(Scanpix nyotr.)

Nauji saulėtekiai vakaruose: ko trūksta Ukrainai, kad ji pradėtų gyventi gerai?

Nauji saulėtekiai vakaruose: ko trūksta Ukrainai, kad ji pradėtų gyventi gerai?

Pakeisti prezidentą ar parlamentą nesunku. Kur kas sunkiau sukurti stabilią ekonomiką. Kol Ukrainos rodikliai pamažu stiebiasi, jos gyventojams reikės apsišarvuoti kantrybe laukiant šviesesnių laikų.

Ukrainoje gyvena 42 mln. žmonių – panašiai tiek, kiek Ispanijoje. Valstybė taip pat pasižymi Europos mastu reikšmingu darbo jėgos kiekiu – ją sudaro 20,2 mln. žmonių. Vis dėlto vertinant pagal BVP gyventojui rodiklius, Ukraina yra priešpaskutinė Europoje ir lenkia tik dar skurdesnę Moldovą. Minimalus atlyginimas čia siekia 3723 Ukrainos grivinas (126,5 euro), vidutinis – 9429 grivinas (319 eurų).

Dėl susidariusios padėties kaltinti ilgus dešimtmečius ekonomiškai stagnavusią SSRS ir prieš penkerius metus prasidėjusį karą būtų vieni paprasčiausių argumentų, tačiau tai ne visai paaiškina, kodėl daugeliui kitų buvusių posocialistinių šalių gyvenimo lygį pavyko pakelti gerokai aukščiau.

Ne Lenkija II

Lenkija įprastai nebūna ta valstybė, apie kurią pirmiausia pagalvojama kalbant apie pavyzdinius atvejus. Tačiau Ukrainai vertėtų į šią kaimynę pažiūrėti atidžiau.

Lenkai vis dar emigruoja į ekonomiškai stiprias Vakarų šalis, tačiau pačioje Lenkijoje jų vietas užima ukrainiečiai. Panašias tendencijas, tik mažesniu mastu, galima matyti ir Lietuvoje. Teigiama, kad svetur laimės ieško apie 4 mln. ukrainiečių, iš jų apie 2 mln. – Lenkijoje. Nors tai ir laikytina netektimi, ji šiek tiek pagyvina ir pačios Ukrainos ekonomiką. Daugelis ukrainiečių iš Lenkijos siunčia pinigus namie likusiems artimiesiems. Pernai šios šalies institucijos skelbė, jog 2017-aisiais iš Lenkijos į Ukrainą persiųsta apie 3–4 mlrd. eurų.

Iškart po Sovietų Sąjungos griūties Lenkija, skaičiuojant vidutines gyventojų pajamas, nesmarkiai lenkė Ukrainą. Daug lėmė pirmieji dešimtmečiai – kai Lenkija kūrė konkurencija paremtą rinkos ekonomiką, Ukrainoje perėjimas buvo kur kas sunkesnis. Čia stiprėjo verslo, politikos ir teismų ryšiai, bėgant laikui šalia jų susitelkė ir dauguma žiniasklaidos. Lenkija mezgė santykius su turtinga kaimyne Vokietija, o posocialistinių valstybių apsupta Ukraina daugiausia saistėsi su Rusija. Galbūt tai neturėtų stebinti. Valstybė buvo socialiai dvilypė, nes jos rytuose gyveno daug rusų. Laikytis rytų kaimynės padiktuotų posocialistinių raidos gairių išrinktai valdžiai atrodė priimtiniau. Tokios situacijos nepatyrė nei Lenkija, nei Lietuva.

Problemos, kurias sprendė visos iš naujo žemėlapiuose atsiradusios valstybės, Ukrainoje nebuvo įveiktos pasitelkiant teigiamus laisvosios rinkos aspektus. Šalis susidūrė ir su papildomais iššūkiais: užsienio investicijų trūkumu, oligarchų nepažabojamumu ir išsikerojusia korupcija.

Kita atsilikimo priežastimi įvardijimas mažas darbo našumas ir neefektyvumas energetikos srityje. Ilgą laiką mažesnės ir prasčiau pramonėje pažengusios šalies dujų suvartojimas buvo prilyginamas ekonomikos galiūnei Vokietijai.

Simbolinis lūžis įvyko 2004 m., kai kitos buvusios socialistinės šalys įstojo į ES, o Ukrainoje įvyko Oranžinė revoliucija. Atrodė, kad ji atneš norimų rezultatų – paskatins didesnę integraciją į Vakarus, tačiau naujoji valdžia su užduotimis nesusitvarkė, o vėliau viskas grįžo į pirminę padėtį. Prezidentu buvo išrinktas prorusiškas kandidatas Viktoras Janukovyčius. Kas vyko po to – jau nesena istorija.

Nusimesti veltinius

Vidaus problemų kamuojama Ukraina nuolat kentėjo ir nuo regioninių krizių. Jai, kaip ir Lietuvai, smogė 1998 m. Rusijos krizė, o per 2007–2008 m. sunkmetį valstybė apskritai laikyta naująja Graikija. Tuo metu kalbėta net apie defoltą.

Krachas neištiko, tačiau po šios krizės valstybė buvo ekonomiškai nusilpusi. Nors atsigauti ji ėmė gana sėkmingai, santykiams su Rusija pablogėjus 2013-aisiais šalies ekonomika pradėjo trauktis. Po Maidano revoliucijos įsiplieskęs pilietinis karas ir prarastos teritorijos Ukrainos BVP iškart nusmukdė perpus – nuo 179 mlrd. JAV dolerių iki vos 90 mlrd. JAV dolerių. 2015 m. pirmą ketvirtį ekonomika susitraukė 17 proc. ir atsigauti ėmė tik maždaug po metų – tuomet BVP paaugo kukliais 1,5 proc.

Su Rusijos rinka susietai valstybei kone iškart teko itin sunki užduotis mėginti stabilizuoti energetikos sektorių. Dėl pašlijusių santykių 2015 m. Ukraina nustojo tiesiogiai pirkti dujas iš Rusijos, nors ši iki šiol naudojasi jos vamzdynais tranzito į Europą tikslais. Teko galvoti, kaip pakeisti iki tol vienintelį buvusį tiekėją.

Mūsiškiai – į Angliją, jie – į Lietuvą. (Fotobanko nuotr.)

Šiandien Ukraina dujas gauna iš kaimynių Slovakijos, Vengrijos ir Lenkijos, bet dujų kilmė tebėra rusiška. Rusija iki šiol moka už dujų tranzitą per Ukrainą, tačiau Baltijos jūros dugnu tiesiamas „Nord Stream 2“ ir pietinis „Turkish Stream“ dujotiekis leistų apskritai išvengti dujų tranzito per Ukrainą. Tai šaliai kainuotų – iki šiol dujų tranzitas sudarė iki 3 proc. Ukrainos BVP. Sutartis su Ukraina baigiasi jau šių metų pabaigoje, ir derybos dėl galimų sprendimų dar vyksta.

Teigiamu rezultatu galima vadinti tai, kad per penkmetį priklausomybę nuo dujų pavyko gerokai sumažinti. 2014 m. šalyje, įskaitant ir okupuotas teritorijas, sunaudota 60 mlrd. kub. m dujų. Pernai suvartota 32 mlrd. kub. m. Dalis šio skirtumo susidarė išbraukus okupuotas teritorijas, tačiau dujų vartojimas sumažėjo visoje šalyje.

Ministras pirmininkas Volodymyras Groismanas praėjusiais metais teigė, kad Ukraina galėtų tapti energetiškai nepriklausoma – po penkerių metų šaliai gali užtekti savų gamtinių dujų išteklių. Buvęs prezidentas Petro Porošenka net pareiškė, kad tai būtų galima įgyvendinti jau 2021–2022 m. 2017-aisiais iš Ukrainos sunaudotų 32 mlrd. kub. m dujų apie 14-a buvo importuota. Pagrindinės Ukrainos dujų ir naftos bendrovės „Naftogaz“ duomenimis, pernai užteko importuoti jau tik 10,5 mlrd. kub. m dujų, nors suvartojimas šiek tiek paaugo.

Vis dėlto iki visiškos nepriklausomybės laukia ilgas, jeigu apskritai įveikiamas, kelias. Ukraina pastaruoju metu padidino anglių importą iš Rusijos, o du trečdalius naftos taip pat gauna iš Rusijos ir Baltarusijos.

Reikia suktis

Nepaisant racionalių išskaičiavimų, po pastarųjų prezidento rinkimų tapo dar aiškiau, kad šalis atgal į Rusijos glėbį nesiveržia. Tai nereiškia, kad politikoje problemų nebeliko – tiek kandidatai, tiek išrinkti politikai vis dar glaudžiai susisaistę su verslu, šalyje problemų kelia korupcija ir šešėlinė ekonomika.

Tačiau šiandien Ukrainai tenka susitaikyti su nepalankiomis sąlygomis, įvertinti nuostolius ir mėginti stotis ant kojų.

Ji nebeturi prieigos prie okupuoto Krymo ir rytuose esančio pramoninio Donbaso regiono. Netektis kainuoja brangiai. 2017 m. Ukrainos teisingumo ministras Pavlas Petrenka teigė, kad Krymo praradimo kaina pasiekė apie 100 mlrd. JAV dolerių. Donbaso regiono netektis skaičiuota ir pagal negautus mokesčius (nuo 100 iki 150 mln. JAV dolerių iš gyventojų, pelno ir PVM mokesčių, anot Ukrainos strateginių tyrimų instituto), ir pagal produkcijos mastą (netekta 17 proc. ketaus produkcijos ir 22 proc. lydymo krosnių kuro – kokso – gamybos pajėgumų). Be to, nuo konflikto pradžios išaugo ir šalies išlaidos gynybai. 2013 m. tam skirta 2,6 mlrd. JAV dolerių, o 2015 m. ši suma pasiekė 3,5 mlrd. JAV dolerių.

Tačiau pramoninio regiono praradimas nebuvo toks skaudus, kaip gali atrodyti, teigė vadybos ir investicijų konsultantas bei Ukrainos ministro pirmininko patarėjas valstybės valdomų įmonių klausimais Adomas Audickas: „Ta pramonės dalis, kuri buvo palikta Donbase, didelė, bet visos Ukrainos mastu nebuvo itin reikšminga. Reikia nepamiršti, kad okupuota 5 proc. teritorijos. Karinis konfliktas turėjo daug daugiau kitų efektų, pavyzdžiui, prasidėjo naujų eksporto krypčių paieškos, bet tiesiogiai šie regionai neturėjo tiek daug įtakos biudžetui.“

Nors Ukraina stereotipiškai laikoma pramonės valstybe, pramonės ir statybų sektorius sudaro apie 23 proc. šalies BVP (Lietuvos rodiklis yra netgi aukštesnis – 27 proc.). Šalis gamina nedaug prekių vidaus vartojimui. Tai lemia, kad, net ir esant mažoms gamybos sąnaudoms ir susitraukusiam vidaus vartojimui, prekybos balanso deficitas išlieka neigiamas – siekia 8 proc.

Kitas su Ukraina siejamas stereotipas kiek tikslesnis. Šalis idealiai tinka žemdirbystei – čia yra vieni derlingiausių laukų ir dominuoja stambūs ūkiai. Tačiau Ukraina nuo šio sektoriaus priklauso neproporcingai didele dalimi, palyginti su kitomis Europos valstybėmis. Žemės ūkis sudaro apie 14 proc. BVP. Nors didelė žemės ūkio produkcijos įtaka neturėtų stebinti, tai nėra geistinas išsivysčiusios valstybės požymis. Lietuvoje šis rodiklis siekia 3,3 proc., o Airijoje – vos procentą.

Užsienio investicijos, kurios būtų pokyčių variklis, dėl nestabilios padėties artimiausiu metu atrodo mažai tikėtinos. Tiesa, aiškiau taps darbą pradėjus naujajam prezidentui ir po rudenį įvyksiančių parlamento rinkimų. Politinis klimatas gali lemti nemažai. 2018 m. rudenį „Dragon Capital“, Europos verslo asociacijos ir Ekonominės strategijos centro atlikta investuotojų apklausa atskleidė, kad neužtikrintumas lieka viena pagrindinių kliūčių investicijoms. Net 64 proc. respondentų manė, jog dabar netinkamas laikas investuoti į Ukrainą ir reikėtų laukti rinkimų rezultatų.

Investuoti neskatina ir didelės bankų paskolų palūkanos. Per reformą uždaryti 84 iš 180 šalyje veikusių bankų, o Centrinis bankas įvedė labai griežtas skolinimo taisykles. „Bankams skolinti sunku, yra daug įvairiausių reikalavimų, kad jie neprisiimtų nereikalingos rizikos. Be to, centrinio banko nustatyta norma siekia 17,5 proc. Tai reiškia, kad verslui bankai skolina mažiausiai už 22 proc. palūkanas vietos valiuta, grivinomis. Infliacija Ukrainoje siekia apie 9 proc., todėl reali norma yra 13 proc., tačiau ji vis tiek labai aukšta. Dėl to verslas nelabai gali įgyvendinti savo projektų“, – paaiškino A. Audickas.

Šalies verslą galėtų tempti eksportas, tačiau Ukraina vis dar susiduria su problema, kuria teko spęsti ir Lietuvai po 2015 m. – persiorientuoti į naujas rinkas. Tiesa, Ukraina daug ilgiau gyveno posovietinėje erdvėje, todėl rasti naujų klientų užtrunka ilgiau negu Lietuvai. Visgi progresas matyti. 2013 m. po 27 proc. viso Ukrainos eksporto buvo skirta Rusijai ir ES šalims, o šiandien Rusijos dalis susitraukė iki 11 proc., ES padidėjo iki 40 proc. Tačiau dėl apribojimų į ES galima įvežti ne visas Ukrainoje gaminamas prekes.

Didžiausią dalį šios šalies eksporto sudarė geležis ir plienas (21 proc.), taip pat javai (15,3 proc.) bei gyvūninės ir augalinės kilmės riebalų produktai (9,5 proc.). Tai daugiausia žaliavos, tad Ukraina daugiau išloštų eksportuodama ne jas, o iš jų pagamintus produktus.

Visi šie iššūkiai Ukrainai tenka tuo metu, kai tiek Vakarų, tiek Centrinėje Europoje garsiai kalbama apie skaitmenizaciją, IT ir žaliąsias technologijas. Akivaizdu, kad šių sričių proveržio Ukrainoje dar reikės gerokai palaukti. Nors šalis pakankamai kompiuterizuota (internetu naudojasi 63 proc. šalies gyventojų), o IT sektoriuje netrūksta talentų, dėl savo dydžio ji nelabai gali tapti stipriu naujųjų technologijų centru. Ukrainos dar laukia nuobodus lėto industrinio augimo laikotarpis, bet nestiprinant pramonės šuolis nebus įmanomas, įsitikinęs A. Audickas.

„Istoriškai nėra šalių, kurios sugebėjo peršokti industrinį etapą, kai pramonė išsivysto iki tokio lygio, koks, tarkime, dabar yra JAV ir Europoje. Tuomet ekonomika jau gali daugiau augti iš inovacijų, bet ir toks augimas yra gana lėtas. Be to, tokia didelė kaip Ukrainos ekonomika niekada negalės užimti visų žmonių inovacijomis. Ukrainos technologijų sektorius yra stiprus, bet turbūt sudaro apie 2–3 proc. BVP“, – sakė specialistas.

Saulėgrąža giedro dangaus fone

Žvelgiant iš gana neprastai šiandien gyvenančios Lietuvos, perspektyvos Ukrainoje gali pasirodyti niūrios. Tačiau kiekviena valstybė turi savų iššūkių, todėl ir maži pokyčiai, tokie kaip 2–3 proc. BVP prieaugis, prisideda prie bendros padėties gerėjimo.

Tai, kad į Ukrainos padėtį neretai žiūrima nepagrįstai niūriai, pabrėžė ir A. Audickas: „Bankų sektorius buvo reformuotas ir keliasi iš krizės gerokai stipresnis negu anksčiau. Kuriasi stipri antikorupcinė infrastruktūra – įkurtas tyrimus atliksiantis antikorupcinis biuras, specialus prokuroro, dirbančio tik su korupcijos bylomis, etatas. Ji dar neužbaigta, tačiau yra daug vilčių, kad tai stipriai paveiks padėtį šalyje. Taip pat jau baigiamas kurti antikorupcinis teismas, kuris turėtų išspręsti vilkinamų bylų problemą“, – vardijo A. Audickas.

Siūlomų augimo receptų ir pasirengusių šaliai padėti partnerių tikrai yra, todėl daug lems pačios Ukrainos gebėjimas tvarkytis. Štai Tarptautinis valiutos fondas prieš keletą metų buvo pasiūlęs 17,5 mlrd. JAV dolerių paskolos planą, tačiau jis buvo įšaldytas dėl to, kad reformos, kurias Ukraina mainais įsipareigojo atlikti, pasirodė nepakankamos. Visgi greitu metu šalis iš fondo turėtų gauti kitą, 3,9 mlrd. JAV dolerių, paskolą.

Pagalba Ukrainai išlieka ir ES darbotvarkėje. 2017 m. lapkritį buvo pristatytas vadinamasis Marshallo plano Ukrainai projektas, inicijuotas buvusių Lietuvos premjerų Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo. Tąkart finansinės pagalbos projekte buvo numatytos 50 mlrd. eurų investicijos į Ukrainą per artimiausius dešimt metų. Pagalbos planas, jei ir bus įgyvendintas, greičiausiai apsiribotų kuklesnėmis sumomis, tačiau ES remti nesibaido – pagal naujai pasirašytą Makrofinansinės pagalbos programą ji šaliai skirs 3,3 mlrd. eurų. Tai yra didžiausia suma, numatyta ne ES valstybei.

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų