(Dariaus Markūno nuotr.)

Mokyklose trūksta vyrų. Ir tai didelė problema

Mokyklose trūksta vyrų. Ir tai didelė problema

Sudominti šiuolaikinius vaikus knyga nėra kova su vėjo malūnais, bet vien mokyklos pastangų nepakaks. Taip teigia buvęs mokytojas, literatūros profesorius Williamas G. Brozo. Su amerikiečiu švietimo ekspertu Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tai, kiek norą skaityti lemia tėvai, technologijos ir lyčių stereotipai.

– Į Vilnių atvykote dalyvauti konferencijoje „Raštingumas skaitmeniniame amžiuje“. Kodėl technologijos tapo iššūkiu ar net grėsme mūsų raštingumui?

– Skaitmeninė era yra grėsmė ar pranašumas – esminis klausimas. Pažvelkime iš istorinės perspektyvos: beveik kiekviena nauja technologija laikyta pavojinga. Pavyzdžiui, Platonas manė, kad spausdintos knygos reikš atminties pabaigą. Juk jo mokiniams nebereikės atidžiai klausytis paskaitų ir įsidėmėti, ką filosofas kalba, nes viskas bus užrašyta.

Tam tikru atžvilgiu visi esame panirę į skaitmeninį pasaulį, iš rankų nepaleidžiame išmaniųjų telefonų. Todėl būtų veidmainiška sakyti, kad skaitmeninis amžius yra problema. Manau, tiesiog turime pripažinti keletą dalykų. Pirmiausia, vaikai nuolat gyvena tarp technologinių komunikacijos priemonių. Klausimas, kaip mokytojai ir apskritai švietimo sistema gali struktūrinti tas priemones ir jų atvertas patirtis, kad vaikams jos būtų kuo vertingesnės ir naudingesnės. Galų gale daugybė medijų įtraukia vaikus į veiklas, kurios reikalauja skaityti ir rašyti. Taigi nėra taip, kad vaikai šiandien nerašo ir neskaito. Tiesiog jie nedaro to taip, kaip dariau aš, būdamas moksleivis.

Jokia technologija nėra savaime nei gera, nei bloga. Jeigu ji naudojama gerais tikslais, padeda skatinti kritinį mąstymą. Bet jeigu technologiją tik įduosime vaikui į rankas, rezultatai nebūtinai bus geri. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Los Andželo apskrities mokyklos išleido milijardą JAV dolerių tam, kad kiekvienas moksleivis gautų po „iPad“. Tai buvo didžiausias visų laikų fiasko. Neskirta lėšų nei programėlėms įsigyti, nei pedagogams apmokyti. Todėl vaikai ėmė lankytis nesaugiuose puslapiuose, net pradėjo įsilaužti į mokyklų elektroninio dienyno sistemas. Galiausiai visą šią operaciją už milijardą dolerių teko atšaukti. O juk tuos pinigus buvo galima išleisti protingai, išties padėti gerinti raštingumo ir skaitymo įgūdžius.

– Ar valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti pedagogams, padėti jiems lengviau į mokymo metodiką integruoti šiuolaikines priemones?

– Taip. Los Andžele fiasko nutiko būtent dėl to, kad investuota vien į fizinius įrenginius, bet ne į pedagogus. Mokytojų mokymas yra esminis dalykas. Nesu skaitmeninio raštingumo ekspertas, viena koja vis dar stoviu tradicinio raštingumo ir skaitymo gebėjimų ugdyme. Bet suvokiu, kad realybė dabar kitokia, vaikai gyvena kitaip. Prieš kelis dešimtmečius manyta, jog komiksai žaloja vaiko intelektą. O dabar labai skatinu pieštas knygas naudoti kaip mokymo priemones. Privalome pripažinti realybę ir išlikti atviri jos teikiamoms galimybėms, taip pat medijų srityje.

– Menkus raštingumo rezultatus, skaitymo įgūdžius dažnai linkstame aiškinti tuo, kad vaikai neskaito įprastų popierinių knygų. Ar išties tai esminė priežastis? Ar privalu skaityti knygas, jei nori būti laikomas raštingu?

– Priklauso nuo to, kaip matuosime skaitymo gebėjimus. Pavyzdžiui, PISA (tarptautinis tyrimas, nustatantis penkiolikamečių moksleivių gamtamokslinį, matematinį raštingumą ir skaitymo gebėjimą, – IQ past.) vertina įgūdžius, kurie labiau pagrįsti tradiciniu akademiniu pagrindu. Iš esmės PISA vertinami įgūdžiai labiausiai siejasi su tradiciniu teksto skaitymu. Tad, jei norime, kad vaikų rezultatai tokiame tyrime būtų geresni, jiems reikia daugiau tradicinio skaitymo patirties.

Manau, didžiulė problema, su kuria susiduria tokios tyrimo dalyvės kaip Lietuva ar Austrija, – noras gerai pasirodyti prieš pasaulį. Bet tam, kad atsidurtumei rezultatų lentelės viršuje, visa švietimo sistema turėtų būti orientuota į tokias raštingumo užduotis, kokias atlikti reikalauja konkretūs testai. Jei labai pasitikite PISA ir kitais tyrimais, tada jais turi sekti visa švietimo sistema. Jei norite savaip apsibrėžti, kas šiandien yra raštingas žmogus, privalote organizuoti sistemą būtent šiam tikslui pasiekti. Viskas priklauso nuo jūsų lūkesčių ir politikos.

– 2015-ųjų PISA tyrimai rodo, kad kai kuriose šalyse berniukų ir mergaičių raštingumo ir skaitymo gebėjimų atotrūkis yra milžiniškas, o kai kuriose – tik simbolinis. Vadinasi, prastesnių berniukų rezultatų negalima paaiškinti jų prigimtimi ar panašiais motyvais, tiesiog kai kurios valstybės nesugeba jų išmokyti?

– Tai labai įdomus klausimas, kurį galima patyrinėti keliais aspektais. Žvelgiant iš feministinės perspektyvos, aišku, kad raštingumą ir skaitymo gebėjimus lemia ne prigimtis. Labai svarbus socialinis veiksnys. Nuo mažens daug kam stereotipiškai kalama, kad būti berniuku nereiškia tyliai sėdėti su knyga ir kontempliuoti apie tekstą. Būti berniuku – tai aktyviai gyventi, žaisti futbolą, važinėti riedlente.

XVII a. Nyderlandų dailininkas Janas Steenas nutapė tokį paveikslą: Kalėdų rytas, susirinkusi visa šeima. Mergaitė gavo lėlę, skanumynų, o brolis stovi ir verkia, nes savo bate rado anglį. Menininkas pasirinko pavaizduoti stereotipą: berniukas buvo išdykęs, blogai elgėsi, todėl nusipelnė anglies. O mergaitė buvo gera, klausė tėvų, todėl gavo dovanų. Vakarų sąmonėje tokie stereotipai įsišakniję labai giliai. Mums būtina juos laužyti. Iš įvairių tyrimų žinome, kad iš esmės mergaičių ir berniukų suvokimo gebėjimai nesiskiria. Tačiau visuomenė ir bendras spaudimas turi daug įtakos tam, kaip berniukai suvokia save.

Kita besikartojanti problema – vis labiau moteriškos pedagogų pajėgos. Ypač pradinėse mokyklose dažniausiai vaikus moko moterys.

Kita besikartojanti problema – vis labiau moteriškos pedagogų pajėgos. Ypač pradinėse klasėse vaikus dažniausiai moko moterys. Jei berniukas auga tradicinėje šeimoje, kas jam pirks knygas? Tikriausiai mama. Kas pasisodins ant kelių ir skaitys jam pasakas? Turbūt taip pat mama. Mokykloje pirmas žmogus, kuris mokys skaityti ir aiškins apie knygų naudą, bus moteris. Man įdomu, ar daliai berniukų, kurie bando save tapatinti su tradicine vyriškumo samprata, nepradeda atrodyti, kad skaityti knygas yra mergaitiška. Juk aplink skaito vien moterys.

Stereotipai gali būti reikšmingi ir mokykloje, kalbant apie konkrečių pedagogų požiūrį. Įprastai berniukai laikomi judresniais, jiems sunkiau ramiai išsėdėti vienoje vietoje. Todėl mokytojas gali jį traktuoti kaip laukinį, pernelyg judrų, kuriam knygos neįdomu. Berniukas pradeda gauti žemesnius balus ir gali apskritai skaitymą bei raštingumą atmesti: man šito nereikia, geriau susitelksiu į tai, kas sekasi.

– Tačiau mokymo priemonės berniukams ir mergaitėms paprastai neatskiriamos. Bet gal bent tam tikrais atvejais jas vertėtų diferencijuoti?

– Įvairūs tyrimai rodo, kad berniukams įdomesni kūriniai, kuriuose veikia herojai vyrai, kur daugiau veiksmo, mažiau psichologijos ar dramos. Todėl, jei mokytoja parenka kūrinį apie jaunos mergaitės pasaulį, berniukams tai gali pasirodyti ne taip įdomu. Bet geriausias sprendimas būtų ne akcentuoti lyčių skirtumus ir remtis stereotipais, o stengtis pažinti kiekvieną vaiką asmeniškai.

Įsivaizduokime, kad kiekvieno būtų klausiama, kas jį domina, kas kursto jo vaizduotę, kaip jam galima padėti. Tada rekomenduoti ir įvairių tinklalapių, ir knygų bei žurnalų. Manau, kad mokyklose reikėtų labiausiai susitelkti į tai, o ne į stereotipinį mąstymą apie lytis. Galų gale ir būti vyru šiandien gali reikšti daugybę identiteto išraiškų.

– Koks turėtų būti tėvų vaidmuo skatinant vaikų skaitymo gebėjimus?

– Patariu tėvams namuose sukurti erdves ir galimybes, kad būtų galima laisvai skaityti. Visada sakau: netapkite sūnui ar dukrai mokytojais, nes, jei taip elgsitės, skaitymas vaikui atrodys kaip bausmė. Su studentais atlieku tai, ką vadinu skaitymo praktika: einame į mokyklas, dirbame su vaikais ir jų tėvais. Kai pirmą kartą susitinku su tėvais, klausiu: kiek iš jūsų moka už kabelinę televiziją? Visi pakelia rankas. Kartais sąskaitos būna tikrai įspūdingos, pavyzdžiui, pusantro šimto JAV dolerių per mėnesį. Tada klausiu: o kiek iš jūsų tą pačią sumą kas mėnesį išleidžia knygoms? Rankų nebekelia niekas. O jie dar stebisi, kad vaikai neskaito knygų!

Mano bičiulis profesorius Richardas Allingtonas JAV atliko įdomų tyrimą. Per vasaros atostogas vaikams iš nepasiturinčių šeimų į namus buvo atvežta knygų. Įprastai per atostogas nutinka vadinamasis vasaros nuosmukis: baigiasi mokslo metai, o su jais – ir knygų skaitymas. Per du ar tris vasaros mėnesius skaitymo įgūdžiai labai suprastėja. Taigi paaiškėjo, kad vaikų, kuriems į namus buvo atvežtos bent kelios knygos, įgūdžiai išliko geresni nei kitų. Juk jei vaikas niekur neišvažiuoja, dienų dienas slankioja po namus, o lentynoje yra šauni knyga, jis gali šia susidomėti. Beje, svarbu leisti vaikams skaityti tai, ką jie nori, ir vėliau knygas aptarti. Tik ne inkviziciniu stiliumi – užmegzkite normalų, gyvą pokalbį.

– Naujausiame PISA tyrime Lietuva pasirodė dar prasčiau nei 2012 m., taip pat blogiau nei 70 tyrime dalyvavusių šalių vidurkis. Atotrūkis tarp berniukų ir mergaičių skaitymo gebėjimų sumažėjo, tačiau tik todėl, kad smarkiai pablogėjo mergaičių rezultatai. Ko mums patartumėte imtis, kad bendra švietimo situacija taptų geresnė?

– Tai ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių problema. Daugybėje jų mergaičių skaitymo gebėjimai suprastėjo. Pirmiausia turime suvokti, kad mokyklos ne vienintelės atsakingos už visuomenės raštingumą. Jas lengva kaltinti, bet iš tiesų atsakomybė tenka kiekvienai įtakingai visuomenės daliai, neaplenkiant ir aukščiausių šalies politikų. Jei jie nuoširdžiai nori sukurti kritišką pilietinę visuomenę, turi išauginti ir kritiškai mąstantį skaitytoją.

Kartais įsivaizduojama, kad vos mokyklos duris atvėrusį moksleivį pedagogas stebuklingai transformuos, nesvarbu, iš kur vaikas atėjo. Tačiau tai nerealu.

Kartais įsivaizduojama, kad vos mokyklos duris atvėrusį moksleivį pedagogas stebuklingai transformuos, nesvarbu, iš kur vaikas atėjo. Tačiau tai nerealu. Visuomenė turi dėti pastangas, politikai privalo propaguoti skaitymo ir raštingumo idėjas. Aišku, galima vykti į Estiją ir žiūrėti, kaip jai pavyko taip gerai pasirodyti PISA. Bet juk kiekviena visuomenė unikali.

Dar vienas dalykas, kurį atskleidė PISA ir kuris ypač aktualus JAV – skirtingų socialinių sluoksnių veiksnys. PISA tyrime JAV svyruoja aplink vidurkį – nepasirodė nei labai gerai, nei labai blogai. Bet įsigilinęs matai, kad mūsų vaikai iš turtingų šeimų, azijiečių kilmės amerikiečiai yra tarp pasaulio geriausiųjų. O vaikai iš skurdžiųjų šeimų, afrikiečiai, lotynų amerikiečiai pasirodo blogiausiai. Taip ir susidaro vidurkis. Įtariu, kad ir Lietuvoje egzistuoja raštingumo ir vaiko socialinės aplinkos ryšys. Todėl turime tai išanalizuoti ir apsibrėžti, kurioms socialinėms grupėms reikėtų skirti daugiau pastangų ir dėmesio.

– Apie PISA tyrimą IQ kalbinti švietimo ekspertai pabrėžia, kad Lietuvoje nesutariame dėl šiandienos mokyklos vaidmens, svarbiausių jos funkcijų: tai pirmiausia yra laisvos asmenybės ugdymo ir saviraiškos vieta ar griežtesnė, konkurencingumą skatinanti įstaiga. Ką apie tai manote?

– Mokyklos vaidmenį apibrėžti itin svarbu. Tik manau, kad nebūtina rinktis arba – arba: mokykla gali suderinti kelias vizijas. Pamąstykime, su kuo šiandien konkuruojame. Jei klasėje dėstau apie kokį nors istorinį įvykį, o vaikas rankose laiko išmanųjį telefoną, jis tuoj pat gali rasti visą informaciją, kurią jam sakau. Tai kur čia mokymo procesas? Todėl svarbiau išmokyti jį atsirinkti ir kritiškai vertinti informaciją. Galbūt dėl to ko nors reikės atsisakyti, pavyzdžiui, senų mokymo metodų.

Beje, Vilniuje, Švietimo ir mokslo ministerijoje, susitikau su švietimo sektoriaus atstovais. Po mano pranešimo vienas pasakė: „Viskas su tais smagumais ir vaiko įtraukimu gerai, bet kaip su tikruoju skaitymu?“ Bet aš visą laiką ir kalbėjau apie tikrąjį skaitymą (juokiasi)! Tiesiog atsižvelgiu į realijas. Turime nutiesti tiltą tarp to, ką vaikas jau atsineša į mokyklą, ir tarp to, ko iš jo tikimės. O tam reikės ir daugiau vaizduotę skatinančių veiklų, ir dinamiškesnio mokymo proceso. Pirmiausia privalome apmąstyti, ką reiškia būti XXI a. piliečiu ir kokių priemonių jam reikės, o tada suteikti jas vaikui.

W. G. Brozo

JAV George’o Masono universiteto literatūros profesorius.

Buvęs mokytojas, daugybės straipsnių ir knygų apie raštingumo ugdymą autorius.

PISA, PIRLS ir kitų švietimo tyrimų ekspertas.

Ilgai dirbo Tarptautinėje raštingumo asociacijoje (tuo metu vadinosi Tarptautine skaitymo asociacija).

Pagrindinė domėjimosi sritis – vyrų ir berniukų raštingumas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų