Ne metas bėgti

Ne metas bėgti

Pinčuko meno centro Kijeve meninės dalies vadovas Björnas Geldhofas prasidėjus neramumams šalyje nusprendė ne grįžti į gimtąją Belgiją, o likti Ukrainoje. Tarptautinei šiuolaikinio meno mugei „ArtVilnius’15“ besiruošiantis kuratorius kultūros apžvalgininkei Ievai Rekštytei pasakoja, kodėl karo kontekste menas tampa gyvybiškai svarbus.

Kaip jūs, žinomas belgų meno kuratorius, atsidūrėte Kijeve?

– Buvau čia pakviestas prieš šešerius metus. Po pokalbio su Viktoru Pinčuku (verslininkas, filantropas, vienas turtingiausių žmonių Ukrainoje – IQ past.) supratau, kad šios šalies visuomenei naujas meno centras yra labai svarbus ir reikalingas postūmis. O V. Pinčuko ryžtas sukurti ilgalaikį projektą ir absoliutus tikėjimas jo sėkme mane visiškai įtikino. Tiesiog negalėjau neprisidėti ir tokio pasiūlymo atmesti.

Su Pinčuko meno centru bendradarbiavęs meno kritikas ir parodų kuratorius Nicolas Bourriaud duodamas interviu IQ šį centrą pavadino fenomenu Rytų Europoje: jis jungia ryškiausių šiuolaikinių menininkų darbus, žymiausius kuratorius, susidomėjimas juo didžiulis, o sukauptos privačios kolekcijos galėtų pavydėti daugybė pasaulio galerijų. Kaip jūs suvokiate šio centro fenomenalumą?

– Padėtis Ukrainoje labai specifinė – valstybė nefinansuoja kultūros. Dėl šios priežasties Pinčuko meno centras priverstas dirbti kaip visuomeninė įstaiga ir atitikti žmonių poreikius. V. Pinčukas pasikvietė tarptautinę meno kuratorių komandą ir ji padeda sudaryti programą, be to, esame turbūt vienintelė kultūros įstaiga Ukrainoje, kuri niekada nėra susidūrusi su cenzūra. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu turėti tokį investuotoją filantropą, kuris prisiima visas rizikas. V. Pinčukas nuoširdžiai tiki, kad menas keičia visuomenę. Šis įsitikinimas susipina su galimybe ir noru į jį investuoti. Tai jau sėkmės formulė, lemianti fenomeno atsiradimą. Menas yra dialogas, o kad jis vyktų, privalai investuoti. Kalbu ne tik apie lėšas, bet ir apie profesionalų darbą, kūrybiškumą ir, be abejo, norą. Geras dialogas be pastangų neįvyksta.

Kai viskas pasisuka tokia linkme kaip Ukrainoje, labai svarbu ne iškart sprukti, bet rasti atsakymą, kuo gali būti naudingas šioje vietoje.

 

Londono „Serpentine“ galerijos meno kuratorius Hansas Ulrichas Obristas teigia, kad kuratorystė kaip profesija reiškia keturis dalykus. Pirmiausia – meno paveldo saugojimą, jungtį su meno istorija ir kūrinių pateikimą, tvarkymą. Tačiau šiandien iškyla kur kas didesnis iššūkis: „XIX a. į parodas eidavo tik keletas žmonių. Dabar kasmet jas lanko šimtai milijonų. Tai tapo masine priemone ir ritualu. Kuratorius taip ją [parodą] sudėlioja, kad ši tampa išskirtine patirtimi, o ne tik iliustracijomis.“ Ar jums kuratorystė šiandien kelia panašių iššūkių?

– Visiškai sutinku su H. U. Obristo mintimis: mūsų funkcija neapsiriboja meno išsaugojimu, jo apmąstymu, pateikimu. Šiandien kuratorius atsakingas ne tik menui, bet ir visuomenei, nes parodos pritraukia daug publikos. Kaip minėjau, menas yra dialogas, kuris vyksta dviem kryptimis. Kuratoriaus užduotis yra jam suteikti sąlygas, sugalvoti, kaip įtraukti lankytojus. Menas kalba auditorijai, tačiau ir ši turi sugebėti atsakyti. Jei tai neįvyksta, nemanau, kad paroda yra pasisekusi. Be šio elemento ji nevisavertė. Menas taip pat. Jo esmė – keisti mąstymo kryptis, schemas, būti aktualiam, kartais net gyvybiškai svarbiam visuomenei.

Kaip šis dialogas vyksta per karinį konfliktą?

– Įsitikinau, kad menas tokiomis komplikuotomis aplinkybėmis tampa ypač svarbus. Kai Ukrainoje prasidėjo neramumai, visuomenė puolė į kolektyvinę depresiją. Visas dėmesys buvo sutelktas vien į konfliktą, kitiems dalykams erdvės palikta minimaliai. Pinčuko meno centre nutarėme, kad reikia suteikti galimybę žmonėms apmąstyti pačią situaciją, sugrįžti prie diskusijos. Surengėme kelias specialias parodas ir filmų peržiūras. Rezultatas – tūkstančiai gyventojų plūdo į meno centrą. Jie norėjo išlaisvinti savo mintis. Tai neturi nieko bendro su eskapizmu, tai siekis susikurti erdvę, kurioje gali laisvai mąstyti, neapsiriboti tuo, ką bruka žiniasklaida, ir truputėlį kitaip pažvelgti į realybę, kurioje gyveni. Tai išlaiko kritišką mąstymą, nes jis esant tokiai padėčiai yra esminis. Menas padeda neįkristi į duobę, paskatina mąstyti reflektyviau, plačiau, keliomis kryptimis.

Gal svarstėte pasitraukti į saugesnę vietą, kai Ukrainoje prasidėjo neramumai?

– Pirmiausia rūpinausi, kaip apsaugoti šeimą. Tačiau mano žmona yra labai drąsi, ji suprato, kad reikia būti pasirengusiems, bet bėgti dar ne metas. Kai viskas pasisuka tokia linkme kaip Ukrainoje, labai svarbu ne iškart sprukti, o rasti atsakymą, kuo kaip savo srities profesionalas ir apskritai kaip žmogus gali būti naudingas šioje vietoje. Kai jį sau atradau, suvokiau ir pajutau, kad čia esu reikalingesnis nei anksčiau. Tad bėgti negaliu. Pinčuko meno centras taip pat gavo didesnę galimybę būti naudingas. Niekada nemaniau, kad menas turi užimti partizano poziciją, tačiau menininkai privalo kurti laisvai ir reflektuoti kontekstą, kuriame jie yra. Tai dažniausiai nebūna išankstinis nuosprendis būti politiškiems, socialiems, bet tiesiog natūralus poreikis atitikti bendrą klimatą. Menas iš esmės neturi ignoruoti svarbių dalykų. Primirštame, kad jis yra švelnioji galia.

Ar šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’15“ pristatysite būtent dabartinį konfliktą reflektuojančius menininkus?

– Mugės komanda paprašė specialios Ukrainos meno prezentacijos, nes šiųmetis renginys skirtas būtent šiai šaliai. Sumaniau sujungti keturis jaunus, šiandienę situaciją Ukrainoje originaliai, įdomiai reflektuojančius menininkus. Su jais projektus vykdėme jau kelerius metus. Manau, kad jie labai stiprūs ir atskleidžia, kokia yra jaunoji menininkų šioje šalyje karta, ką ji kuria ir kaip mąsto.

Ar per šešerius darbo Ukrainoje metus pastebėjote minėto dialogo pokyčių?

– Taip, progresas neįtikėtinas. Turiu pripažinti, kad pačioje pradžioje, vos atvykęs, buvau gerokai sutrikęs, kai pamačiau, kaip žmonės vertina šiuolaikinį meną ir kaip su juo elgiasi. Tačiau tuo pat metu buvau sužavėtas jų nuoširdumu, atvirumu ir smalsumu. Supratau, kad šias savybes reikia išnaudoti. Rengėme ekskursijas po meno centrą, organizavome edukacinius užsiėmimus, diskusijas. Į šiuos renginius susirinkdavo daug žmonių – tai nuostabu. Vadinasi, dirbi visuomenei, kuri jaučia meno ir žinių alkį. Po šešerių metų pastebėjau, kad tas alkis nemažėja, lankytojai grįžta. Atsimenu, kad daugelis pačios pirmosios parodos, kurią čia surengiau, kūrinių žmonėms nepatiko. Pavyzdžiui, gana ekstremalūs Paulo McCarthy vaizdo kūriniai. Žiūrovai juos sunkiai priėmė, tačiau kai atėjo laikas apie tuos filmukus kalbėti, salė buvo perpildyta. Publika troško išreikšti savo nuomonę, nepasitenkinimą, bet tuo pačiu norėjo išmokti ir suvokti, gal ji ko nors nesupranta? Tai labai gražus sąžiningumo sau, meno ir žinių alkio pavyzdys, kuris mane nuolat motyvuoja dirbti toliau. Ir mane labai daug ko išmoko. Galiausiai nežinau, ar tai, ką žmonės tąsyk išgirdo apie P. McCarthy vaizdo kūrinius, juos įtikino, bet jie grįžo. Tai labai svarbu – kategoriškai neatmesti, jei nesupranti, o sugrįžti.

Kas jums yra gera paroda?

– Atsakysiu ne kaip jų rengėjas, o kaip dažnas lankytojas. Kai sakau, jog buvau geroje parodoje, turiu galvoje, kad ji mane nustebino, pribloškė, buvau įtrauktas į ją, man ėmė kilti daugybė klausimų. Išėjęs iš jos esu gerokai sumišęs. Gera pa­roda ne patvirtina dalykus, kuriuos jau žinojau, kurių tikėjausi, bet pastato ant briaunos, išmuša iš vėžių, sutrikdo. Net priverčia suabejoti, ar tai, ką mačiau, man tikrai patiko. Dažniausiai namie man ateina suvokimas, kad turiu ten dar sugrįžti. Paroda turi keisti žvilgsnį į tam tikrus dalykus. Tai įspūdingas efektas, bet jis man, turiu pripažinti, nutinka retai.

O jums kaip kuratoriui kieno įvertinimas yra reikšmingiausias? Lankytojų, meno kritikų, savo paties, meno centro savininko?

– Kaip meno kuratorius visuomet pirmiausia stengiuosi būti geras klausytojas. Tai – esmė. Ydinga užsisklęsti vidiniame pasaulyje ir girdėti tik save. Vėl pasikartosiu, kad menas – tai dialogas. Jei įsisąmonini šį principą, jis natūraliai tampa kuratoriaus darbo pagrindu. Tai pirmiausia ir stengiuosi daryti dirbdamas su menininkais – į juos įsiklausyti. Tas pats su parodos įvertinimais – kiekviena nuomonė gali būti svarbi. Sakau „gali būti“ (juokiasi). Jei prašote išduoti, kieno nuomonės klausausi labiausiai, atsakyčiau, kad menininkų, nes jie patys kritiškiausi. Jie visuomet pamato, jei kas nors negerai, ko nors trūksta ar per daug. Žinoma, reikšminga ir paties mano nuomonė. Turiu būti įtikintas tuo, ką darau, gebėti tai apginti. Be abejo, svarbūs ir visi kiti profesionalai, parodos lankytojai. Jei jų įvertinimai neutralūs, vadinasi, kažką padariau ne taip. Tačiau jei lankytojai buvo įsitraukę net jei paroda ir nepatiko, tai jau sėkmė.

Esate išskirtinai produktyvus kuratorius, per metus suorganizuojate apie 5 dideles ir 7–10 mažesnių parodų bei renginių. Ar lieka laiko ir noro savo darbus reflektuoti, apmąstyti? Galų gale, kuria pastarąja savo paroda labiausiai didžiuojatės?

– Man sudėtinga atsakyti į jūsų klausimą, nes man dar tik 35-eri. Kai esi jaunas (save tokiu laikau), manau, turi ne strigti ties kiekvienu mažu savo gyvenimo pasiekimu, o suvokti, priimti ir pasiduoti savo didelei energijai, polėkiui ir norui veikti. Kol kas linkstu žiūrėti į priekį, nes atgal dar suspėsiu (juokiasi). Galbūt po penkerių metų jums pateiksiu visiškai kitą požiūrį, kitą istoriją ir išvardysiu kelias parodas, kuriomis didžiuojuosi, bet kol kas man labiausiai rūpi veikti. n

Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’15“ vyks Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) birželio 25–28 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų