(„Vida Press“ nuotr.)

Naftos ateitis

Naftos ateitis

Pasaulis artėja prie naftos vartojimo lūžio taško. Bet neverta tikėtis, kad šių išteklių tuoj bus visiškai atsisakyta.

Auštant XX a., didžiuosiuose pasaulio miestuose labiausiai dvokianti aplinkosaugos problema buvo ne lūšnynai, ne nuotekos ir ne suodžiai, o arklių mėšlas. Skaičiuojama, kad Londone 1900 m. įkinkyti į kebus, omnibusus ir įvairiausios paskirties vežimus dirbo 300 tūkst. arklių, po kurių likdavo kalnai mėšlo. Šios negandos neišvengė ir Niujorko, kur sukiojosi 100 tūkst. arklių, gyventojai – lyjant jiems tekdavo laviruoti tarp upėmis plaukiančių srutų, o saulei šviečiant tarp musių aptūptų mėšlo krūvų. 1898 m. Niujorke vykusioje pirmojoje tarptautinėje miestų planavimo konferencijoje mėšlo problema atsidūrė darbotvarkės viršuje. Rasti sprendimų nepavyko, ir nusivylę delegatai išsiskirstė savaite anksčiau.

Po dešimtmečio mėšlo problemą nušlavė nematoma rinkos ranka. Henry Fordas pagamino pirmąjį „Model T“: pigų, greitą, švarų. Jau 1912 m. automobilių Niujorke buvo daugiau nei arklių, o 1917-aisiais Manhatane neliko paskutinio jų traukiamo tramvajaus. Tą dieną išaušo naftos amžius.

Tai buvo greičio ir daugiausia spartėjančios pažangos laikotarpis. Akmens anglys įsuko pramonės perversmą, o nafta varė vidaus degimo variklį, aviaciją ir XX a. puoselėtą idėją, kad žmonijos galimybės yra neribotos. Ji nunešė žmones į Mėnulį ir ne tik. Gaminiuose, kurie pakeitė gyvenimus, – nuo lūpų dažų iki CD leistuvų, nuo motociklų šalmų iki aspirino – yra naftos chemijos produktų. Dėl naftos produktų atsirado traktoriai ir trąšos, davusios pasauliui pigesnio maisto, taip pat pakuoti naudojami plastikai.

Pastaruosius 100 metų bjaurojo naftos karai, naftos krizės, naftos išsiliejimai. Ji tvirtai dominuoja net ir XXI a.

Juodasis auksas pakeitė istoriją. Pastaruosius 100 metų bjaurojo naftos karai, naftos krizės, naftos išsiliejimai. Ji tvirtai dominuoja net ir XXI a. Gal kiti procesai dėl jos ir paspartėjo, bet energetikoje naudojamo skirtingo kuro proporcijos, kaip rodo praktika, keičiasi vėžlio žingsniu (žr. grafiką). Netoli piko, per 1973 m. arabų išteklių embargą, iš naftos gauta energija patenkino 46 proc. pasaulio poreikių. 2014 m. jos dalis tebesiekė 31 proc., palyginti su 29 proc. akmens anglių ir 21 proc. gamtinių dujų. Sparčiai augančios iškastinio kuro varžovės, kaip antai vėjo, saulės ir geoterminė energija, kartu vos viršijo 1 proc.

Savi laikai, savi papročiai

Perėjimas nuo arklių prie arklio galių (tokią formuluotę nukalė Ericas Morrisas iš Klemsono universiteto Pietų Karolinoje) – paranki mūsų laikotarpio alegorija. Prieš 100 metų nafta laikyta aplinkos gelbėtoja. Dabar jos produktai vis dažniau pateikiami toje pačioje šviesoje kaip anuomet arklių mėšlas – kaip grėsmė visuomenės sveikatai ir aplinkai.

Tačiau ir naftą gali užklupti savas „Model T“. Pavojų kelia ne grėsmė, kad paklausa tuoj smuks, bet pradėjusios kisti investavimo strategijos, kai ieškoma nebe naujų išteklių šal¬ti¬nių, o naftos alternatyvų. Tiesioginis katalizatorius – pasaulio reakcija į klimato kaitą. Kai kam atrodė, kad 2015 m. Paryžiuje pasirašius susitarimą, kuris duoda vieną šansą iš dviejų neleisti vidutinei pasaulinei temperatūrai daugiau nei 2 laipsniais viršyti ikipramoninio lygio (galbūt apribojant iki 1,5 laipsnio), skelbiamas karas iškastiniam kurui.

Dėl susitarimo suabejota amerikiečiams į prezidentus išsirinkus Donaldą Trumpą, kuris nurašė klimato kaitą kaip „pramaną“. Bet jeigu didžiosios energijos vartotojos, tokios kaip ES, Kinija ir Indija, toliau sieks riboti pasaulinį atšilimą, tai atsilieps visam iškastiniam kurui. Pasaulines prognozes rengianti Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) teigia, kad siekiant 2 laipsnių tikslo 2020 m. naftos paklausai reikėtų pasiekti piką – 93 mln. barelių per dieną, vos didesnį už dabartinį lygį. Per ateinančius 25 metus keleiviniam ir krovininiam transportui būtų naudojama vis mažiau naftos – ji būtų pakeičiama elektra, gamtinėmis dujomis ir biodegalais. Kol kas nė viena Paryžiaus susitarimo signatarė nepasižadėjo imtis tokių drakoniškų veiksmų, bet, atsinaujinančiajai energijai ir akumu¬lia¬toriams pingant, ši permaina atrodo vis labiau neišvengiama. „Tikite klimato kaita ar ne, nesustabdomai pereinama prie mažai anglies junginių išmetančio kuro, atsisakoma akmens anglių ir naftos, todėl juodojo aukso amžius galiausiai baigsis“, – teigia investicinių tyrimų bendrovė „Bernstein“.

Retas abejoja, kad akmens anglių sektoriui šis perėjimas atsilieps skaudžiausiai. 2014 m. joms teko 46 proc. pasaulio anglies dioksido emisijos iš kuro, palyginti su 34 proc. naftos ir 20 proc. gamtinių dujų. Pastarasis išteklius turėtų būti paskutinis kovos lauke likęs iškastinis kuras, nes dujos yra palyginti švarios. Daugeliui atrodo, kad iš jų ir atsinaujinančiųjų šaltinių gaminama elektra yra pirmas žingsnis siekiant pertvarkyti pasaulio energetikos sistemą.

Tačiau būtent nafta yra didžiausias atskiras ener¬getikos sektoriaus komponentas ir pasaulyje intensyviausiai prekiaujama žaliava, kurios eksporto vertė siekia apie 1,5 trln. JAV dolerių per metus. Iš dešimties didžiausių „Global Fortune 500“ kotiruojamų bendrovių pusė tiekia naftą, ir visos jos nublanksta prieš nekotiruojamą „Saudi Aramco“. Iš juodojo aukso gyvena ir pasaulio geopolitikos stabilumą užtikrinančios šalys, ir valdomos tironų bei teroristų. O naftos produktai varo 93 proc. pasaulio transporto, todėl jos kaina daro įtaką beveik kiekvienam gyventojui.

2014 m. žaliai naftai pradėjus pigti, pasaulis turėjo progą išvysti, kokia sumaištis gali kilti nusilpus naftos sektoriui. 2016 m. sausį jos kainai nusiritus žemiau nei 30 JAV dolerių už barelį, vertybinių popierių biržose, kaip buvo galima spėti, įvyko nuosmukis, tokios tiekėjos kaip Venesuela ir Nigerija patyrė biudžeto krizę ir jose kilo socialiniai neramumai, kai kurios JAV skalūnininkės buvo įstumtos į bankrotą. Bet rastume ir teigiamų aspektų. Saudo Arabija suskubo planuoti, kad ūkis nebūtų toks priklausomas nuo naftos, ir pranešė, kad iš dalies privatizuos „Aramco“. Kitos tiekėjos iš Artimųjų Rytų entuziastingai ėmėsi saulės energijos projektų. Kai kurios šalys naftos vartotojos pasinaudojo žemomis kainomis ir sumažino degalų subsidijas.

Vakarų naftos bendrovės išsikapstė iš krizės nešinos nauju kryžiumi, nerimui dėl pasaulinio atšilimo išplitus į mases. JAV vertybinių popierių ir valiutos komisija bei Niujorko generalinio atornėjaus biuras atlieka tyrimą dėl „ExxonMobil“, didžiausios privačios naftos bendrovės pasaulyje, ar ji atskleidė visą riziką, kurią jos milžiniškoms atsargoms galėtų kelti kovos su klimato kaita priemonės. Ir JAV, ir Europoje akcininkai spaudžia naftos įmones paaiškinti, kaip tvarkys verslą, jei klimato kaitos reglamentai priverstų pasaulį atjunkti nuo naftos. Anglijos banko vadovas Markas Carney įspėjo, kad energetikos sektoriaus permainos gali rimtai atsiliepti finansiniam stabilumui, iki 80 proc. iškastinio kuro atsargų padėtis gali tapti kebli. Į naftos sektoriaus šūkį, raginantį: „Gręžk, tiktai gręžk!“, dabar atsišaukiama: „Palikite ją po žeme!“

Kuri viršūnė?

Tai – milžiniškas pokytis. Beveik visą naftos amžių buvo svarbiausia užsitikrinti energijos atsargas. Kolonijinės valstybės dėl šių išteklių kovėsi karuose. Tiekėjos įkūrė kartelį OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizaciją), kad apsaugotų savo telkinius ir galėtų stumti kainas aukštyn. XX a. bijota naftos piko, kai atsargos pradės sekti. Bet dabar, kaip sako Pulitzerio premijos laureatas, naftos istorikas Danielis Yerginas: „Nebeklausiama, kada pritrūksime naftos, ir domimasi, ar dar ilgai ją naudosime? Tenka kalbėti nebe apie naftos, o apie paklausos piką.“

Krovininiam transportui, orlaiviams ir laivams varyti bei plastikams gaminti dar daug metų reikės juodojo aukso. Bet šalys nuo JAV iki Kinijos griežtina transporto emisijos standartus, kad būtų išspaustas kuo didesnis atstumas su kuo mažiau degalų. Didmiesčius dusinanti oro tarša ir grūstys tokias valstybes kaip Kinija ir Indija verčia ieškoti benzino bei dyzelino alternatyvų. Automobilių gamintojos „Tesla“, „Chevrolet“ ir „Nissan“ paskelbė planus elektromobilius, galinčius važinėti tolimais atstumais, taikant subsidijas siūlyti už maždaug 30 tūkst. JAV dolerių, kad juos būtų lengviau įpirkti. Be to, visame pasaulyje mažėja energetikos įtaka BVP.

Analitikai, kurie mano, kad Paryžiaus susitarimai bus lūžio taškas planetai siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimą, sako, jog jau trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje pasaulis gali pradėti vartoti vis mažiau naftos. Tokiu atveju įmonėms tektų susikoncentruoti tik į lengvai pasiekiamus išteklius, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose ir JAV skalūnų naftos provincijose, atsisakyti brangių, sudėtingų ir negreitai atsiperkančių projektų Arktyje, Kanados bituminguosiuose smėlynuose, vandenyno gelmėse.

Vis dėlto daugelis šio sektoriaus atstovų ir toliau nenori girdėti apie paklausos piką. Jie netiki, kad vyriausybėms užteks politinės valios įgyvendinti klimato tikslus tokiu tempu, koks numatytas Paryžiaus susitarime. JAV jie šaiposi iš idėjos, kad tauta, kurios pagrindas yra automobilis, galėtų greitai atsisakyti benzino. O Saudo Arabijos energetikos ministras Khalidas al Falihas skaičiuoja, jog artimiausius 25 metus pasauliui vis tiek reikės kasmet investuoti į naftą beveik 1 trln. JAV dolerių. Šio sektoriaus veteranai mano, kad net jeigu pasaulinis juodojo aukso vartojimas pasiektų piką, žmonijai vis tiek reikėtų rasti, kuo pakeisti esamus telkinius, kurie kasmet tuštėja iki 5 mln. barelių per dieną greičiu – maždaug tiek, kiek per ketverius metus pridėjo JAV skalūnų revoliucija. Paklausa staiga nenusiris it nuo skardžio.

Nemažai stambių naftos bendrovių sutinka, kad į juodąjį auksą ateityje gali investuoti mažiau, o daugiau į gamtines dujas, taip pat atsinaujinančiąją energiją ir akumuliatorius. Tarptautinio valiutos fondo žaliavų padalinio vadovas Rabahas Arezki sako, kad galbūt planeta atsidūrė prie „visų laikų didžiausio naftos rinkų lūžio slenksčio“.

Pasauliui reikia susitaikyti su naftos amžiaus pabaigos perspektyva, net jei kol kas ji atrodo gana tolima, ir rasti atsakymą į tris esminius klausimus. Ar sektorius kaip visuma spręs klimato kaitos klausimą tirdamas ir tyrinėdamas iškastinio kuro alternatyvas, o gal kovos sukandęs dantis už ateitį su nafta? Ar aibės naftos sektoriaus investuotojų bus pasirengę susitaikyti su klimato kaita? Ar turtingų ir skurdžių šalių vartotojai panorės riaumojantį benzininį variklį iškeisti į dūzgiantį elektros motorą?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų