Muzikos alpinistė

Muzikos alpinistė

Du dešimtmečius meno pasaulis apie Violetą Urmaną kalba aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais. Kokiais įrankiais naudodamasi operos primadona nusikalė tarptautinę šlovę, domisi Viktorija Vitkauskaitė

Paryžius, Baden Badenas, Verona, Pekinas, Florencija. Tokiais skirtingais maršrutais darbai V. Urmaną vedžiojo šių metų vasarą. Permetus akimis solistės tvarkaraštį, pirminis sumanymas pakviesti ją pasivaikščioti po gimtąją Marijampolę ir neskubant pasikalbėti atrodo naiviai juokingas. „Į Lietuvą grįšiu ne anksčiau nei kitą rudenį“, – prisimenu maždaug prieš metus gautą garsiausios visų laikų lietuvių dainininkės laišką.

Tas laikotarpis prabėgo greitai ir intensyviai. 2013-ieji pasaulyje paskelbti Richardo Wagnerio metais, švenčiant šio vokiečių kompozitoriaus 200-ąjį gimtadienį. Vienai iškiliausių vagnerisčių V. Urmanai pasiūlymų scenoje atlikti jo kūrinius būta daugiau, nei gali aprėpti žmogiškosios jėgos. Vien operoje „Tristanas ir Izolda“ primadona pernai dainavo Paryžiuje, Vienoje, Madride, Londone. Šiam kompozitoriui ji skyrė savo pasirodymą ir atidarydama pernykštį Vilniaus festivalį.

Vėl į sostinę rugsėjį dainininkę trumpam grąžins koncertas su Izraelio simfoniniu orkestru. Jo muzikos vadovas, dirigentas Zubinas Mehta dar prieš porą metų kaip niekas kitas tiksliai įvardijo tikros operos žvaigždės svorį rimtosios muzikos pasaulyje. „Neįmanoma pasirinkti statyti operos vien iš idealistinių paskatų. Galiu pasakyti: „noriu statyti „Elektrą“, bet juk to nebus, jei neturiu, kas dainuos pagrindinį vaidmenį. Turiu pamatyti, kuris dainininkas tobulai tiktų tam tikram vaidmeniui. V. Urmana yra tobula Medėja, todėl mes ir statome „Medėją“, – ispanų televizijai kalbėjo dirigentas prieš pat 2012-ųjų premjerą Karalienės Sofijos menų rūmuose Valensijoje. – Tai ji yra visko centras. Tai ji dega noru kurti šį vaidmenį. Niekada nedirigavau operai, bet kai išgirdau, kad Medėją dainuos V. Urmana, pasakiau: aš išmoksiu ir tai padarysiu.“

Pastaroji Z. Mehtos frazė – kone visos V. Urmanos karjeros leitmotyvas, kuris drauge su talentu ir atvedė ją į pačią šlovės viršūnę. Čia laukia ne tik ovacijos, liaupsės, darbas su pasaulio geriausiaisiais, bet ir milžiniška atsakomybė, didžiulis krūvis, kvapą gniaužiantis tempas ir nuo viso to neatsiejama įtampa. Pernai rugpjūtį Veronos arenoje, švenčiant 100 metų jubiliejų nuo pirmojo operos spektaklio šiame amfiteatre, V. Urmana dainavo „Aidoje“. Išeiti į sceną prieš 15 tūkst. žiūrovų jai teko nemačius dekoracijų, nežinant milžiniškos erdvės akustikos specifikos, niekada nebuvus šio trečio pagal dydį romėnų amfiteatro, kurį vien išvydus nuo įspūdžio gali sulinkti keliai, scenoje. Netgi Amneris partiją solistė atliko po dešimties metų pertraukos.

Atlaikyti įtampą ir viską sukoordinuoti teko prieš neįtikimai didelę auditoriją. Tokiais atvejais ir pasirodo visas tavo kietumas ir įdirbis. Išvysčiau gebėjimą susikoncentruoti ir sutelkti scenos baimę (veikiau – jaudulį) į įkvėpimą. Kai laukdavo beveik gąsdinantys pasirodymai ar debiutai, vis pagalvodavau: pažiūrėsim, parepetuosim ir jei pamatysiu, kad neatitinku sau iškelto lygio, galėsiu pabėgti. Bet niekada nepabėgau. Žinoti, kad tokia galimybė yra (visada gali apsimesti serganti!), – lyg ventilis įtampai. Didžiausias susijaudinimas, kol jis nepereina į paniką, visada apdovanojamas triumfu. Buvę nemažai naktų, kai pabusdavau ir galvoje sukiodavau įvairius scenarijus, techninius sprendimus, iš siaubo negalėdama miegoti. Bet viskas būdavo gerai, nes reikiamu momentu pasinaudodavau ir savo naktiniais nebyliais atradimais.

Vis dėlto vieną „pabėgimą“ V. Urmanai juokais būtų galima priminti. Tuomet ji mokėsi Kauno Juozo Gruodžio technikume groti fortepijonu. Nors šiam instrumentui skyrė net 17 metų – vėliau studijavo Vilniaus konservatorijoje, groti būsimai operos žvaigždei niekada pernelyg nepatiko. Dar būdama moksleivė, ji atvažiavo į Vilnių dalyvauti Balio Dvariono jaunųjų pianistų konkurse. Prieš pasirodymą nuėjo pasiklausyti kitų dalyvių ir pajuto neapsakomą siaubą. „Pasakiau, kad man skauda ranką, ir dingau iš akiračio“, – prisimena dainininkė. Pianistams buvo kalama kasdien groti šešias valandas, o V. Urmanai neužtekdavo kantrybės net vienai. Kur kas įdomiau buvo valandų valandas klausytis operų viešosiose bibliotekose arba vaikščioti į kiną. Vis dėlto fortepijono studijas ji baigė ir tai laiko vienu fundamentalių veiksnių dainininkės karjeroje: „Save vadinu pirmiausia muzikante, nes vien Muzikos akademijoje Vilniuje praleidau dešimt metų, dar dvejus metus studijavau Miunchene. Manau, kad mano suvokimas šioje srityje išties nėra ribotas.“

 

Virsmas iš pianistės į būsimą operos primadoną prasidėjo būtent viešosiose Kauno bibliotekose. Ten kurį laiką šešiolikametė V. Urmana klausėsi vien Marios Callas įrašų. Šios graikų kilmės operos divos legenda užima svarbią vietą netgi lietuvių žvaigždės namuose Vokietijoje. Daugybė legendinės dainininkės įrašų, 60 knygų apie M. Callas, du originalūs jos plaukų suktukai, gerbėjų padovanoti du autentiški M. Callas autografai… Šią gausią kolekciją papildo kalnų krištolo ir du Murano stiklo servizai, kuriais naudojosi pati atlikėja. „Callas man visada buvo profesinio įkvėpimo šaltinis“, – teigia pašnekovė.

Klausant operos legendų gimęs noras dainuoti buvo toks stiprus, kad baigusi fortepijono studijas Vilniaus konservatorijoje V. Urmana ryžosi nerti į dainavimą. Kai įstojo studijuoti profesorės Vlados Mikštaitės klasėje, šviesios ateities ir geriausių scenų jai niekas nežadėjo. „Silpnas balsas“, „neatsiskleisianti“, – taip kalbėta į akis ir už jų, tačiau V. Urmana tai prisimena be jokio pykčio.

Nieko nekaltinau dėl to, kad studijų metais manęs neįvertino geriau. Mano profesorė manimi irgi ne itin tikėjo, bet man tai netrukdė. Aš stengiausi iš jos imti tai, ko reikėjo. Turėjau savo idealą – kelių dainininkių savybių lydinį. Taip supratau, ko mano balsui trūksta ir į ką mokydamasi turiu kreipti didžiausią dėmesį. Neskubėdama ir nesiekdama didelio meninio rezultato kruopščiai bandžiau perprasti vokalo techniką, nors mačiau, kaip visi aplink pradeda koncertuoti ir dalyvauti spektakliuose. Tačiau aš nesijaučiau tam pernelyg pasiruošusi. Žinojau, kad, būdama diplomuota pianistė ir labai gerai su Vakarų vokaliniu menu susipažinusi dainininkė, atėjus laikui be problemų interpretuosiu bet kurį bet kurios epochos kūrinį. Apskritai aš visada lygiavausi į Vakarų pasaulį. Gal tai buvo mano gyvenimo kelio nuojauta?

Dar 1988–1989 m. V. Urmana dukart dalyvavo vasaros kursuose Rytų Vokietijoje. Jau po poros metų solistė vyko į vokiečių surengtą Gioachino Rossini vokalistų konkursą, o buvęs kurso draugas suorganizavo ir perklausą Miuncheno muzikos akademijoje. Konkurse nepasisekė, ir profesorė V. Mikštaitė jau viliojo V. Urmaną grįžti namo. Tačiau ji, nors ir nusivylusi konkursu, kurio nugalėtojas buvo žinomas iš anksto, nusprendė vykti į Miuncheną. Čia vos išlipusi iš traukinio pasijuto kaip namie. Sėkmingai išlaikiusi stojamuosius pateko į akademiją ir Miuncheno valstybinės operos Operos studiją jauniesiems dainininkams. Atsivėrė galimybių mokytis, gyvai išgirsti itin aukšto lygio pastatymus, pačiai kurti juose nedidelius vaidmenis. Įspūdžių, veiklos ir galimybių margatautėje studijoje buvo tiek daug, kad įsivaryti kokių nors Rytų bloko atstovės kompleksų tiesiog neatsirado laiko.

Kliūčių nekėlė ir bendravimas vokiškai: tai, kaip primadona mokėsi užsienio kalbų, verta atskiro pasakojimo. Į Vokietiją V. Urmana atvyko savarankiškai pramokusi apie 1500 žodžių. Ėmusi skaityti ir aktyviai bendrauti, po poros mėnesių be jokių kursų jau neblogai kalbėjo vokiškai. Itališkai mokėsi dar konservatorijoje Vilniuje, tačiau ten pamokos, jos teigimu, labiau priminė apkalbų valandėlę: „Mane tai visuomet nervino, todėl savarankiškai išmokau visą Violetos partiją iš Giuseppe Verdi „Traviatos“, išsiverčiau kiekvieną žodį.“ Pasirašiusi pirmąją sutartį Milane ėmė žiūrėti televiziją vietos kalba, o nusipirkusi tenoro Giuseppe Di Stefano buvusios žmonos Marios Di Stefano (su ja, beje, vėliau teko susipažinti ir jos namuose sėdėti fotelyje, kuriame sėdėjusi ir M. Callas) knygą „Callas nemica mia“ (it. „Callas – mano priešė“) pradėjo ją skaityti su žodynu, o baigė jau be jo. Rusų ir lenkų kalbų žinios leidžia bent iš dalies suprasti kitas slavų kalbas ir, pavyzdžiui, į čekų žurnalistės klausimą spaudos konferencijoje atsakyti nelaukiant vertėjo pagalbos. Iki tobulumo gludinama dikcija dainuojant yra suklaidinusi ne vieno gerbėjo ausis: kai Paryžiuje solistė vengriškai sudainavo Bélos Bartóko operoje „Mėlynbarzdžio pilis“, po spektaklio Vengrijos prezidentas ją pasitiko kalbindamas gimtąja kalba.

„Visuomet stengiuosi kuo tobuliau išmokti bet kurios užsienio kalbos tarimą. Deja, šiandien dažnai girdžiu kolegas itališkai, vokiškai, rusiškai tariant žodžius taip, kad net ausys linksta. Labai gaila, bet niekas į tarimą nesikiša“, – apgailestauja pašnekovė. Neapsikentusi kartais ji pataiso kolegas, tačiau visai netrokšta prieš juos pasirodyti žiniuonė.

Nenuostabu, kad du dešimtmečius sėkmingai besitęsianti karjera prasidėjo tokiame taške, į kurį daugybei dainininkų nepavyksta užkopti visą gyvenimą. Kaip dramatinis mecosopranas V. Urmana debiutavo garsiame R. Wagnerio muzikos festivalyje Bairoite. Paskui buvo „La Scala“, žymiausi Ženevos ir Paryžiaus teatrai. Šios šlovės valandos reikėjo išlaukti: baigusios studijas Miunchene jos nepakvietė pasilikti dainuoti šio miesto valstybinėje operoje. Neigiami atsakymai vėliau laukė ir Sarbriukeno, Karlsrūhės, Acheno teatrų perklausose. Tai gali nuskambėti kaip tezės iš pozityvaus mąstymo vadovėlių, tačiau kaskart išgirdusi „ne“ V. Urmana pagalvodavo: nieko tokio, vadinasi, manęs laukia kas nors daug geriau.

Dėkoju visiems, kurie kažkada suabejojo mano galimybėmis. Net tada, kai man pranašavo, jog niekada nedainuosiu Normos, aš sakiau: dar pamatysime. Ir šiandien, besiklausydama savo Normos įrašo, pravirkstu. Svarbiausia tikėti savimi, bet nesivadovauti ambicijomis, pinigų ar garbės troškimu. Reikia jausti tikrą savo potencialą.

 

Begalinėse „YouTube“ platybėse V. Urmanos dainuojamą „Normą“ rasti nesunku. Genialus genialiai atliekamas kūrinys net per įrašą sugeba paveikti fiziškai – palikti pašiurpusia oda ir susitvenkusiomis ašaromis. Balsas dainininkę atvedė į operą, kuri buvo tapusi tarsi vizitine M. Callas kortele ir kuri, skeptikų nuomone, lietuvei turėjo likti nepasiekiama. 2006-aisiais „The Guardian“ klasikinės muzikos ir operos kritikas Timas Ashley straipsnyje apie primadoną parašė, kad apie savo balsą V. Urmana kalba kaip apie ką nors atskirą, nepriklausomą nuo jos pačios. „Balsas pats nusprendžia“, – ne kartą savo repertuaro pokyčius trumpai argumentavo dainininkė. Po dešimties dramatinio mecosoprano karjeros metų 2003–2004 m. V. Urmana kaip sopranas debiutavo operose „Ifigenija Aulidėje“ Milane ir „Andrea Chénier“ Vienoje. Nuo tada dešimt metų atliko sudėtingiausias vokiečių ir italų operos repertuaro partijas, o prieš porą metų paskelbė, kad itališkame repertuare vėl grįžta prie mecosoprano vaidmenų. Vokiškajame repertuare ji tebedainuoja soprano partijas.

Solistė yra sakiusi, kad būti mecosopranu – „pusiau sopranu“ – reiškia ir perpus mažiau įtampos, nei būti sopranu. Dabar ji svarsto, kad jokia partija nėra lengva, jei keli sau aukščiausius reikalavimus. Kita vertus, turint tinkamą balsą konkrečiai partijai, ji bus sudėtinga, bet neatrodys itin sunki. „Kiekvieno balsas skirtingas ir paprastai nelengva jį klasifikuoti, ypač manąjį, dengiantį kelias kategorijas“, – priduria atlikėja.

Išties klasifikuoti ir dėlioti į lentynėles – labiau muzikos kritikų darbas, ir čia operos primadona taip pat turi įvairios patirties. Dar jai dainuojant mecosoprano partijas, vienas žymus kritikas rašydavo, kad V. Urmana yra tikras dramatinis sopranas. Tačiau vėliau, kai ji jau atlikdavo soprano repertuarą, tas pats žmogus ėmė tokį žingsnį kritikuoti. Konkurencijos ir intrigų labirintą atvėrė kitas atvejis: vieno soprano draugas prieš lietuvių dainininkę rezgė tai, kas, kaip sakė V. Urmana, jau nė iš tolo nebuvo panašu į kritiką. Primadona buvo netgi pasiryžusi kreiptis į teismą, tačiau apskritai, jos žodžiais, rašeivas geriausia ignoruoti: juk apstu ir kultūringų, muzikalių, apsiskaičiusių kritikų, kurie puikiai atlieka savo darbą.

Dainavimas – labai intymus dalykas, todėl dainininkas labai jautrus kritikai. Kvaili kai kurių nenusimanančių kritikų paistalai gali žeisti. Tačiau man užtarimo ar paguodos niekada nereikėjo, nes vokalo atžvilgiu save vertinau realiai. Karjeros pradžioje kankindavausi suklydusi bent žodį. Vėliau įpratau žiūrėti į priekį ir ilgai neanalizuoti nepakankamai tobulos natos. Paklausiusi istorinių įrašų dažnai suvokiu, kad „visi verda su vandeniu“: išaukštintoms įžymybėms taip pat būdavo prastų dienų. Man svarbu žinoti, kad kurdama įtikinamą personažą atidaviau viską. Dainuodama nuostabiausius pasaulinės muzikos puslapius jaučiu įkvėpimą ir dėkingumą, kad galiu atlikti tokią taurią misiją. Jei visi komponentai tobulai sutampa, – dirigentas nediriguoja per lėtai, neleidžia orkestrui griežti per garsiai, suknelė neužkliuvusi už dekoracijos, karūna nespaudžia galvos, – gali patirti tikrą artisto laimę ir jaustis kitoje dimensijoje, lyg pakylėta nuo žemės. Dažniausiai man tai atsitinka dainuojant „Tristano ir Izoldos“ finalą. Po penkių valandų spektaklio balsas jau būna išvargintas. Bet dažnai sceninės situacijos atmosfera ir muzika leidžia užmiršti kūną: atrodo, kad dainuoji ne tu, o tavo siela.

Penkių valandų spektaklis? Tiek dramos ar operos teatre išbuvę žiūrovai šiais laikais mėgsta pasigirti patyrę fizinių kančių, nors visas jų darbas – sėdėti minkštame krėsle. Tie, kurių darbas yra kelias valandas vaidinti, dainuoti, šokti, siekia aukščiausio meninio rezultato ir kartu stengiasi išlikti emociškai ir fiziškai gyvi. Valandų valandas dainuoti visu balsu dainininkams nepatartina – bent jau toks V. Urmanos požiūris. Tačiau kartais repeticijų grafikai su siekiamybe nepervarginti balso nesutampa. Tokiais atvejais atsiprašoma ir repetuojant dainuojama puse balso.

„Tai – kova už išlikimą. Planuojantys repeticijas, ypač su orkestru, gyvenime nėra dainavę ir nežino, kiek dvasinių ir fizinių jėgų tai kainuoja. Tie 1,5 cm ilgio raumenukai – mūsų balso klostės – ir juos paremiantys raumenys neturi būti perkraunami“, – įsitikinusi primadona.

 

Tvirtumas, racionalumas ir savikliova – visų V. Urmanos samprotavimų apie muziką, karjerą ir asmeninį gyvenimą pamatas. „Manau, kad svarbiausiais gyvenimo momentais mes būname vieni su savo sprendimais. Niekas negali už mus pačius geriau žinoti, ko trokštame, ką jaučiame“, – svarsto pašnekovė. Tokia pozicija primena taiklų, rodos, Editos Mildažytės apibūdinimą: V. Urmana turi suvalkietiško kietumo. Apie tai paklausta ji nepuola gintis: „Nežinau, ar žodis „kietumas“ tam tinkamiausias. Bet vis tiek sutinku jį priimti kaip komplimentą, juk kietas – tai vos ne tas pats kaip cool.“ Savo būdą dainininkė vadina švelniu, bet ryžtingu. Tylią, drovią ir kuklią mergaitę iš Marijampolės kopiant į muzikos aukštumas teko pamiršti: suvokiant šios profesijos reikalavimus, pamažu augo ir asmenybės ryžtas. Dainavimas – jau savaime intymus reiškinys, o operos solistams prieš didelę auditoriją apskritai tenka demonstruoti sustiprintas emocijas: tam, pasak V. Urmanos, reikia išties pilietinės drąsos. „Taip ir pasidarė iš „mėlynos kojinės“ scenos liūtė“, – juokauja ji.

Tačiau vienas dalykas nepasikeitė net užkopus į viršūnę. Tai mokėjimas džiaugtis smulkmenomis ir vertinti gyvenimo dovanas. V. Urmana prisimena buvusi ypač laiminga studijuodama Miunchene, nors gyveno vos 8 kv. m ploto bendrabučio kambaryje. Tačiau viskas tada buvo embriono stadijos, visos užduotys atrodė lengvai įveikiamos, galimybės – neribotos. Dabar primadonos laimė kitokia – kupina ramybės ir įgyvendintų svajonių. Ir kitaip nei daugybei pasaulinio garso žvaigždžių V. Urmanai netenka gailėtis, kad už profesinę šlovę reikėjo sumokėti asmenine laime. Su savo vyru, italų tenoru Alfredo Nigro, prieš dvylika metų moteris susipažino „La Scalos“ scenoje: juodu abu dainavo operoje „Ifigenija Aulidėje“. Racionali ji išlieka ir kalbėdama apie asmeninę laimę.

Visas gyvenimas yra mūsų sprendimų visuma. Jei pasirenkame būti su tinkamu žmogumi, tikimybė, kad asmeninis gyvenimas gali pavykti, didelė. Svarbu abipusė pagarba, humoras ir bendras gyvenimo projektas. Turi būti panašios pažiūros į pagrindinius gyvenimo dalykus, antraip galimos didelės problemos ir santykių griūtis. Todėl labai svarbu sutikti žmogų, kuris tave tikrai mylėtų net su tavo trūkumais. Aš tokį sutikau, nors gana vėlai, bet, matyt, tinkamu laiku. Dėl mano karjeros apimties ir profesinės specifikos tai beveik prilygsta stebuklui.

Ateityje dainininkę būtų lengva įsivaizduoti mokančią toli gražu ne tik muzikus. Kaip ugdyti charizmą, kaip tapti lyderiu, kaip išlavinti laimingo žmogaus pojūtį – visais šiais klausimais V. Urmana yra gyvas pavyzdys. Tačiau kol kas jai trūksta laiko net meistriškumo kursams vesti. Karjeros zenite esanti scenos žvaigždė kupina planų. Vieni jų telpa į prestižines koncertų sales, o kiti – į jaukų namų Miunchene sodą.

Būčiau norėjusi sudainuoti R. Strausso Elektrą. Bet tam reikėtų dvejus metus mokytis vien natas ir galbūt paskui suvokti, kad ta partija – ne man. Todėl sumanymo atsisakiau. Yra dar kelios partijos, kurias galbūt būtų įdomu atlikti: Dalila, Klitemnestra „Elektroje“, Ortrūda „Lohengrine“ ar Venera „Tanhoizeryje“. Tačiau aš jau niekam nieko neturiu įrodyti. Gal kam nors tai pasirodys arogantiška, bet mano karjera remiasi faktais. Sudainavau daugelį įdomiausių vaidmenų: Medėją, Normą, Džokondą, Izoldą, Ifigeniją ir t. t. Kas gali būti gražiau? Taigi tikslų, galima sakyti, net neturiu. Po labai intensyvaus dvidešimtmečio scenoje džiaugiuosi, kad mano balsas šviežias ir galingesnis nei bet kada anksčiau, kad moku jį valdyti. Dabar kartais neatsidžiaugiu pertraukėlėmis tarp sutarčių, kai galiu atsisėsti sode ir pasiklausyti medžių šlamėjimo ar paukštelių čiauškėjimo, žiūrėti į linksmai lakstančias voveraites. Neįkainojama!

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų