Nauji Dunojaus vandenys

Nauji Dunojaus vandenys

Iki šiol Lietuvoje baletą „Žydrasis Dunojus“ teatrų vadovai vertino labiau nei artistai. Pirmuosius džiugino sparčiai išgraibstomi bilietai, antruosius erzino lėkštoka istorija. Tačiau tai neišgąsdino naujo pastatymo autorės Eglės Špokaitės. Ką savito tame kūrinyje įžvelgė legendinė balerina, domisi Viktorija Vitkauskaitė.

Kauno valstybinio muzikinio teatro koridoriais vienas po kito sparčiu žingsniu pralekia trupės šokėjai. Ne vienas akimirkai stabteli prie skelbimų lentos užmesti akį į repeticijų grafiką. „Žydrojo Dunojaus“ pavadinimas jame kartojasi dažniausiai. Trys valandos repeticijų ryte, dar kelios – vakare. „Atvykite bet kada, mes repetuosime kasdien“, – žvelgdama į tirštai primargintą repeticijų grafiką prisimenu telefonu nuskambėjusį E. Špokaitės kvietimą.

Likus ketvirčiui valandos iki rytinių repeticijų pradžios duris praveria ir ji. Vis dar keista suvokti, kad premjeros kontekste apie E. Špokaitę reikia kalbėti kaip apie „Žydrojo Dunojaus“ Kauno muzikiniame teatre choreografę ir libreto redakcijos autorę. Daugeliui ji buvo, yra ir visada bus pirmiausia baleto primadona, nors šiuo amplua gerbėjai jos nemato jau ketverius metus. 2011-ųjų pradžioje, sušokusi kompozitoriaus Léo Delibes’o balete „Kopelija“, primabalerina tyliai atsisveikino su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena, ištekėjo, išsikraustė gyventi į San Diegą ir užvertė savo kaip baleto šokėjos gyvenimo puslapį. Nebuvo jokių jausmingų atsisveikinimo kalbų, jokių kūrybinių vakarų, jokio šurmulio, įprastai lydinčio tokias progas. Iš šiek tiek nekantraus pašnekovės mosto suprantu, kad su nuostaba dėl tokio sprendimo jai tenka susidurti iki šiol. Bet menininkės atsakymas nuskamba nuoširdžiai ir be menkiausio nuoskaudų ar apgailestavimų šešėlio.

Man nepatinka dramos. Visi tie išėjimai, paskutiniai spektakliai yra liūdni. Visada žinojau, kad sulaukusi tam tikro amžiaus operos teatre nebebūsi artistė. Ateis kiti, o tau prasidės naujas gyvenimas. Man tuo metu tiesiog viskas susidėliojo į vietas. Sutikau būsimą vyrą, sušokau geriausią savo spektaklį – aš buvau tokia laiminga! Vėliau sulaukiau priekaištų, kad mano žiūrovai negalėjo su manimi atsisveikinti. Bet ar jie gali tilpti į vieną teatro salę? Ne. Vadinasi, neįmanoma iš tiesų jiems parodyti to paskutinio spektaklio. Visada jaučiau didžiulę publikos meilę. O iš teatro vadovų didelio palaikymo nebuvo. Kita vertus, buvau laisvas žmogus. Ir aš pasirinkau išeiti. Tiksliai žinojau, kad šoku paskutinį spektaklį. Užsisakiau kamerą ir jį nusifilmavau, pasikviečiau geriausius draugus. Pamenu, pabaigoje, jau gulėdama ant scenos grindų, giliai giliai įkvėpiau – ir buvo taip gera. Manau, kad visur reikia ieškoti gerųjų pusių. Nors nesu optimistė, esu godi malonumų. Kur tik galiu, ten juos ir čiumpu.

Kūrybinio proceso malonumas buvo ir viena priežasčių, dėl kurių E. Špokaitė priėmė pasiūlymą statyti „Žydrąjį Dunojų“. Statyti baletą pagal svajingąją Johanno Strausso muziką, dažnai kaltinamą banalumu ir paviršutiniškumu. Statyti teatre, kuriame niekada anksčiau nėra dirbusi, kurio vadovai jos nepažinojo ir kurio šokėjai nėra profesionalūs baleto artistai. „Tikslus, kuriuos tikėjausi pasiekti, pasiekiau, įskaitant malonumą ir džiaugsmą“, – vėliau per pertrauką tarp repeticijų ištars choreografė.

Kol kas stebiu ją ir spektaklio šokėjus saugioje žiūrovų salės tamsoje. Repeticiją ir premjerą skiria vos trys dienos. Rėminama minimalistinės Gintaro Makarevičiaus kurtos scenografijos skleidžiasi garsioji kompozitoriaus Franco istorija, tik ji – kitokia, nei statoma daugelio teatrų scenose. Į šį kūrinį ir jo siužetą E. Špokaitė gilinosi iš esmės, ieškojo pačių jo ištakų. Tą reiklumą sau ir kitiems, norą išvengti atsainumo bei diletantiškumo pajutau ir derindama mūsų pokalbio laiką. „Ką jūs žinote apie „Žydrąjį Dunojų“?“ – dar telefonu pasiteiravo E. Špokaitė. Dabar suprantu, kad teisingiausias atsakymas į balerinos klausimą būtų „labai mažai, kaip ir visi kiti“.

Net ir labiausiai prisiekę šio baleto gerbėjai paprastai tegali paminėti, kad jokio baleto J. Straussas iš tiesų neparašė. Kaip ir operetė „Vienos kraujas“, „Žydrojo Dunojaus“ muzika sudėliota iš atskirų kompozitoriaus kūrinių. Pirmą kartą prieš beveik 60 metų tuomečiame Leningrade pastatytas baletas netruko išpopuliarėti visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuva – ne išimtis, čia „Žydrasis Dunojus“ sukurtas vos pora metų vėliau. Nikolajaus Volkovo parašytas libretas apie meilės trikampyje tarp Anos ir Franciskos besiblaškantį Francą tapo kitų pastatymų pagrindu, tačiau originalas neišliko. Kaip ir nėra jokios informacijos apie pirmąjį pastatymą. Tai, kas išliko iki šių dienų, – tik libreto variacijos ir idėja, kad pagal J. Strausso muziką galima pastatyti libretinį baletą. Nors E. Špokaitė prisipažįsta nesanti būtent tokio baleto gerbėja, be to, pasaulyje aiškų siužetą turintys baletai tampa nemadingi, imtis pasiūlymo kurti būtent „Žydrąjį Dunojų“ ji turėjo savų priežasčių.

Dar šokdama operos teatre žiūrėdavau šį spektaklį ir galvodavau, kad jį galima pastatyti kitaip. Kūrėjai net neslėpdavo, kad tai saldus spektaklis. Bet kodėl populiaraus baleto nepadaryti ir gero, kodėl jo nepaversti dar ir gilesniu, šviežesniu? Tiesą sakant, šiam pastatymui pati buvau parašiusi spektaklio veiksmo aprašymą. Tačiau nesulaukiau palaikymo jį naudoti, jis pasirodė pernelyg neaiškus. Tai vienas dalykų, dėl kurių gailiuosi neapgynusi savo pozicijos. Didesnei paties libreto redakcijai neturėjau pakankamai drąsos, kuri ateina su praktika. Taip pat manau, kad Kauno muzikinio teatro pastatymui svarbesnė pati žanro ir spektaklio švara nei libreto ar režisūrinės vingrybės. Jei būčiau turėjusi daugiau drąsos, jei tai nebūtų pirmasis mano pastatymas, libretą būčiau keitusi labiau. Kita vertus, teatrui ir jo trupei nereikėjo didelių revoliucijų. Be to, J. Strausso muzika yra tokia, kokia yra. Reikėjo priprasti prie jos lengvumo, melodingumo. Ir man pavyko ją pamilti. J. Strausso muzika ir saldi, ir gana gili – tokia, kaip laimės jausmas.

Nors drąsos, E. Špokaitės žodžiais, pritrūko, vis dėlto siekį naujai pažvelgti į klasikinę istoriją pavyko įgyvendinti su kaupu. Mažiau valsų ir polkų – daugiau baletui artimesnės J. Strausso muzikos. Mažiau iliustratyvaus istorijos perpasakojimo – daugiau režisūrinių interpretacijų. Mažiau provincialumu dvelkiančio saldumo – daugiau išgrynintos, šiuolaikiškumo kriterijus atitinkančios estetikos. Statydama spektaklį E. Špokaitė daugiausia mąstė apie pagrindinį jo herojų Francą. Tik ne apie meilės kerais suviliotą romantizmo epochos jaunuolį, bet apie šiuolaikišką kūrėją. Nuo klišinio, įprasto Franco įvaizdžio nutolti buvo nelengva: paprastai tai – šokėjas herojus, be to, tvirto sudėjimo, nes kūrinyje daug duetų su Ana ir Franciska scenų. Į „Google“ vaizdų paiešką choreografė netgi įvedė žodžius „young composer“, norėdama geriau įsivaizduoti, koks tas šiuolaikinio kompozitoriaus įvaizdis. Atvykusi į Kauno muzikinį teatrą E. Špokaitė apstulbo: vienas šokėjų išoriškai visiškai atitiko tą Franco įvaizdį, kurį kūrė mintyse.

Jau prasidėjus bendram darbui ir pažinusi šį artistą – Rytį Česaitį, autorė bandė atsispirti nuo jo paties asmenybės, kuri pasirodė artima Francui. Kalbėdama apie soliniu vaidmeniu debiutavusį R. Česaitį choreografė negaili pagyrų: puikia technika, gebėjimu pajusti muziką ir charakterį pasižymintis šokėjas sukūrė įdomų Franco vaidmenį. Tiesa, pirmasis solinis vaidmuo neatsiejamas ir nuo sunkumų. „Jaunatviškas beatodairiškumas sunkiai dera su stabilumu ar patikimumu būnant partneriu. Tai – jau meistriškumas, kurio ir linkėčiau siekti jaunajam artistui“, – sako E. Špokaitė.

Pagrindinius „Žydrojo Dunojaus“ veikėjus šoka trys artistų sudėtys, ir, pasak choreografės, jos tokios skirtingos, kad kaskart žiūrovams gali išryškinti visai kitus dalykus. Todėl ir baletą įdomu pamatyti anaiptol ne vieną kartą. Juolab kad meilės trikampį libreto redakcijos autorė išsprendžia savitai, lyg nupūsdama nuo šios meilės istorijos cukraus pudrą.

Man  niekada nepatiko tai, kad yra viena moteris – Ana, kurią Francas palieka, o paskui vėl pas ją grįžta ir juodu drauge plaukia džiaugsmo laivais… Ana niekada nedingo iš Franco gyvenimo. Nė viena moteris, kuri kažkada sujaudino vyro širdį, visiškai nepasitraukia. Ana ir Franciska yra ne moterys, o simboliai, tik jie turi vardus. Viena labiau susijusi su gamta, o kita – su blizgesiu, efektu. Franciskos įvaizdį nuostabiai sukurti man pasirodė galinti Beata Molytė: tai – tobulas netikras deimantas. Franciska turi tūkstančius kaukių, ir niekas nežino, ar kas nors po jomis slypi, ar tėra tuščias blizgesys. O Ana – šiluma, amžinas optimizmas, jautrumas ir dėmesingumas. Tačiau vyrai ieško ir to, ir to. Todėl čia niekas nieko nepalieka. Mano Francas spektaklį pradeda ir baigia vienas.

Stebint vieną paskutinių repeticijų prieš premjerą atrodo, kad įtampą čia lyg sugeria aksominiai žiūrovų salės paviršiai. Jokių pakeltų balsų, trankymo durimis ar ambicijų karų. Net dirigento prieš repeticiją ištartus žodžius „Labas rytas, viskas keičiasi“ orkestras priima su šypsena.

Galima tik nutuokti, kad ta avantiūra Kauno muzikiniame teatre buvo iššūkis ir E. Špokaitei, ir teatro artistų trupei. „Žydrasis Dunojus… Pradedam!“ – praėjusių metų gruodį choreografė savo feisbuko paskyroje parašė iš Los Andželo oro uosto, laukdama skrydžio į Lietuvą. Repeticijų pradžia Kaune sutapo su įtempčiausiu teatrui mėnesiu. Kasdien vakariniuose spektakliuose šokantys artistai dar turėjo rasti jėgų kurti visiškai naują kūrinį. Prie tokių aplinkybių ir fakto, kad spektaklis statomas ne operos ir baleto, bet muzikiniame teatre, teko taikytis visai kūrybinei grupei.

Teoriškai kalbėti apie norą statyti baletą yra viena. Bet kita, kai šokėjos sako: „Mes ne balerinos, baleto niekada nešokome ir gal net nenorime jo šokti.“ Nekeisdamas savo elgesio negali tikėtis kitokio rezultato. Aš neturėjau laiko viską keisti pamažu – man tai reikėjo daryti drastiškai. Artistai tikrai pervargę, tačiau žinau, kad vėliau jie ilgėsis šio laiko. Apskritai šokėjai dirbo atsidavę, čia sutikau labai malonių ir geranoriškų žmonių. O teatras mane pakviesdamas pasielgė drąsiai. Matau, kad ir ši trupė, ir šis miestas yra pasiruošę baletui, jie jo nori. Čia yra tokių gerų artistų! Tiesiog repertuare reikia daugiau baleto spektaklių. Tada čia atvažiuotų dar daugiau gerų šokėjų.

Į pirmąjį savo kurtą baletą E. Špokaitė sako sudėjusi viską, ką žino apie šį šokį. Ir ne tik šokį: itin pravertė ir per bendro darbo su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi dešimtmetį gautos pamokos. Visą tą patirtį perteikusi Kauno muzikinio teatro šokėjų trupei, jau po pirmųjų premjerinių spektaklių choreografė grįš į savo namus Kalifornijoje. Galbūt vieną dieną jos socialinio tinklo paskyroje vėl pasirodys įrašas „Pradedam!“, tik šalia bus kito kūrinio pavadinimas. Nes apie pirmąją choreografinio darbo patirtį E. Špokaitė kalba tokiomis pat intonacijomis ir taip pat žybsinčiomis akimis, kaip ir apie kitus savo gyvenimo malonumus: „Man labai patiko, norėčiau dar!“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų