Mindaugas Lukas

Mokestinė amnestija – (ne)svarstytina neišnaudota šešėlio mažinimo galimybė

Mokestinė amnestija – (ne)svarstytina neišnaudota šešėlio mažinimo galimybė

Savalaikis, teisingas ir sąžiningas mokesčių mokėjimas yra kiekvieno mokesčių mokėtojo pareiga, solidarumo su valstybe ir bendrapiliečiais pagrindas.

Mokesčių įstatymų laikymąsi demokratinės šalys paprastai ir pirmiausia linkusios skatinti „švelniosios“ galios priemonėmis: mokesčių mokėtojų švietimu, jų savimonės didinimu, surenkamų mokesčių vaidmens valstybės gyvenime aiškinimu, surinktų lėšų panaudojimo skaidrinimu ir pan. Tačiau savanorišką mokesčių mokėjimą vis dar didele dalimi lemia ir „griežtieji“ instrumentai – valstybės administracinė kontrolė bei prievarta, teisinė atsakomybė, sankcijos, baimė jų susilaukti.

Vis dėlto nei „švelniosios“, nei „griežtosios“ priemonės, intensyviai gerinamas administravimas ir kontrolė, nei pačių mokesčių mažinimas (tol, kol jie bent kokie lieka), visiško mokesčių įstatymų laikymosi neužtikrina ir vargu ar gali užtikrinti. Instinktas gauti daugiau ir atiduoti mažiau būdingas net ir labiausiai pažengusių visuomenių nariams ir verslams.

Pažymėtina, jog mokesčių nesumokėjimas ir „šešėlis“ nėra vien tik kriminalinio pasaulio kategorijos. „Prasilenkimai“ su mokesčių įstatymų reikalavimais tai ne tik PVM grobstymas, kontrabanda, šešėlinė prekyba ir paslaugos, vokeliai, bet, neretai, ir pakankamai buitinės situacijos, kuomet apie tikrąją teisinę atliekamų veiksmų reikšmę gal net nesusimąstoma: pavyzdžiui, perkant ar parduodant turtą (automobilius ar nekilnojamąjį turtą); statybose; vykdant veiklą internete, kur operuojama tradiciniam finansų sektoriui neretai sunkiai kvalifikuojamomis priemonėmis; taip pat paveldėjimo, dovanojimo (kai tai ne artimiausio rato giminaičiai, o dukterėčia, sūnėnas ar pan.) atvejais; gaunant perlaidas iš užsienyje visiškai teisėtai dirbančių ir visus mokesčius mokančių artimųjų ar valdant jų Lietuvoje paliktą turtą ir pan.

Kita vertus, subjektyvaus teisingumo jausmo atotrūkis tarp to, kiek valstybė reikalauja ir kiek duoda, pačių mokesčių įstatymų turinys bei kokybė (aiškumas), jų administravimo praktikos nenuoseklumai (ar evoliucija) taip pat nėra paskutinėje vietoje. Kiek asmenų susivokia visgi esantys pilkojoje mokesčių zonoje tik po to, kai mokesčių administratorius ar teismai pateikia savo poziciją ir išaiškinimus, kaip vienos ar kitos veiklos (kuria asmuo verčiasi jau eilę metų) pajamos iš tiesų turėtų būti deklaruojamos ir apmokestinamos? O ko vertos vien, pavyzdžiui, lietuviškosios kontroliuojamųjų užsienio vienetų (pozityviųjų) pajamų apmokestinimo taisyklės, darbuotojams suteikiamų akcijų opcionų ar pajamų natūra pripažinimo reglamentavimas arba „turinio viršenybės prieš formą“ principo taikymo Lietuvoje nuspėjamumas ir praktika.

Be to, reikėtų nepamiršti, jog su laiku mokesčių mokėtojų mentalitetas, vertybės, savimonė ir supratimas keičiasi. Net jeigu padarytos klaidos pripažįstamos, priežasčių, valios ir matomų galimybių (su aiškiai prognozuojamomis ir priimtinomis teisinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis) susikaupusius „skeletus“ išsivalyti ne visada pakanka. Kas gali būti tikras, kad, net ir po padarytos „mokestinės nuodėmės“ praėjus penkmečiui (būtent tokia Lietuvoje yra mokesčių apskaičiavimo senatis), klaidų pripažinimas nesukels sunkiai prognozuojamų teisinių ir finansinių pasekmių? Dėl to status quo dažnai išsaugomas, o sukaupti „šešėliai“ toliau kybo ir ilgėja.

Nurodytos priežastys, be abejo, niekaip nepaneigia nei teisinio, nei moralinio mokesčių nemokėjimo smerktinumo. Vis dėlto, tikslinė mokestinė amnestija tokiu atveju galėtų būti pasitelkta kaip tam tikras katalizatorius, prisidedantis prie glaudesnio socialinio-ekonominio valstybės ir mokesčių mokėtojų dialogo. Mokėtojai, aiškiai žinodami kainą bei teisines pasekmes, galėtų deklaruoti iki šiol oficialiai nerodytas pajamas / turtą (susimokėdami atitinkamus mokesčius, sumažintas baudas ar delspinigius), nesibaimindami ilgo ir neprognozuojamo teisinio-administracinio proceso, jo pasekmių, papildomos atsakomybės. Atsikratę šių „skeletų“, toliau veikti galėtų atvirai ir skaidriai. Tuo tarpu valstybė, be papildomų išlaidų kontrolės priemonėms ir ginčams, surinktų iki tol pasiklydusius mokesčius, pati parodytų pasitikėjimą savo mokesčių mokėtojais, galiausiai ir įsivertintų, kiek patys mokesčių mokėtojai pasitiki savo valstybe. Šalutiniu tokios amnestijos efektu galėtų būti dar ir prevencija – kartą pripažinęs ir valstybei parodęs, ką ir kaip darė ne taip, mokėtojas vargu ar pasiryžtų to paties imtis iš naujo.

Konkretus mokestinės amnestijos turinys, apimtis ir jos taikymo sąlygos (įskaitant, pavyzdžiui, privalomą reikalavimą pagrįsti, kad deklaruojamos pajamos susijusios išimtinai tik su teisėta veikla, tik jos nebuvę tinkamai apmokestintos) yra valstybės mokesčių mokėtojams siūlomo kompromiso turinio klausimas. Išankstinis argumentas, jog amnestija prasižengusiesiems galbūt nebūtų teisinga sąžiningųjų atžvilgiu, be abejo svarus. Bet juk būtent nuo šio kompromiso sąlygų ir priklausytų, ar ir kaip jame bus suderinti valstybės, prasižengusiųjų ir sąžiningųjų mokesčių mokėtojų interesai, vertybiniai ir pragmatiniai tokios amnestijos aspektai, kokie jai keliami tikslai, kokia jos kaina / nauda valstybės biudžetui ir pan.

Įvairaus turinio ir apimties mokestinės amnestijas per pastaruosius porą dešimtmečių taikė (o kai kurios ir ne po kartą) tokios šalys kaip Belgija (2004 m.), Vokietija (2004 m.), Italija (2001, 2003, 2009 m.), Portugalija (2005, 2010 m.), Ispanija (2012 m.), dėl suprantamų priežasčių Graikija (2010 m.) bei Rusija (2007, 2015-2016 m.), taip pat Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada ir kt. Jų rezultatai nevienareikšmiai. Pagal juos dėl daugelio priežasčių (tokių kaip mokesčių sistemų, mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mentaliteto, pasitikėjimo valstybe ir jos teisine sistema skirtumais ir pan.) vargu ar galima būtų modeliuoti tokios priemonės efektyvumą Lietuvoje. Tačiau pats faktas, kiek ir kokios šalys jos vis dėlto imasi, mokestinę amnestiją rodo esant ne mažiau verta dėmesio nesumokėtų mokesčių problemos mažinimo priemone už, pavyzdžiui, ne kartą viešai svarstytą PVM čekių loteriją arba griežtąsias administracines priemones (platesnę kontrolę, besaikį informacijos rinkimą ir pan.).

Pabaigoje paminėtina, jog nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, nei Tarptautinis valiutos fondas  nėra dideli mokestinių amnestijų entuziastai (kiek dėl objektyvių ekonominių, kiek ir dėl politinių ar ideologinių priežasčių). Jų vertinimu, mokestinės amnestijos mažina paskatas laikytis mokesčių įstatymų ateityje (ypač kai jos vis pakartojamos), jų taikymą lemia trumparegiški politiniai interesai ir pan. Svaru, per daug nepasiginčysi. Tačiau ar tai tikrai negali būti kompensuota tiek aiškiomis pačios amnestijos sąlygomis, po to sekančiu efektyvesniu mokesčių administravimu (taip pat ir identifikuojant amnestija pasinaudojusius asmenis, juos stebint atidžiau), net padidėjusiu mokėtojų pasitikėjimu valstybe? Galiausiai ironiškai galima savęs paklausti, kada gi Lietuvoje pastaraisiais metais rimtai įsiklausydavome į šių tarptautinių institucijų rekomendacijos mokesčių klausimais? Gal šį kartą iš tikrųjų neverta?

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų