M. Bennedsenas (Organizatorių nuotr.)

Mokslininkas Mortenas Bennedsenas: verslininkai savo verslus beveik visuomet palieka per vėlai

Mokslininkas Mortenas Bennedsenas: verslininkai savo verslus beveik visuomet palieka per vėlai

Nemaža dalis Lietuvos verslų artėja prie 30 metų ribos, o jų įkūrėjų amžius vis labiau slenkasi prie pensinio. Galima pagrįstai spėti, kad per ateinantį dešimtmetį verslininkai dažniau užleis savo kėdes šeimos nariams. Ką daryti, kad verslas, atsidūręs antrosios kartos rankose nesužlugtų? Galbūt jį geriau atiduoti valdyti profesionalams iš išorės?  Apie tai IQ apžvalgininkas Gytis Kapsevičius kalbėjosi su šią sritį tyrinėjančiu danų mokslininku Mortenu Bennedsenu.

– Lietuvoje dauguma verslų yra labai jauni, nes okupacijos metais visos bendrovės buvo nacionalizuotos. Didžioji dauguma šiandieninių verslų susikūrė jau po SSRS žlugimo, kai tuo tarpu pasaulyje ir Vakarų Europoje verslo perdavimo tradicijos gali siekti ir kelis šimtmečius. Tad ar skiriasi verslo perdavimo problemos pas mus ir Vakarų šalyse?

– Tiesa, kad tokie skirtumai egzistuoja, tačiau jūsų šalis nėra didelė išimtis. Lietuva ir visa Rytų Europa turi kitokią istoriją, tačiau, mano nuomone, egzistuoja daugybė bendrų iššūkių, kurių pamatysime visur, nuo Lietuvos iki Australijos.

Yra ir iššūkių, kurie labai specifiniai tam tikriems regionams. Manau, kad dabar jūsų įmonės primena tas, kurias turime Skandinavijoje, nors perėjimo į rinkos ekonomiką procesai ir skyrėsi. Galbūt galima palyginti jas su Kinija, nes jie patyrė labai panašią situaciją, jų privačios bendrovės ne senesnės nei 40 metų.

Savaime suprantama, šiose šalyse daugiausiai yra pirmos kartos verslininkų. Kalbant apie šeimas, jos per daug nesiskiria, tačiau naujas aspektas šiose šalyse yra tai, kad čia nėra daug praktinių pavyzdžių, kaip sėkmingai atlikti verslo perdavimą.

Kitas skirtumas – skirtingo stiliaus verslininkai. Tie įgūdžiai, kurių reikėjo, kad išvystytum sėkmingą verslą po komunizmo žlugimo greičiausiai nebuvo visiškai tokie patys, kokių reikėjo gerai išvystytose šalyse. Šie žmonės buvo labai kieti ir dirbo labai sunkiai. Kita vertus, tai atsikartoja visame pasaulyje – pirmoji verslo karta dažniausiai ir būna tvirti bei sunkiai dirbantys žmonės.

– Tačiau ar būti pirmos kartos paveldėtoju yra lengviau? Sakykime, jei įkūrėjas savo verslą valdė 30 metų, atžaloms galbūt lengviau pasakyti „dėkui, nenoriu“, nei tuo atveju, jei siūloma perimti 100 metų egzistuojantį verslą?

– Manau, kad jei šalies versle susiklostė tokia padėtis, tai atneša tam tikrų privalumų. Jūsų paminėtas dalykas yra vienas iš jų – nėra tokio didelio spaudimo. Prieš tave nebuvo trijų įpėdinių kartų.

Tačiau toliau spaudimas vis didėja – niekas nenori būti iš tos kartos, kuri sustabdė veiklą po penkių ar šešių sėkmingų perdavimų. Kiekvienas iš įpėdinių turėtų paklausti savęs štai ko – ar mes esame tinkamiausi kandidatai valdyti šį verslą. Ir jei jie tokie yra, tai yra fantastiška galimybė. Tuo pat metu natūralu, kad kitos bendrovės tokio perdavimo nevykdo – jos yra parduodamos ir jas nuperka kiti rinkos žaidėjai.

Galiausiai mes matysime mažiau šeimos verslų, tačiau jie bus stipresni, nes bus perimami tik gerai pasiruošusių šeimos atstovų. Tai nėra unikali situacija Lietuvai – tą patį matome Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir likusioje Europoje.

Keičiasi ir pačios šeimos, keičiasi ir socioekonominės tendencijos – pavyzdžiui, daugybė žmonių atidėlioja santuoką arba nesituokia apskritai. Savaime suprantama, tokie ir panašūs dalykai turės įtakos šeimos verslams. Taigi natūralu, kad ateityje šeimos verslų skaičius sumažės. Tai nereiškia, kad jų bus vos keli, tikrai ne, galbūt jie sudarys 50, o gal 70 proc. visų verslų. Jie visuomet išliks, tačiau ateityje bus daugiau pasirinkimų, todėl šeimos verslai galės augti stipresni.

– Kurie elementai yra patys svarbiausi perduodant verslą?

Pradėkime nuo didžiausio iššūkio, kuris kyla šeimos verslams tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio vietose – ilgalaikis planavimas.

„Planavimas“ yra labai nuobodus žodis, tačiau planuoti perdavimą, ateities verslo strategijas, nuosavybės struktūras ir visus kitus elementus bent 20 metų į priekį yra būtina. Labai sunku į tai įtraukti pačią pirmą kartą, nes dažniausiai jie mano, kad tai laiko švaistymas. Jiems tai atrodo labai sudėtinga dėl kelių priežasčių. Pirma – tai iškelia krūvą klausimų, kurių jie niekuomet savęs neklausė. Jie kasdien puikiai tvarkosi su savo verslu, tačiau šie klausimai apima ne tik verslą, tačiau ir asmeninį gyvenimą. Ką aš veiksiu, kai perduosiu savo verslą? Ar turėčiau likusį gyvenimą žaisti golfą? Kaip atsirinkti, kuris iš vaikų turėtų paveldėti verslą? Ar žmonės nenusigręš, kai pirmą kartą per 40 metų nebebūsiu įmonės savininkas? Jų identitetas yra taip smarkiai surištas su verslu, kad jiems sunku galvoti apie save kitose veiklose.

Taigi, ką jie daro? Tai, ką tokioje situacija darytų daugelis – atidėlioja. Užmerk akis ir tęsk tai, ką darai geriausiai – valdyk savo verslą. Todėl didžiausias iššūkis, mano nuomone, yra paprasčiausiai pradėti galvoti apie verslo perdavimo planavimą. Efektyvus planavimas trunka bent jau 10 metų.

Daug galima pasimokyti iš senesnių Europos verslų. Tie verslininkai, kurie yra trečios ir vėlesnių kartų valdytojai, mąsto apie perdavimą nuo pirmos dienos. Jie galvoja, kaip paruošti savo vaikus. Manau, kad toks mąstymas yra didžiausia pamoka, kurią verslininkai Lietuvoje ir kitose „jauno verslo“ šalyse galėtų išmokti.

Yra ir kitų svarbių verslo perdavimo komponentų. Vienas iš jų – perduoti įmonės stiprybes, kurias turi ankstesnė karta. Jie formavo pažinčių tinklus, pažįsta žmones iš verslo, politikos, institucijų, užsienio šalių – visas šis tinklas yra labai svarbus tolesnei verslo sėkmei. Tai reikia išsaugoti ir dažniausiai toks supažindinimas vykdomas praleidžiant laiką kartu, tarsi būnant mokiniu.

M. Bennedsenas (Organizatorių nuotr.)

Žinoma, sėkmingas perdavimas labai priklauso nuo naujos kartos kandidato savybių, ypatingai jo darbo patirties ir išsilavinimo. Kartais dideliu privalumu gali tapti jo karjera kitose srityse – galbūt atžala dirbo kituose versluose, užsienyje ar kituose sektoriuose, tai praplečia akiratį.

Egzistuoja keletas modelių ir nėra tokio, kuris tiktų visoms įmonėms. Mes kalbame apie klasikinį verslo perdavimą, tačiau yra ir kita galimybė – atiduoti įmonės vairą šeimos ryšiais nesusijusiems profesionaliems vadybininkams. Juk vaikams tai gali būti neįdomu, jie gali neturėti tinkamų įgūdžių ar tiesiog rinkoje atsiranda geresnių kandidatų. Tačiau jie visuomet gali gauti akcijų ir išlikti verslo savininkais.

– Ar didesnė bendrovė automatiškai reiškia ir didesnį spaudimą galimam įpėdiniui?

– Įdomu, kad dydis nebūtinai lemia šį pasirinkimą. Jei pažiūrėtumėte į 50 seniausių pasaulio bendrovių, pastebėtumėte, kad mažiausioje dirba aštuoni žmonės, o didžiausioje – 11 tūkst. Tai parodo, kad įmonės dydis nėra lemiamas veiksnys.

Kartais didesnės įmonės perdavimas yra labiau komplikuotas, tačiau tai gali būti ir privalumas, nes tokios įmonės turi daugiau resursų. Galima pasisamdyti geriausius specialistus, kurie patars ir padės įgyvendinti sėkmingiausią verslo vystymo scenarijų.

Kitas dalykas – didelės įmonės yra patrauklesnės. Jeigu jūs turite talentingus vaikus, jie greičiausiai rinksis ir iš kitų variantų. Jeigu jie tapo labai gerais specialistais ir gali rinktis darbovietę, ar jiems būtinai norėsis dirbti šeimos versle? Taigi kuo didesnis šeimos verslas, tuo jis gali būti patrauklesnis.

– Dažnai sakoma, kad viena iš didžiausių kliūčių yra komunikacija apie ateities planus.

– Taip, tai iš tiesų didelė kliūtis ir situacija tampa vis prastesnė. Skirtumai egzistuoja ir požiūriuose, kaip ateityje valdyti įmonę, tačiau skiriasi ir komunikacijos būdai. Tarkime, jaunesnė karta pakvietimams naudoja socialinius tinklus, kai senesnieji neretai juos dar rašo ranka.

Taigi, manau, kad rasti būdus sėkmingai komunikuoti yra būtina. Pastebima, kad tradicinė pagarba, kurią jaunesnės kartos jausdavo senesnėms, nyksta. Jaunimas yra linkęs vis labiau reikšti savo nuomonę, o senoji karta nori nors kiek pagarbos tam, ką jie sukūrė. Tai tik gilina iššūkius kalbant apie kartų skirtumus.

– Ar egzistuoja laikas perduoti savo verslą, kurį galima vadinti optimaliu?

– Nežinau, ar toks laikas egzistuoja, bet mūsų tyrimai rodo, kad žmonės dažnai tai atlieka pavėluotai. Tokiu atveju, jei įkūrėjai niekaip negali priimti sprendimo, prarandama daug potencialios vertės.

Kuo ilgiau vyksta planavimas, tuo didesnė rizika. Daug verslo perdavimų atvejų įvyksta dėl to, kad žmonės tiesiog miršta nuo širdies smūgio. Ir toks neplanuotas, negalavimų ar mirties sukeltas perdavimas, yra bene daugiausiai kainuojantis dalykas, kuris gali atsitikti.

– Kartais pasirenkamas modelis, kai kartu valdo dviejų kartų atstovai. Ar jis gali būti naudingas?

– Tai įmanoma ir kartais gali atnešti naudos, tačiau mano manymu, viskas labai priklauso nuo konteksto. Nesakau, kad to nerekomenduočiau, nes tai vyksta ir realybėje – kartais tai suveikia, kartais nesuveikia. Pavyzdžiui, jei susikerta asmenybės arba įkūrėjas per ilgai svarsto, kada pasitraukti ir kėdėje užsibūna per ilgai.

 

M. Bennedsenas

Studijavo ekonomiką Kopenhagos Universitete, Londono ekonomikos mokykloje ir Harvarde, kur įgijo daktaro laipsnį. 

Verslo mokyklos INSEAD dėstytojas, dirbantis su šeimos verslo valdymo temomis

Domisi ir tyrinėja šias sritis: šeimos įmonių valdymas, privatus turtas, privatizacija, lobizmas ir korupcija. 

Balandžio mėnesį dalyvavo Vilniuje vykusioje konferencijoje „Wealth360“

Komentarai

  • […] rankose nesužlugtų? Galbūt jį geriau atiduoti valdyti profesionalams iš išorės?  Apie tai IQ apžvalgininkas Gytis Kapsevičius kalbėjosi su šią sritį tyrinėjančiu danų mokslininku […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų