Nacionalinės vertybės ir jų saugotojai

Nacionalinės vertybės ir jų saugotojai

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai, neįkainojamas mūsų valstybės turtas, beveik prieš 100 metų barbariškai mėtyti iš vieno kampo į kitą, kol suskubta rūpintis būsimo muziejaus statyba

Pirmuoju Lietuvos valstybiniu muziejumi tapo 1921 m. gruodžio 14 d. oficialiai įsteigta M. K. Čiurlionio dailės galerija. Tokią idėją nuo 1907-ųjų brandino Lietuvos mokslo ir Lietuvių dailės draugijų nariai – jie siekė įkurti tautinės kultūros gyvenimo židinį. Steigti muziejų paskatino ir po M. K. Čiurlionio mirties 1911 m. likęs gausus ir vertingas jo kūrybos palikimas. Susibūrusios „Čiurlionies kuopos“ nariai buvo pasiryžę kuo greičiau sukaupti visus menininko darbus. Paveikslų rinkinys Vilnių pasiekė 1913 m., tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kūriniai vėl buvo išgabenti į Rusiją.

1918 m. atkūrus nepriklausomybę šalies vyriausybei pirmiausia teko rūpintis krašto gynyba, tad didžiausią impulsą steigti nacionalinį muziejų suteikė kompozitoriaus ir tapytojo sesers Valerijos 1920 m. į Lietuvą sugrąžinti paveikslai. Tik 1921 m. gruodžio 14 d. Steigiamasis Seimas priėmė M. K. Čiurlionio galerijos įstatymą, o 1922 m. Švietimo ministerija iš Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės nupirko 193 kūrinius ir perdavė galerijai.

Palikimas – po dulkių sluoksniu

Įsigijus paveikslus ir įsteigus muziejų, tiesa, tik popieriuje, kultūra vėl kuriam laikui užmiršta. Per penkerius neprik­lausomybės metus valdžia nerado net paprasto buto, kur būtų galima bent padoriau sandėliuoti sukauptas meno vertybes. Padėtis buvo tokia apverktina, kad pirmuoju galerijos direktoriumi paskirtas dailės istorikas ir dailininkas Ignas Šlapelis po kelių mėnesių šių pareigų atsisakė. Šiandien Lietuvai M. K. Čiurlionio kūryba yra neįkainojamos nacionalinės reikšmės vertybės, o anuomet už 65 000 vokiečių aukso markių įsigyti paveikslai barbariškai mėtyti iš vieno kampo į kitą.

Kokiomis varganomis sąlygomis „veikė“ muziejus, rašė dienraštis „Lietuva“: „Mažame kambarėlyje sukrauti be jokios sistemos ant grindų, stalų, langų mediniai dievaičiai, liaudies darbai, geležies spinduliuoti kryžiai. Ir visur pilna dulkių. Čiurlionies paveikslai sustatyti prie vienas kito ir ant vienas kito, uždengti apdulkėtais laikraščiais.“ Nebeapsikentę tokio požiūrio, aktyviausi menininkai Justinas Vienožinskis, I. Šlapelis, Petras Kubertavičius ir Paulius Galaunė valdžią apkaltino abejingumu ir 1923 m. vasario 21 d. pradėjo pustrečios dienos trukusį streiką.

Siekiant atpiginti statybas, nutarta meno ir karo muziejus pakišti po vienu stogu. P. Galaunės tokia „meno ir karo ženat­vė“ nė kiek nežavėjo.

Tokia akcija pralaužė ledus, ir 1924 m. ministrų kabinetas skyrė 190 000 litų laikiniems galerijos rūmams statyti. Kuriamai M. K. Čiurlionio galerijai vadovauti paskirtas vienintelis tuometėje Lietuvoje muziejininko išsilavinimą Paryžiaus Luvro mokykloje (Ecole du Louvre) įgijęs dailininkas P. Galaunė. Galerijos projektą parengė architektas Vladimiras Dubeneckis. Taupant lėšas statybai naudotos išsprogdintų rusų fortų liekanos ir plytos. Skubėta greičiau atverti jos duris, nes kultūros elitas siekė iškilmingai paminėti M. K. Čiurlionio 50-ąsias gimimo metines. Nors ir labai stengėsi, jubiliejinė dailininko paroda atidaryta 1925 m. rugsėjo 24–29 d. dar nebaigtuose rūmuose. Visuomenei tai buvo svarbus įvykis, nes simbolinę vos keturias dienas trukusią ekspoziciją aplankė 1044 žmonės.

Statybininkams apleidus galeriją, P. Galaunė su trimis darbuotojais (sekretoriumi Viktoru Kuprevičiumi, restauratoriumi Antanu Rūkštele ir krosniakuriu) įsikūrė naujame kultūros bastione. Turėdami M. K. Čiurlionio paveikslų rinkinį ir beveik 4500 eksponatų – lietuvių menininkų darbų, liaudies meno dirbinių, Vakarų Europos senosios tapybos kūrinių, – jie ėmė organizuoti parodas.

Konkurencinė kova

Modernaus muziejaus šalininkas P. Galaunė ilgai svarstė, kaip galėtų iš valdžios gauti lėšų plėtrai. Daugėjant eksponatų, 1930-aisiais patalpų stygius jau badė akis. Vytauto Didžiojo metai tapo puikia proga gražiausiu paminklu paskelbti naujo centrinio Lietuvos kultūros muziejaus statybą. Visuomenė šiai idėjai pritarė, tačiau prasidėjo konkurencinė kova su kitomis įstaigomis.

Du veikliausi Kauno muziejų vadovai susidūrė dvikovoje, mat ir P. Galaunė, ir Karo muziejaus steigėjas generolas Vladas Nagevičius siekė pasinaudoti proga savo vadovaujamą įstaigą paversti nacionaline. O politikams buvo svarbiausia ne kultūros idėjos, bet ekonominiai rodikliai. Vadovaujantis „gaspadoriška“ logika, pritarta V. Nagevičiaus minčiai naują muziejų pastatyti Vienybės aikštėje, toje pačioje vietoje, kur jau buvo Karo muziejus. Siekiant atpiginti statybas, nutarta meno ir karo muziejus pakišti po vienu stogu. P. Galaunės tokia „meno ir karo ženatvė“ nė kiek nežavėjo. Vis dėlto skubėdami skambiu akordu užbaigti jubiliejinius metus, Vienybės aikštėje 1930 m. lapkričio 23 d. politikai iškilmingai padėjo Vytauto Didžiojo muziejaus kertinį akmenį.

XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje stiprinant prezidento Antano Smetonos autoritarinį valdymą kultūra pasitelkta visuomenei vienyti. Spaudoje pasirodė samprotavimų, kad valstybei, be materialinio kapitalo, ne mažiau svarbu kaupti ir kultūros kapitalą, kurio esą „neatims joks plėšrus kaimynas ir nenuniokos jokie ekonominiai kriziai“. Išaukštinta muziejaus misija pasiteisino, jo statybai lėšas aukojo visa Lietuva.

Pastatas greitai iškilo, ir jo dalybos tapo nauja P. Galaunės ir V. Nagevičiaus dvikova. Kiekviena pusė įrodinėjo, kiek ir kokių salių joms reikia tinkamoms ekspozicijoms įrengti. Diskusijas užbaigė „kariškas vaizdelis“: 1935 m. gegužės 14 d. 6.30 val., V. Nagevičiui vadovaujant, aviacijos karininkai kartu su maršą grojančiu Karo muziejaus orkestru pakilo į naujojo pastato antro aukšto galeriją, kur P. Galaunės vadovaujamam Vytauto Didžiojo kultūros muziejui buvo paskirtos penkios salės. Kariškiai įnešė sudužusios „Lituanicos“ dalis ir užėmė patalpas. Jokie protestai nebepadėjo pakeisti šio sprendimo.

Sovietams neįtiko ir M. K. Čiurlionio kūryba, tad 1950 m. įvykusiame „teisme“ lietuvių genijus pavadintas dekadentu ir formalistu.

Naujame pastate užvirė intensyvus darbas, nes abu – tiek Karo, tiek Kultūros – muziejai stengėsi kuo greičiau pateisinti visuomenės lūkesčius. Kultūros muziejus pristatė įvairių Europos šalių knygų, dailės ir grafikos parodas, o savo fondus papildė įsigytais tokių garsenybių, kaip Paulis Cézanne’as, Henri Matisse’as, Raoulis Dufy, Marcelis Gromaire’as, kūriniais. Karo muziejus, gaudamas liūto dalį meno vertybėms skiriamų lėšų, nusamdė du vidutinių gabumų tapytojus Joną Mackevičių bei Zigmą Petravičių ir sienas nukabino Lietuvos istorinių įvykių paveikslais. Kūrinius V. Nagevičius užsakė atsižvelgdamas į švietėjiškus ir propagandinius tikslus, bet ne į meninę ar estetinę jų vertę. Tik P. Galaunė ir Mstislavas Dobužinskis sukritikavo, kad Karo muziejus pinigus švaistąs „dideliems gipso biustams“, kur kunigaikščiai su „pažįstamo liaudies mokytojo veidu“ arba su „rimto buhalterio fizionomija“. Apskritai P. Galaunę piktino neišmanėliai, kuriems muziejus asocijavosi su senienų šventykla, kur ateinama „susijaudinti, paverkti, atsidusti“.

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo ir buvo priverstas tarnauti sovietinei ideologijai. Muziejininkai stengėsi gelbėti iš nacionalizuotų įstaigų ir dvarų šalinamas „buržuazines liekanas“. Deja, išliko tik nedidelė dalis paveldo, tačiau ši, patekusi į muziejaus saugyklas, buvo stropiai slepiama nuo cenzorių akių.

Po metų prasidėjus nacių okupacijai, muziejui sugrąžintas Vytauto Didžiojo vardas, bet įvesta naujų taisyk­lių: nurodyta rengti propagandines parodas, o vertingiausi fondų eksponatai iškeliavo į aukšto rango nacistų butus ir įstaigas. P. Galaunė ir kiti darbuotojai rizikavo gyvybe siekdami išsaugoti muziejaus turtus. 1944 m. vasarą jie ryžosi nepaklusti nacistams, pareikalavusiems į Vokietiją išsiųsti vertingus kūrinius, ir į dėžes supakavo plytgalius. Vokiečiai taip skubėjo palikti Kauną, kad „muziejaus vertybės“ liko neišvežtos. Tačiau besitraukiantys okupantai susprogdino elektrinę kaimynystėje, ir galinga banga paliko muziejų be langų ir durų. Penki darbuotojai dieną naktį saugojo patalpas, nes į atvirą pastatą ėmė brautis rusų kareiviai ir vagys.

Tyli rezistencija

Antrosios sovietų okupacijos metais visas meno sritis kontroliavo komunistų partija. Valstybinis M. K. Čiurlionio muziejus buvo priverstas skleisti sovietinę propagandą, kovoti su buržuaziniu menu ir religija, pašalinti iš ekspozicijų sistemai neįtikusių lietuvių menininkų kūrinius. 1944–1947 m. pastatas buvo atstatomas, tad tik 1948 m. muziejus įkinkytas į propagandinį darbą: muziejininkai privalėjo skaityti paskaitas apie sovietinio meno pranašumus prieš „supuvusios Vakarų buržuazijos“ kūrybą. Visoje Lietuvoje pradėta masiškai naikinti tarpukario kultūros paminklus. 1949 m. P. Galaunė atleistas iš direktoriaus pareigų kaip politiškai nepatikimas. Sovietams neįtiko ir M. K. Čiurlionio kūryba, tad 1950 m. įvykusiame „teisme“ lietuvių genijus pavadintas dekadentu ir formalistu. Tik po karštų diskusijų muziejininkams pavyko apginti iškilaus menininko palikimą.

Įtampa šiek tiek atslūgo 1953 m., po Stalino mirties, tačiau sovietinio ideologizuoto meno sklaida tęsėsi. Muziejuje tvyrančią įtampą ilgainiui išsklaidė 1951 m. paskirtas naujas direktorius, dailininkas, buvęs Antrojo pasaulinio karo veteranas, iš lietuvių patriotų šeimos kilęs ir komunistu daugiau iš reikalo nei iš įsitikinimo tapęs Petras Stauskas. Jis tęsė P. Galaunės darbus ir pradėjo, galima sakyti, tylią rezistenciją, aplink save subūręs į Kauną po tremties grįžusių, patriotiškai nusiteikusių darbuotojų kolektyvą. Dabartinis Nacionalinio M. K. Čiur­lionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis prisimena, kad net ir sovietinio muziejaus darbui P. Stauskas stengėsi suteikti kaip įmanoma daugiau kultūrinės prasmės. Jis mėgo kartoti: „Gražiausias pasaulyje yra muilo burbulas. Todėl svarbiausia ne tai, kad būtų gražu, bet kad būtų prasminga.“

Muziejui buvo sunku pasipriešinti sovietų kultūros komisijoms, nes jos, kaip ir nacistai, sukauptus rinkinius laikė savo nuosavybe, todėl galėjo juos revizuoti ar perskirstyti kitiems muziejams ir įstaigoms. 1959 m. pareikalauta į Centrinį archyvą Maskvoje perduoti 1941 m. gautą Prezidentūros fondą. Tik dėl muziejininkų išradingumo vertingiausią rinkinio dalį pavyko išsaugoti Kaune.

Sandėliuose, tamsiuose užkaboriuose slėpti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai, vertingiausi sporto prizai, Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai įteiktos dovanos ir kiti iš Prezidentūros atgabenti daiktai, lietuviškų litų ir pašto ženklų kolekcijos, visuomeninių organizacijų vėliavos. Kad tokių vertybių esama saugyklose, žinojo tik keletas patikimiausių darbuotojų. Išdavystės kaina būtų buvusi pernelyg didelė.

Ne tik nuo Maskvos deleguotų revizorių reikėjo slėpti smetoniška dvasia dvelkiantį „buržuazinį“ paveldą, užteko ir lietuvių kolaborantų, kurie nėrėsi iš kailio norėdami įsiteikti valdžiai. Čiurlioniečius labiausiai glumino, kad už sienos įsikūrusio Karo muziejaus vadovai labai uoliai tarnavo okupantams, todėl čia per pirmąjį sovietmetį išgelbėtos Lietuvos kariuomenės vėliavos buvo atiduotos valytojoms grindims plauti.

Triumfo akimirka

Ilgai saugyklose slėptos relikvijos imtos į dienos šviesą traukti tik 1988 m. birželį įsikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui. Su Istorijos ir etnografijos muziejumi Vilniuje buvo surengta paroda „Lietuvos pinigai“ ir parodyti numizmatikos lobiai. 1989 m. vasario 16 d. išvakarėse Kauno paveikslų galerijoje simboliškai atidaryta Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų paroda „Mūsų vėliavos“. 120 šilkinių, įvairia tautine simbolika siuvinėtų vėliavų iškilo prieš akis tūkstančiams Homo sovieticus tapusių lietuvių. Vėliava – daugiau nei simbolis, todėl žmonės plūste plūdo į galeriją pasižiūrėti į tai, kas atrodė jau prarasta amžiams. Čiurlioniečiams tai buvo triumfo akimirka – pastangos neliko bevaisės, lietuviams šie daiktai tarsi atvėrė akis, padėjo pabusti iš slogaus sovietinio sapno. 1990 m. į ekspozicijos sales grįžo išsaugoti tarpukario Lietuvos sporto trofėjai ir valstybės apdovanojimai.

Nerimo dėl ateities būta 1991 m. rugpjūtį įvykus pučui Rusijoje. Pasak O. Daugelio, iki tol jau buvo parodytos vertingiausios sovietmečiu išsaugotos kolekcijos. Tuometė Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija nurodė muziejininkams budėti naktimis darbo vietoje. Beje, Sausio 13-osios naktį M. K. Čiurlionio dailės muziejuje taip pat nakvojo dalis darbuotojų ir netgi kūrė planus, ką ir kur slėpti. Paklaustas, kur ir kaip muziejininkai slėpė vertingiausią turtą, O. Daugelis atsakė: „Gyvename neramiais laikais, kad tik netektų ir vėl to paties kartoti.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų