Modernusis šimtmetis

Modernusis šimtmetis

Prieš šimtą metų pasinaudojome nedideliu langu, prasivėrusiu į nepriklausomybę. Istoriškai vertinant, tai buvo palankių tarptautinių aplinkybių ir vidinio noro rezultatas, sukūręs bemaž stebuklą. 1990-aisiais irgi reikėjo itin stiprios politinės valios ir tinkamo globalių jėgų pasiskirstymo, kad vėl sukurtume nepriklausomybės stebuklą.

Tačiau tai, kas kartojasi bent du kartus, vargu ar gali būti vadinama stebuklu. Tai jau greičiau dėsningumas, rodantis, kad mes, kaip tauta, turime itin stiprų geną siekti laisvės.

Pasitikdami nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį galime džiaugtis buvusiais pasiekimais arba niurzgėti dėl dabartinių nesėkmių. Pastarasis užsiėmimas, regis, daugeliui mūsų net patrauklesnis. Galime atrasti daugybę priežasčių skųstis tuo, ką turime kaip tauta ir valstybė. Galime be perstojo kaltinti politikus už siaurų interesų protegavimą, verslininkus – už per didelį godumą, biurokratus – už neveiklumą iš inercijos, savo kaimynus – už abejingumą, visą visuomenę – už nuolankumą ir per menką ryžtą siekti pokyčių. Išties visi mes nesame idealūs, o kai kurios ydos smarkiai trukdo džiaugtis tuo, ką pasiekėme.

Tačiau verta pripažinti, kad Lietuva, kaip valstybė, turi visas galimybes atsikratyti trūkumų ir stiprų pagrindą judėti į priekį dar greičiau. Antrą kartą atkūrę nepriklausomybę jau išvengėme kelių mirtinai pavojingų klaidų, kurios Lietuvą susilpnino prieš šimtą metų. Visų pirma – neutralumo spąstų, kurie būtų mus pavertę pažeidžiamu ir lengvu grobiu Rusijai. Jei kam dar kyla klausimų, kodėl narystė NATO yra vienas svarbiausių mūsų antrojo šimtmečio pasiekimų – užtektų pažiūrėti į Armėniją ir Moldovą, Gruziją ir Ukrainą. Mes ne tik išvengėme karinių konfliktų, bet ir išsaugojome galimybę patys spręsti dėl vidaus ir užsienio politikos. Antra, mes vis dar išlaikėme demokratiją ir vidaus laisvę. Tai ne tik nepavyko tarpukario Lietuvai, bet ir vis sunkiau išsaugoti kai kurioms modernioms šalims.

Turime saugumą ir demokratiją – du svarbiausius polius, ant kurių laikosi nepriklausomybė. Prie to pripratome ir ne visada prisimename, kad norint tai puoselėti reikia nuolat stengtis ir būti budriems. Į šiuos polius kėsinasi ne tik išoriniai agresoriai, bet ir vidaus demonai. Socialinė nelygybė, bet dar labiau – socialinis nejautrumas. Korupcija, bet dar grėsmingiau – interesų propagavimas, kai sakoma, kad jokie įstatymai nepažeisti. Valdžios alkis, bet dar baisesnis – jį lydintis visuomenės susitaikymas, kad galima ja piktnaudžiauti.

Visas tas piktžaizdes žinome, bet dažnai numojame ranka. O gal jau pavargome su tuo kovoti ir lieka tik ironizuoti arba svaidyti prakeiksmus visiems tiems, kuriais tikėjome, rinkome ir kurie nuvylė, apgavo, dar labiau pakurstė norą emigruoti.

Vis dėlto būtų baisiai apmaudu, jei aptingtume ir nugrimztume į apatiją arba tiesiog prarastume tikėjimą savo tauta ir valstybe. Būtent tai turėtų būti svarbiausia visų rangų politikų misija – stiprinti visuomenės tikėjimą savo šalimi.

To anaiptol negali padaryti valdantieji, kurie aiškina, kad nesupranta, ką reiškia apeiti įstatymą, bet užtat puikiai sugeba tai įgyvendinti praktiškai ir labai pelningai. Kurie mieliau kaltina skylėtus įstatymus priėmusius oponentus, bet ne savo godumą ir įžūlumą.

Tuo mūsų politika vis dar tebėra primityviame galios amžiuje, kuriame svarbiau patenkinti savo troškimus ir poreikius, o ne bendruomenės. Kai kalbame apie Vakarų Europos ar Skandinavijos šalis, į kurias norime tapti panašūs, turėtume visų pirma prisiminti, kiek laiko joms prireikė, kad nuo individualių poreikių pereitų prie bendruomenės interesų.

Lietuva irgi yra sėkmės istorija. Mums trūksta tik aiškesnės ribos, skiriančios XX a. Lietuvą nuo moderniosios.

Pavydą mums kelianti Estija tik iš dalies pasiekė daugiau nei Lietuva. Nemažai prie tos sėkmės prisidėjo šiek tiek išmintingesni politikai, bet dar daugiau – visuomenės pasitikėjimas ir pasididžiavimas savo valstybe bei noras apie tai garsiai skelbti visam pasauliui. Tačiau esminių skirtumų nėra – Lietuva irgi yra sėkmės istorija. Mums trūksta tik aiškesnės ribos, skiriančios XX a. Lietuvą nuo moderniosios.

Mūsų modernusis nepriklausomybės šimtmetis prasidės tuomet, kai ne tik politikai, bet ir verslo, mokslo ar net pramogų atstovai peržengs individualių interesų ribas. Asmeninis poreikis ir ambicijos gali būti puikus variklis, varantis į priekį. Bet to neužtenka, kad eitume pirmyn kaip valstybė. Pavieniui galime tik lengvai ir užtikrintai lėktuvais ar automobiliais išvažiuoti iš Lietuvos. Žengti į priekį kurdami savo šalį ir savo tautą galime tik kartu.

Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų