaurės šalių Lietuvoje įvaizdis beveik visose srityse nuo verslo iki kino yra teigiamas. Tik nepriklausomybės metais būta poros didesnių kontroversijų – finansų krizė, kai išaugo pasipiktinimas bankų sektoriumi, ir iš naujo iškylantys bei nurimstantys Norvegijos socialinės agentūros „Barnevernet“ ir emigravusių lietuvių konfliktai.

Tarpvalstybinis bendravimas su Šiaurės šalimis – sklandus, nes neturime jokių istorinių ar etninių nesutarimų, kurie trukdytų geriems santykiams. Žinoma, galime įtarti, kad jos patyliukais žiūri į Baltijos valstybes kiek iš aukšto, tačiau be ambicijų pasityčioti.

Tarpvalstybinis bendravimas su Šiaurės šalimis – sklandus, nes neturime jokių istorinių ar etninių nesutarimų, kurie trukdytų geriems santykiams.

„Šiaurės šalys yra gana mažos, nebando užimti vietos, kuri joms nepriklauso, todėl tokiai valstybei kaip Lietuva ne ekonomikos srityje gana lengva jaustis lygiaverte partnere“, – sakė Š. Radvilavičius.

H. Nilsson atkreipė dėmesį į lietuviams gerai pažįstamą aspektą: kad ir kokie skirtingi būtume, mes, latviai ir estai, pasauliui esame žinomi kaip Baltijos šalys. Toks supaprastinimas erzina, tačiau panašius apibendrinimus darome ir patys. „Lietuvai reikėtų prisiminti, kad esame penkios unikalios šalys, nors kartais vadinamos vienu vardu. Kai sprendžiamos vienos srities problemos, galima konsultuotis, pavyzdžiui, su Suomija, kai kitos – su Danija, arba įmanoma tiesiog palyginti du geriausius variantus“, – pabrėžė ji.

Š. Radvilavičius pridūrė, kad neprivalome apsiriboti viena kryptimi – Centrinės Europos politikos įtaka taip pat gali būti juntama: „Mes visuomet bendrausime ne tik su Šiaure, bet ir su lenkais, nes mus sieja bendri interesai, istorija.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų