Moteris ir jos problemos nebeegzistuoja

Moteris ir jos problemos nebeegzistuoja

Amžiaus sandūroje Senajame žemyne tvyrojo savotiškas pergalės jausmas, kad pagaliau europietės pasiekė lygybę. Tačiau, kaip pastebi feminizmo tyrinėtoja Eglė Kačkutė, liko nemažai neatsakytų klausimų. Su ja apie moterų padėtį skirtingose visuomenėse ir atspindžius literatūroje kalbėjosi Ieva Aleksiejūnienė.

– Kaip apibūdintumėte dabartinį feminizmą?

– Paskutinį XX a. dešimtmetį Vakaruose feminizmas buvo pritilęs, o dabar vėl garsiai prabilo, tačiau jis tapo kur kas labiau susiskaldęs, sudėtingesnis ir konfliktiškas.

Pačioje XXI a. pradžioje feminizmas grįžo neoliberaliuoju pavidalu. Ryškiausia jo atstovė – „Facebook“ vykdomoji direktorė Sheryl Sandberg. Neoliberalusis feminizmas teigia, kad moterys šiuolaikinėje visuomenėje neva viską gali rinktis: profesiją, aprangą, partnerius, visuomenės vaidmenis, vaikų skaičių ir t. t. Todėl jos tiesiog privalo išmokti tinkamai rinktis ir esamoje sistemoje plėsti pasirinkimų ribas. Toks požiūris visai svetimas ir net sunkiai suprantamas antrosios bangos socialiai jautriam feminizmui, kuris siekia struktūriškai pakeisti visuomenės veikimo principus taip, kad jie geriau tarnautų moterų poreikiams.

Kita populiari tema – translytiškumas. Dalis feminisčių lytį pakeitusių moterų nelaiko moterimis. Jos mano, kad transeksualios moterys palaiko ir sustiprina feministėms nepriimtiną binarę lyčių vaidmenų sistemą ir eskaluoja sumoterintos, sudaiktintos moters įvaizdį. Kitos, tarp jų ir žymioji Judith Butler, mano, kad transeksualūs žmonės, priešingai, ardo nepageidautinas lyčių normas.

Svarbiausius su feminizmo raida susijusius pokyčius Vakarų visuomenėse dabar išgyvena seksualinio elgesio ir motinystės bei tėvystės sritys. Moterims pasiekus seksualinę nepriklausomybę ir nesantuokiniam seksui tapus socialiai priimtinam, kyla sekso kultūros, taip pat sekso kultūros santuokoje klausimų: kas yra sutikimas turėti lytinių santykių, kaip įtvirtinti suvokimą, kad lytinių santykių jokios lyties atstovai jokiu būdu negali reikalauti, juolab jėga, o seksualinis ar kitoks smurtas kategoriškai netoleruotinas. Šiame kontekste svarbi teisinė išprievartavimo apibrėžtis ir kriminalizavimas.

Vykstant šioms diskusijoms randasi literatūrinių aukų pasakojimų ir jų analizių. Pradėta kalbėti ne tik apie šiuos laikus, pavyzdžiui, neseniai pirmą kartą viešai ir analitiškai prabilta apie pokario išprievartavimų bangą Vokietijoje, sovietams išvadavus Berlyną.

Kita svarbi feministinių studijų darbo dalis – motinystės ir tėvystės tema, kurią atskleidžiu nagrinėdama migrančių motinų pasakojimus. Svarbiausi klausimai – kaip suderinti motinystę (tėvystę) ir finansinę abiejų tėvų nepriklausomybę, karjerą? Šiuo metu aktyviai tyrinėjami sąmoningos nemotinystės pasakojimai. Kodėl moterys renkasi neturėti vaikų? Kodėl kai kurios motinos gailisi susilaukusios atžalų? Koks visuomenės požiūris į vaikų neturinčias moteris?

– Feminizmas Lietuvoje dažniausiai suvokiamas kaip jaunas ir vis dar nelabai populiarus reiškinys. Ar ir mes galime pastebėti kokių nors jo pokyčių?

– Apie feminizmą Lietuvoje galima kalbėti iki sovietinės okupacijos ir po jos. Posovietiniu laikotarpiu Lietuvoje, mano manymu, įvyko du dalykai. Pirma – moteriškumo susigrąžinimo banga, kuri vis dar nesibaigia, antra – įvairių feministinių judėjimų kilimas, kuris oponuoja pirmajam reiškiniui, bet sykiu jame ir dalyvauja.

Sovietmečiu lyčių vaidmenys buvo griežtai apibrėžti. Visi žinojo, kaip dera elgtis moterims ir kaip – vyrams, kas leidžiama vienos ir neleidžiama kitos lyties žmonėms, ko iš jų tikimasi. Tačiau gana griežta ir tradicinė lyčių vaidmenų realybė buvo maskuojama propagandiniu lygiateisiškumu, kuris moteris savotiškai nulytino – jas apibūdino kaip darbininkes, drauges, komunizmo kūrėjas, dirbančias petys į petį su vyrais. Sovietinė sistema moteris dramatiškai, nes staigiai, išgujo iš namų erdvės, iš įteisintų lyčių vaidmenų sąrašo ištrynė žmonos ir iš dalies motinos vaidmenis. Nors realybėje iš jų vis tiek buvo reikalaujama šiuos vaidmenis atlikti, tik jie nebuvo įvardyti ir neturėjo socialinio statuso. Kita vertus, tokia sistema Lietuvos moterims suteikė daugiau finansinės ir veikimo laisvės.

Tradiciniai lyčių vaidmenys Lietuvos šeimoje per pastaruosius dešimt metų kiek pasikeitė, nors, man atrodo, kad tik nedidelėje išsilavinusių jaunų žmonių grupėje. Be to, beveik visuotinis sovietinis skurdas apsunkino dar vienos tradicinės moteriškosios tapatybės dalies – moteriško grožio – raišką. Puoštis, gražiai atrodyti buvo ne tik ideologiškai neteisinga, bet ir sudėtinga, juk žinome, kaip mūsų mamos vargo – siuvo, mezgė, siuvinėjo, – kad pačios įdomiau apsivilktų ir papuoštų dukteris. Todėl šaliai atgavus nepriklausomybę šis užgniaužtas moteriškumo troškimas išsiliejo perdėto moteriškumo pavidalais: seksualizuotu, išpuoštu moters kūnu ir moterų „grįžimu“ bei grąžinimu į šeimą, pavyzdžiui, ilgomis motinystės atostogomis, gimdymu namuose, ilgu maitinimu krūtimi.

Nors siekis legaliai gimdyti namie laikytinas feministiniu, kuriuo pagrįstai reikalaujama teisės gimdyti, kaip moterys to pageidauja. Tai tokia pati svarbi teisė, kaip ir teisė negimdyti, t. y. saugiai nutraukti nėštumą, ir teisė į kuo geresnės kokybės kontracepciją.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje taip pat prabilo daug progresyvių, tarpusavyje konfliktuojančių ir konkuruojančių feministinių balsų. Vienos feministės antrosios feminizmo bangos stiliumi kovoja su smurtu šeimoje, siekia lyčių kvotų darbo vietose, lygiaverčio moterų dalyvavimo viešajame gyvenime, o kitos, pasitelkdamos neoliberaliojo feminizmo retoriką, reikalauja lygių teisių darbo vietoje, dar kitos bando įtvirtinti kitų mažumų – lesbiečių ir gėjų – teises, normalizuoti jų tapatumą. Girdimas ir radikalusis feminizmas, bandantis visai ištrinti lyties skirtį. Ši įvairovė kiek glumina, bet man patinka. Feminizmui atėjo laikas toleruoti savo skirtingumą – moterys, kaip ir vyrai, yra skirtingos ir nori kitokių dalykų.

– Kaip šios tendencijos atsispindi Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos literatūroje?

– Mano disertacijoje tyrinėtų tekstų simbolinėje erdvėje „moteris ir jos problemos“ nebeegzistuoja, jas pakeitė visuomenės problemos. Juk moterys sudaro bent jau pusę kiekvienos visuomenės narių, tad kodėl jų bėdos turėtų būti atskirtos?

Amžių sandūroje Europoje tvyrojo kone apčiuopiamas savotiškas pergalės jausmas, kad pagaliau moterys pasiekė lygybę. Štai atėjo pirmoji rašytojų karta, kuri galėjo sau leisti nebesivadinti moterimis rašytojomis, gimdyti po tris vaikus ir vis tiek vos sulaukus keturiasdešimties laimėti Gonkourt’ų premiją. Todėl tokios autorės  sąmoningai visas sau rūpimas problemas kelia kaip visuotines. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokia kūryba lyties požiūriu nekoduota.

Mano nagrinėtų autorių atida galios santykiams, jų veikimo principų atskleidimas taip pat yra vienas lyties kodų. Trezza Azzopardi kelia smurto šeimoje problemas. Jos kūryboje ryškūs agresyvių mačo vyrų paveikslai. Veiksmas vyksta šeštajame septintajame dešimtmečiuose, kai tam tikras smurto šeimoje lygis toleruotas: vaikus mušti buvo įprasta, o žmonas – irgi ne taip jau keista. Apie tai susimąsčiau ir skaitydama dabar populiarius italės Elenos Ferrante romanus. Jungtinėje Karalystėje neseniai paviešintas tyrimas, šokiravęs visą šalį: kiekvieną savaitę Anglijoje ir Velse po dvi moteris žūsta nuo esamo arba buvusio vyro ar partnerio rankos. Tai reiškia, kad smurtas šeimoje iki šiol klesti, tik vertinimas pasikeitė – jis viešai nebetoleruojamas.

– Ar realu suderinti skirtingų „pažeidžiamųjų“ pozicijas ir interesus? Atrodo, kad su šia problema konkrečiai susiduriame dabar, ištikus pabėgėlių krizei.

– Pabėgėlių krizė yra humanistinių vertybių išbandymas, kurio Europa skaudžiai neatlaiko. Marie NDiaye nepaprastai talentingai atskleidžia Prancūzijoje veikiančius rūšiavimo mechanizmus. Jos trijų novelių romane „Trys stiprios moterys“ vaizduojama mergaitė iš neįvardytos Šiaurės Afrikos šalies, mėginanti patekti į Europą. Pakeliui ji pakliūva žmonių prekeiviams į rankas, yra seksualiai išnaudojama ir miršta šalia tvoros, ją skiriančios nuo Europos.

Vakariečiai, deja, nepasirenka, kas pirmas bėgdamas nuo karo pas juos patenka. Tie jauni sirai ar irakiečiai, patriarchalinių vertybių nešėjai, yra karo aukos, nors gal dėl savo lyties ir mažesnės aukos nei jų namie paliktos seserys arba dar pakeliui į Europą prievartaujamos tautietės. Dabar jie jau Europoje, ir Senojo žemyno šalys galėtų išnaudoti šią progą tuos jaunuolius išgelbėti, suteikti progą gyventi, mokytis, skleisti humanistines vertybes, o ne statyti tvoras.

—–

E. Kačkutė

Gimė 1976 m. Vilniuje.

2001 m. baigė Europos literatūros magistro studijas Kembridžo universitete.

2004 m. baigė visuotinės ir lyginamosios literatūros magistro studijas Paryžiaus naujosios Sorbonos
universitete.

2011 m. apgynė disertaciją „Moterų tapatumai šiuolaikinėje britų ir prancūzų moterų literatūroje“.

2012 m. išleido monografiją „Svetimosir savos“.

Airijos vyriausybės stipendininkė Meinuto universitete.

Daugiau leidinio naujienų