(Akvilė Petraitytė nuotr.)

Naisių politinė religija: nieko asmeniško, tik racionalus išskaičiavimas?

Naisių politinė religija: nieko asmeniško, tik racionalus išskaičiavimas?

Valstybinės religijos Lietuvoje nėra. Kaip ir kliūčių realizuoti tikėjimo laisvę. Nepaisant to, bendruomenių skirstymas į religines ar nereligines verčia jas kovoti dėl valstybės pripažinimo. Šis, nors ir simbolinis, pirmiausia suteikia ekonomiškai išskaičiuotas ir pagrįstas privilegijas.

Birželio antroje pusėje Seime ketinama dar kartą svarstyti klausimą dėl senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ valstybinio pripažinimo. Įstatymo teikėjai teigia norintys suteikti platesnes galimybes jai skatinti lietuviškų tradicijų pažinimą ir puoselėti senąjį kultūrinį palikimą.

Įstatymo oponentai sako, kad netradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje gali realizuoti tikėjimo laisvę, tad „Romuvai“ oficialus statusas nėra būtinas. Religijos tyrinėtojai tam iš dalies pritaria: Lietuvoje religinės bendruomenės žaidžia pagal valstybės sukurtas taisykles.

Bando dar kartą

Visuomenė „Romuvą“ vertina reikšmingai palankiau nei kitas tradicinėmis nelaikomas religines bendruomenes. Tačiau jos teiginiais apie senosios baltų religijos tęsimą yra suabejoję religijotyrininkai, nemenkos kritikos ji yra sulaukusi ir iš kai kurių katalikų kunigų pusės.

„Romuviečiai“ džiaugiasi – jų veikla kels mažiau klausimų, kritikai piktinasi: nei tai religija, nei reikia, kad ji tokia būtų. Specialistai sako, kad abi pusės perdeda

„Romuva“ ilgą laiką siekė būti įtraukta į tradicinių religinių bendrijų sąrašą, 2001 m. buvo pateiktas tai įtvirtinantis įstatymo projektas, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos.

Nuo 1992 m. oficialiai įregistruota bendruomenė šiais metais vėl nusprendė pabandyti. „Romuviečiai“ džiaugiasi – jų veikla kels mažiau klausimų, kritikai piktinasi: nei tai religija, nei reikia, kad ji tokia būtų. Specialistai sako, kad abi pusės perdeda.

Dalis kultūrinio palikimo

Nepaisant to, kad religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas apibrėžia religinę bendruomenę kaip asmenų grupę, siekiančią įgyvendinti konkrečios religijos tikslus, jis nepaaiškina, kas yra religija. Visgi, kaip teigia Teisingumo ministerijos vyriausiasis specialistas Donatas Glodenis, tai nėra įstatymo trūkumas: „Sąvokos, dėl kurių tikslaus turinio nesutaria mokslininkai, gali būti paliktos neapibrėžtos teisės aktuose. Tuomet jų reikšmės laukus formuoja mokslininkai, administracinė praktika, teismai.“

Mokslininkai sutarimo stokoja. „Religija tiek sociologiškai, tiek antropologiškai yra kultūros dalis, kultūrinis reiškinys, tad religijos negalima atskirti nuo kultūros, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja Milda Ališauskienė. – Teologai mato kitokią religijos prigimtį, jie mato santykį su dievybe.“ Profesorė sakė, kad jei sociologai ir antropologai kalba apie socialinį ir kultūrinį religijos matmenį, teologai neigia religiją kaip kultūros dalį, nes ji turi santykį su dievybe, su šventybe ir panašiai.

„Organizacija, kuri save laiko religine, būtų tokia nepripažinta tik tuo atveju, jei tuo klausimu egzistuotų platus religijos tyrinėtojų sutarimas, – teigė D. Glodenis. Kaip pavyzdį jis pateikė „Skrajojančio spagečių monstro bažnyčios“ judėjimą, kuris atsirado jo įkūrėjams siekiant pašiepti tradicines monoteistines religijas, naudojančias „protingo kūrėjo“ egzistavimo tezę. „Tokio judėjimo turbūt joks rimtas religijų tyrinėtojas nelaiko religija“, – šyptelėjo specialistas.

Valstybė tik konstatuotų, kad „Romuva“ sudaro dalį dabartinio Lietuvos socialinio, dvasinio ir kultūrinio palikimo.

Taigi, valstybės pripažinimas – jei toks „Romuvai“ būtų suteiktas – visiškai nereikštų sutarimo, kad „Romuva“ yra atgimusi „senovės baltų“ religija. Valstybės pripažinimas taip pat nepaverstų „Romuvos“ nauja tradicine religine bendrija. „Valstybė tik konstatuotų, kad „Romuva“ sudaro dalį dabartinio Lietuvos socialinio, dvasinio ir kultūrinio palikimo“, – teigė D. Glodenis.

Galimybė mokyti tikybos

Praktine prasme „Romuvos“ pripažinimas religine bendruomene reikštų kelis dalykus. Pirmiausia jos atstovai įgytų galimybę, kuria šiuo metu nesinaudoja nė viena valstybės pripažinimą gavusi religinė bendrija, tikybos dėstyti mokyklose. „Visgi tam reikia turėti ne tik savo programas bei dėstytojus, bet ir tam tikrą skaičių mokinių, – sakė M. Ališauskienė. – Tai – iššūkis bendruomenei, nes net ne visos tradicinės religinės bendruomenės turi tam reikalingų žmogiškųjų išteklių“.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, valstybės pripažintų religinių bendruomenių dvasininkai įgyja teisę į socialinį draudimą. Visgi jis mokamas tik tuo atveju, jei dvasininkas neturi pajamų iš darbo santykių, arba jei tos metinės pajamos mažesnės nei dvylika minimalių mėnesinių algų. „Taigi, toks asmuo turi ne šiaip dirbti religinėje bendruomenėje, bet daryti tai be darbo sutarties, neturėdamas valstybės teikiamų socialinių garantijų“, – sakė D. Glodenis. Jo žiniomis, „romuviečiai“ taip pat šiuo metu neturi iš religinės bendrijos lėšų išlaikomų dvasininkų, tad galėtų pretenduoti į valstybės mokamą socialinį draudimą.

Sudaroma santuoka turi atitikti ir Civilinio kodekso reikalavimus, be to, su teisiškai galiojančiu jų sudarymu atsiranda ir nemažai „popierizmo“.

Pripažįstama, kad lengviausiai „Romuva“ galėtų įgyvendinti galimybę atlikti santuokos apeigas, kurios turėtų teisinę galią. Tokios ceremonijos yra rengiamos ir šiandien, tačiau po religinių apeigų ar prieš jas besituokiantieji vis tiek turi apsilankyti civilinės metrikacijos įstaigoje ir ten sudaryti civilines teisines pasekmes turinčią santuoką. „Vėlgi, ne visos valstybės pripažintos religinės bendruomenės noriai imasi santuokų sudarymo, nes jis reikalauja ir tam tikrų administracinių gebėjimų ir resursų, – sakė D. Glodenis. – Sudaroma santuoka turi atitikti ir Civilinio kodekso reikalavimus, be to, su teisiškai galiojančiu jų sudarymu atsiranda ir nemažai „popierizmo“.“ Tad pašnekovas abejojo, ar „Romuva“ yra pasiryžusi to imtis.

Vieniems davė, kitiems – ne

Specialistai pastebi, kad Lietuvoje egzistuoja vienas sudėtingesnių valstybės ir religinių bendruomenių santykio pavyzdžių, o pats religinis laukas – labai diferencijuotas. „Valstybė įėjo į religijos lauką ir suskirstė jas, šios savo ruožtu dabar žaidžia pagal valstybės nustatytas taisykles“, – teigė M. Ališauskienė ir akcentavo, kad tokiu atveju valstybės pripažinimas yra grynai politinis dalykas.

Lietuvoje tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis yra laikomos devynios bendrijos. Jos mena Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ar dar senesnius laikus. Tai lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų religinės bendruomenės ir bendrijos. Konstitucinio Teismo išaiškinimu, jų sąrašas – baigtinis ir negali būti pildomas.

„Viena vertus, valstybinės religijos Lietuvoje nėra. Tačiau valstybės ir bažnyčios sferos visgi nėra visiškai atskiros, – kalbėjo D. Glodenis. – Valstybinėse mokyklose dėstoma tradicinių religinių bendruomenių, daugiausiai katalikų, tikyba, valstybė kasmet paskirsto nedidelį kiekį lėšų religinėms bendruomenėms, taip pat yra finansavusi religinių bendrijų maldos namų atstatymo, pritaikymo piligrimystei programas. Valstybinėse ligoninėse, jėgos struktūrose dirba valstybės apmokami, tačiau religinių bendrijų dirbti deleguoti kapelionai.“

Viena vertus, valstybinės religijos Lietuvoje nėra. Tačiau valstybės ir bažnyčios sferos visgi nėra visiškai atskiros.

Jis teigė, kad labiausiai šiais aspektais yra susijusi katalikų bažnyčia: „Ir tai yra suprantama, visgi Lietuvoje katalikais save laiko 4 iš 5 gyventojų.“

Tačiau diskusija apie religijos ir valstybės santykį ties ja bei kitomis tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis toli gražu nesibaigia. Teisingumo ministerija skelbia, kad 2017 m. kovo mėnesį Lietuvoje buvo įregistruotos ir į Juridinių asmenų registrą įtrauktos 187 tradicinėmis nelaikomos religinės organizacijos.

Vienos jų – tiesiog įregistruotos, kitos – valstybės pripažintos religinės bendrijos (tarpinė pakopa tarp „tradicinių“ ir „tiesiog įregistruotų“ religinių bendruomenių). Šis statusas teikiamas Seimo nutarimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybė pripažįsta bažnyčias ir religines organizacijas, jei jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, jos turi atramą visuomenėje.

Pasak D. Glodenio, pastaroji mintis reiškia, kad religinė bendrija yra visuomenėje įsitvirtinusi, veikia pakankamai ilgą laiką, yra integruota į visuomenę, ir turi tiek pasekėjų, kad galėtume manyti, jog ji neišnyks artimiausiu metu. Dėl valstybės pripažinimo suteikimo jos gali kreiptis praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jos įregistravimo.

„Iki šios dienos be didelių ir karštų diskusijų Seimas yra suteikęs valstybės pripažinimą keturioms religinėms bendrijoms: Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai, Septintosios dienos adventistų bažnyčiai, Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai ir Lietuvos naujajai apaštalų bažnyčiai“, – vardijo D. Glodenis.

Religinių bendruomenių sugrupavimas ir laipsniavimas kuria didelę nelygybę, vienoms suteikiant daugiau privilegijų nei kitoms.

Kitoms religinėms bendruomenėms Lietuvoje veikti taip pat netrukdoma: asmenų grupės, siekiančios konkrečios religijos tikslų, vienydamos ne mažiau kaip penkiolika pilnamečių narių. Visgi jos neturi kai kurių teisių, kurias turi tradicinės religinės bendrijos. Jos negali sudaryti santuokų, negali dėstyti savo tikybos mokyklose, neįgyja teisės į mokestines lengvatas bei jų dvasininkams teikiamą socialinį draudimą.

M. Ališauskienės teigimu, tokie aspektai, taip pat religinių bendruomenių sugrupavimas ir laipsniavimas kuria didelę nelygybę, vienoms suteikiant daugiau privilegijų nei kitoms. Todėl tokioje erdvėje atsiranda dalyviai, norintys tų privilegijų gauti.

„Šie teisių skirtumai daugeliu atvejų nėra reikšmingi valstybės pripažinimo ar tradicinių religinių bendruomenių statuso neturinčioms bendruomenėms, nes ne visos jos galėtų pasinaudoti šiomis privilegijomis, – įsitikinęs D. Glodenis. – Tačiau didesnėms religinėms bendruomenėms šie skirtumai gali būti reikšmingi.“

Riebus „prieš“

Didelė ar ne Lietuvoje egzistuojanti „Romuvos“ bendruomenė – Teisingumo ministerija skaičiuoja, kad ji vienija daugiau kaip 5 tūkst. narių – spręsti sunku, kol nevertinama jos reikšmė. Tačiau Seime svarstomo įstatymo kritikai nesiruošia būti tokie objektyvūs senovės baltų tradicijų tęsėjais save laikančiai bendruomenei. Jų teigimu, siūlomas teisės aktas, jei ir nėra rusiškai lietuviškas pagonybės projektas, primena siekį Naisių religiją paversti politine.

Vien dėl viešai demonstruojamo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderio Ramūno Karbauskio prielankumo „Romuvai“ ir jos veiklai. Todėl ir balsavimas dėl jos pripažinimo valstybine bus politinis.

Tiems Seimo nariams, kurie yra daugiau nei „proginiai katalikai“, gali būti sudėtinga balsuoti už „Romuvos“ pripažinimą, nepaisant to, kad formaliai tai nebūtų pasisakymas „už pagonybę“ ar koks nors katalikybės išsižadėjimas.

Kol kas jį remia valstiečių dauguma, socialdemokratai – dalies jų parašai atsidūrė ir po įstatymo projektu – bei liberalai. Tačiau gali būti ir išimčių. „Spėju, kad tiems Seimo nariams, kurie yra daugiau nei „proginiai katalikai“, gali būti sudėtinga balsuoti už „Romuvos“ pripažinimą, nepaisant to, kad formaliai tai nebūtų pasisakymas „už pagonybę“ ar koks nors katalikybės išsižadėjimas“, – svarstė D. Glodenis.

Pasak jo, labiausiai stebina vieningas konservatorių „prieš“ jau nutarimo projekto pateikimo stadijoje. Tad jei Andriaus Kubiliaus išreikšta mintis, kad „Romuvos“ pripažinimas galėtų kažkaip įžeisti į Lietuvą atvyksiantį popiežių Pranciškų ir pasiūlymas pasiteirauti pagrindinio „Romuvos“ konkurento „dvasinėje rinkoje“ – Romos katalikų bažnyčios – nuomonės, sulauks palaikymo, klausimas gali būti įšaldytas dar kuriam laikui.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų