(Goethe instituto nuotr.)

Moterų laikas

Moterų laikas

Daug metų Berlyne gyvenančią menininkę Aldoną Gustas į gimtąją Lietuvą po kelių dešimtmečių pertraukos atvedė kūrybos keliai. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta jos kūrinių paroda „Moterys su burnomis“.

Dar Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais į Vokietiją pasitraukusi A. Gustas lietuviškai daug metų nebekalba, bet save laiko lietuve. „Kai buvau devynerių, pasakiau sau: Aldona, tu turi išlikti lietuvė. Ir išlikau“, – sakė menininkė.
Nuo pat 1945-ųjų Berlynas tapo A. Gustas namais. Lietuvė aktyviai dalyvavo Vakarų Berlyno ir Kroicbergo vietos menininkų gyvenime, bičiuliavosi su Günteriu Grassu, Günteriu Bruno Fuchsu, Robertu Wolfgangu Schnelliu ir kitais žymiais kūrėjais.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji netgi įkūrė menininkų grupę „Berliner Malerpoeten“ („Berlyno dailininkai-poetai“). Šie du kūrybos poliai vienodai svarbūs ir pačiai A. Gustas: ji ne tik kuria grafiką, bet ir rašo eilėraščius, yra išleidusi kelias poezijos knygas.

Kaip ir kitiems jos bendraamžiams menininkams, A. Gustas asmenybės brandą ir kūrybą iš dalies nulėmė ir patirti karo baisumai, apie kuriuos ji šiandien pasakoja gyvai, prisimindama menkiausias detales. Nepamiršo nei gatvėse gulinčių nužudytų karių vaizdų, nei išprievartautų moterų veidų, su kuriomis susidūrė paauglystėje, įsidarbinusi moterų klinikoje. Bet išgyventi žiaurumai nenužudė kūrybos geno.

„Mačiau daug siaubingų dalykų. Bet suvokiu, kad gyvenimas yra gyvenimas. O mirtis yra mirtis. Visada reikia žinoti, kad kūnui sunykus siela vis tiek išliks. Tai suvokti yra labai geras jausmas. Juk tai, kas manyje svarbiausia, liks ir po mano mirties“, – sako A. Gustas.

Galbūt būtent darbas moterų klinikoje, taip pat išgirstos kraupios istorijos apie vaikystės drauges, kurios vėliau buvo išprievartautos rusų kareivių ir išvežtos į Sibirą, pastūmėjo A. Gustas didelę savo kūrybos ir iniciatyvų dalį skirti moterims. Vilniuje atidarytoje piešinių parodoje „Moterys su burnomis“ moteriškumo, erotikos temos interpretuojamos savaip, nepasiduodant nei įprastiems grožio kanonams, nei standartinei moteriškumo sampratai.

Grafikę ir poetę piktina, jog ir pačios menininkės savo kūryboje moteris neretai vaizduoja pasitelkdamos pernelyg kičines priemones, kurdamos neegzistuojantį, nuasmenintą, lyg iš plastinės chirurgijos klinikų reklamų atklydusį grožį. Todėl „Moterys su burnomis“ – ir kritikos mene gajam stereotipiniam moters įvaizdžiui išraiška.

Vis dėlto šis laikas, priešingai nei karo ir pokario laikotarpiai, priklauso moterims. Apie tai menininkė kalba ir naujausioje poezijos knygoje „Zeit zeitigt“. Tai ji patvirtino ir laukdama savo parodos atidarymo Vilniuje: „Dabartis yra moterų laikas. Tai neabejotinai yra geras dalykas. Savo knygoje taip pat apie laiką kalbu iš moters perspektyvos. Dabar aš noriu būti moteris.“

A. Gustas paroda „Moterys su burnomis“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius) veiks iki gegužės 19 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų