Gintaras Varnas (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Naujasis Gintaro Varno spektaklis vedžios po kaltės ir gėdos labirintą

Naujasis Gintaro Varno spektaklis vedžios po kaltės ir gėdos labirintą

Režisierius Gintaras Varnas naujausią savo spektaklį skiria dingusiam žydiškajam Vilniui ir lyg akupunktūrininkas į garsios pjesės siužetą įsmeigia tikras Holokausto liudininkų istorijas.

Į daugiau kaip 20 užsienio kalbų išversta Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesė „Getas“ lietuviškoje scenoje pirmąkart statyta 1990-aisiais. Tuomečiame Akademiniame dramos teatre spektaklį pagal šią pjesę režisavo Jonas Vaitkus, tiesa, pastatymas gyvavo neilgai. 2006 m. šalies kino teatruose įvyko penkerius metus kurto Audriaus Juzėno filmo „Vilniaus getas“ pagal tą patį kūrinį premjera.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) „Getą“ statantis G. Varnas šį kūrinį interpretuoja savaip. Jo spektaklyje Izraelio dramaturgo pjesė persipina su prisiminimais tų Lietuvos žmonių, kurie patys gyveno Holokausto metais. Aukų, budelių ir abiejų šių kategorijų išvengti siekusių liudytojų pasakojimai – jau ne pjesės fikcija, o dokumentika. Režisierius ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė į vientisą inscenizaciją sujungė J. Sobolio tekstą ir istorikų knygose, archyvinėje medžiagoje rastus amžininkų liudijimus apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje vykusį siaubą.

Būtent prisiminimų medžiaga, o ne J. Sobolio pjesė, režisieriui buvo impulsas statyti spektaklį litvakų istorijos ir Holokausto tema. Dar prieš kelerius metus G. Varnas pradėjo domėtis Lietuvos žydų istorija. Spyriu, jo žodžiais, atsigręžti į palyginti neseną praeitį tapo rezonansinė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“.

„Ėmęs gilintis į Lietuvos Holokausto istoriją nustebau: pasirodė, kad dar iki „Mūsiškių“ šia tema istorikai jau buvo prirašę ir išleidę stirtas knygų. Tiesiog žmonės jų neskaitė. Ėmiau gilintis į jas viena po kitos ir tai, ką sužinojau, mane pašiurpino. Iki tol neįsivaizdavau, kokie buvo tragedijos masteliai, nežinojau daugybės detalių, faktų. Tuo laikotarpiu aš praktiškai susipykau su savo lietuviška tapatybe. Tai labai bjaurus jausmas. Mane apėmė gėda, kuri ir tapo impulsu atsirasti šitam spektakliui. Supratau, kad kol nepastatysiu spektaklio tokia tema, tol ta gėda ir bus“, ‒ kalbėjo G. Varnas.

Mane apėmė gėda, kuri ir tapo impulsu atsirasti šitam spektakliui.

Tada režisierius prisiminė J. Sobolio pjesę, pasakojančią apie unikalų reiškinį – Vilniaus getą. 1942 m. sausį nacių okupuotame Vilniuje įsteigtas profesionalus žydų teatras veikė kiek daugiau nei metus. Šaltiniai liudija, kad į jo spektaklius geto gyventojai, taip pat naciai ir lietuvių kolaborantai nupirko per 70 tūkstančių bilietų.

Ėmęs galvoti apie būsimą spektaklį ir J. Sobolio pjesę G. Varnas nuo pradžių žinojo, kad joje turi būti ryški būtent lietuviškoji tema. Todėl šią žiemą režisierius nuvyko į Izraelį susitikti su dramaturgu. „Iš esmės važiavau susitarti, kad jis leistų pjesę papildyti lietuviška dokumentine medžiaga. Į tai J. Sobolis sureagavo puikiai. Jis – protingas žmogus, nėra dogmatiškas. Dėl savo pozicijos ir kūrybos Izraelyje jis nėra itin mėgstamas ir todėl dešimčiai metų buvo emigravęs iš šios šalies į Londoną“, ‒ pasakojo G. Varnas.

J. Sobolio pjesės apie žydo ir palestinietės meilę, zelotų (politinis žydų judėjimas, susiformavęs II a. pr. Kr.) sukilimą sulaukė ne tik aršių kritikų atsiliepimų ar aktorių protestų. Kartą prieš vieną spektaklį netgi buvo susprogdinta garsinė bomba. Nevienareikšmiškai sutikta ir pjesė „Getas“, tiksliau, pagrindinis jos veikėjas Jakobas Gensas – ne dramaturgo sugalvotas, bet realybėje gyvenęs asmuo, Vilniaus geto savivaldos viršininkas. Vykdydamas vokiečių įsakymus, jis būdavo priverstas aukoti vienus geto gyventojus, kad išgelbėtų nuo mirties kitus. Todėl vieni šią asmenybę laikė išdaviku ir kolaborantu, o kiti – žmogumi, kuris darė viską, kad bent dalis geto žydų išsigelbėtų.

Inscenizaciją G. Varnas kūrė su dramaturge D. Čepauskaite (Donato Stankevičiaus nuotr.).

Kai J. Sobolis 1983 m. parašė pjesę apie Vilniaus getą, pats Lietuvos sostinėje jis nebuvo lankęsis. Tačiau jį įkvėpė išgirsta istorija apie nacių okupacijos metais gete veikusį teatrą, tapusį ir pasipriešinimo forma. Pjesę autorius vėliau ne kartą tobulino ir taisė. Lygindamas prieš daugiau nei du dešimtmečius žurnale „Krantai“ publikuotą kūrinį ir naujausią jo versiją G. Varnas pastebi, kad pastarojoje atsirado gerokai daugiau – net keliolika – žydiškų dainų, naujų scenų. Kaune statomame spektaklyje pasirinktas tarpinis variantas – liko 7 dainos, taip pat buvo įtraukta viena žydų daina apie Vilnių, kurios J. Sobolio pjesėje nėra.

Pripažinti ir atgailauti

„Jei lietuviai nebūtų tiek šaudę žydų, kažin ar aš būčiau ėmęsis statyti šį spektaklį. Bet jį kuriu pirmiausia ne žydams, o lietuviams. Supratau, kad jei tai darysiu, tai tik Valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Mes galime kiek norime didžiuotis, girtis, džiaugtis, bet turime pripažinti ir šitą savo praeities gėdą. Pripažinti ir nuoširdžiai atgailauti“, ‒ sako režisierius.

Prasidėjus kūrybiniam procesui jis, dramaturgė ir aktoriai lankėsi litvakų istorijai ir Holokaustui skirtuose muziejuose, Vilniaus bei Kauno getų teritorijose. „Visa tai darėme tam, kad į šią temą geriau įvestume aktorius. O mudu su Daiva jau buvome tiek perskaitę ir įsigilinę, kad, ko gero, šiuo klausimu galiu save vadinti istoriku mėgėju“, ‒ kalbėjo G. Varnas.

Skaitydamas istorinę medžiagą režisierius suvokė, kad daugybėje miestelių Lietuvoje žydai sudarė pusę ar net daugiau gyventojų. Tačiau kelis šimtmečius Lietuvoje gyvenusios tautos žmonės, jų istorija ir paveldas buvo sunaikinti vos per kelis mėnesius, užliejus milžiniškai aklos neapykantos ir tamsumo bangai.

Dalį tos neapykantos šaknų G. Varnas taip pat grindžia istoriniais įvykiais. „LAF (Lietuvių aktyvistų frontas ‒ IQ past.) propaganda buvo didžiulė. Visi tie pasakojimai, kaip žydai Lietuvai atnešė komunizmą, stipriai veikė žmonės. Bet pagalvokime, kaip 1940-aisiais rusai įžengė į Lietuvą? Juk beveik be jokio pasipriešinimo. Vėliau dėl to tikriausiai pasidarė gėda, reikėjo rasti, kam suversti kaltę. Ir čia buvo nusitaikyta į žydus“, ‒ kalbėjo G. Varnas.

Jis pastebi, kad visiškai neįmanoma paaiškinti vis dar pasitaikančių antisemitizmo apraiškų Lietuvoje šiandien, kai net pačių žydų čia praktiškai nebelikę. „Augdamas 1970-ųjų, 1980-ųjų Vilniuje, pamenu, dar matydavau žydų turguje, gatvėje, parduotuvėje. Dabar jų beveik nebėra, o vis tiek atsiranda žmonių, kurie ir šiandien galėtų pasakyti tą skaičiuotę apie pagaliuką. Kodėl? Netikiu, kad tai tikra, sąmoninga tų asmenų nuomonė. Neapykanta, matyt, glūdi mumyse genetiškai. Ir tai, kad ji vis dar tvyro, yra dar didesnė gėda“, ‒ sakė režisierius.

Neapykanta, matyt, glūdi mumyse genetiškai.

Jo iniciatyva statyti spektaklį apie getą teatre buvo sutikta labai palankiai. Tiesa, repeticijų pradžioje režisierius aktoriams pasakė: jei kieno nors pažiūros, nuomonė, įsitikinimai prieštarauja tam, kas bus daroma scenoje, tai iš tolimesnio kūrybinio proceso galima pasitraukti – režisierius nesupyks. Vienas aktorius iš spektaklio pasitraukė.

Daugybę metų nutylėtą, tabu buvusią temą G. Varnas sieja su šiandieninėmis šalies problemomis. „Man atrodo, kad Lietuva dabar patiria kažkokį nuosmukį. Buvo proveržio, atgimimo etapas, bet dabar mes keliaujame žemyn. Turbūt visatoje yra kažkoks teisingumas ar atpildas. Valstybėje, tarp žmonių jo gali ir nebūti. Bet visatos mastu tikriausiai karmos dėsnis veikia. Ir mūsų tauta yra sugadinusi savo karmą“, ‒ teigė G. Varnas.

Kaune statoma pjesė papildyta dokumentine medžiaga (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Jo teigimu, neišsaugojusi litvakų Lietuva daug prarado ne tik moraline ir dvasine prasme, bet ir kultūros, mokslo atžvilgiu: „Pavyzdžiui, net Vilniaus gete veikė biblioteka, gimnazija, po pamokų vaikai lankė istorijos klubą, rinko folklorą, rengė teatralizuotus istorinius teismus. J. Sobolio pjesėje teatro atsiradimą inicijuoja J. Gensas, bet iš tiesų tai buvo kelių režisierių bei aktorių sumanymas. Inteligentija nuolat rinkdavosi J. Genso bute, kur ir įkalbėjo viršininką, kad getui reikia teatro. Net tokiomis sąlygomis buvo suvokta, kad reikia mokytis, klausytis koncertų, žiūrėti spektaklius – kitaip nužmogėsi. Todėl savo spektaklį skiriu ir tam dingusiam žydiškajam Vilniui.“

Visa griaunantis gaivalas

Prieš mažiau nei metus NKDT Didžiojoje salėje įvyko kito G. Varno režisuoto spektaklio – „Natanas Išmintingasis“ – premjera. Spektaklis pagal Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesę aukština humanizmą, žmogaus išmintį ir protą. Apšvietos epochos pjesė ir vieną didžiausių XX a. tragedijų primenantis kūrinys – du visiškai skirtingi pasauliai. Tačiau G. Varnas primena, kad ir moralę, švietimą, protą šlovinęs XVIII-asis amžius baigėsi kruvinąja Prancūzijos revoliucija.

„Manau, kad Šviečiamojo amžiaus atstovai labai naiviai žiūrėjo į pasaulį. Sakyčiau, Williamas Shakespeare’as jį matė daug giliau. Jis kalbėjo apie baisią žmogaus prigimtį, apie didžiulį destrukcijos pradą. Visos švietėjų viltys sudužo per revoliuciją, kai buvo paleistas destruktyvus žmogaus gaivalas. Tas pats gaivalas prasiveržė ir XX-ajame amžiuje“, ‒ sakė spektaklio kūrėjas.

Jis šypteli sulaukęs bičiulių nuostabos, kad ir artėjanti premjera Kauno teatre bus „vėl apie žydus“: „Natanas Išmintingasis taip pat buvo žydas, bet tas spektaklis kalba apie visai kitus dalykus. Tai alegorija apie trijų pasaulio religijų susitaikymą. O „Getas“ – jau visai kita tema. Stilistiškai abu spektakliai taip pat bus priešingybės. Kita vertus, galima sakyti, kad viskas persipina.“

J. Sobolis, „Getas“ (rež. G. Varnas), Nacionalinis Kauno dramos teatras (Laisvės al. 71), premjera rugsėjo 21‒23 d.

Komentarai

  • […] (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); Source link […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų