Rokiškio krašto muziejaus nuotr.

Moderni mažos agrarinės valstybės pramonė

Moderni mažos agrarinės valstybės pramonė

XX a. pradžioje besikurianti Lietuvos valstybė buvo likusi industrializuotos ir urbanizuotos Europos pašonėje – 1923 m. surašymo duomenimis, kaimuose gyveno daugiau nei 84 proc. šalies gyventojų, o apie 79 proc. dirbančių žmonių plušėjo žemės ūkyje

Kartu su jauna valstybe augo ir Lietuvos pramonė: 1923 m. šalyje jau veikė daugiau nei 5000 pramonės įmonių ir smulkių dirbtuvių. Tačiau dauguma teturėjo po kelis darbininkus, o produkcija dažniausiai tenkino tik vietos rinkos poreikius.

Pirmosios Lietuvos Respublikos pramonė susidūrė su daug iššūkių. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, atsitraukdama rusų kariuomenė išsivežė ar sugadino nemažai fabrikų įrangos, todėl dalis didžiųjų įmonių susitraukė. Trys stambiausios šalies metalo apdirbimo bendrovės iki karo kartu turėjo apie 3000 darbininkų, tačiau 1929-aisiais jose buvo likę tik apie 650 žmonių, o Šiauliuose veikę odos fabrikai 1926-aisiais pasiekė tik apie 15 proc. ikikarinio gamybos lygio.

Be brangios technikos

Pirmosios atsikūrė tos bendrovės, kurių produkcijos labiausiai reikėjo to laiko Lietuvai: medienos apdirbimo įmonės, plytinės, kalkinės. Atsirado ir tokių naujų ūkio šakų kaip tekstilės, chemijos, kosmetikos pramonė, farmacija, taip pat mažų dirbtuvių, kurioms nereikėjo sudėtingos, brangios technikos ar didelių patalpų.

Dėl lėšų stygiaus ir sudėtingo kreditavimo naujos pramonės įmonės dažnai kūrėsi tam nepritaikytose patalpose, naudojo pasenusią, bet užtat pigią techniką. Darbininkams teko susitaikyti, kad kai kurios patalpos buvo tamsios, prastai vėdinamos, dulkinos, šaltos.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 347 maisto pramonės įmonės, kuriose dirbo beveik 6000 žmonių.

Sėkmingiausiai pavyko išplėtoti prioritetinę sritį – maisto pramonę: Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 347 maisto pramonės įmonės, kuriose dirbo beveik 6000 žmonių. Atsirado naujų gamybos šakų: gaminti pieno produktai, auginti ir eksportui ruošti bekonai, laukuose vis dažniau buvo galima pamatyti cukrui auginamus runkelius. 1938 m. gyvulininkystės produktai – sviestas ir bekonai – atnešė daugiau nei pusę viso Lietuvos eksporto pajamų. Todėl nieko keista, kad maisto pramonės įmonės turėjo bene moderniausias ir geriausiai įrengtas patalpas, rūpinosi savo produktų kokybe ir darbuotojų gerove.

Prioritetas – pieno perdirbimas

Pieno produktų gamintojos turėjo daugiausia darbuotojų. Daugelis jų priklausė 1927 m. įsikūrusiai centrinei pieno ūkio organizacijai „Pienocentras“. Pienininkai į kooperatyvus pradėjo jungtis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai keliolika privačių pieno gamintojų įsteigė draugiją „Birutė“. Karo išblaškyti ūkininkai nuo 1923 m. vėl ėmė steigti kooperatines pieno perdirbimo bendroves, o 1926 m. nutarta įkurti „Pienocentrą“. Šis leido sistemingai sutvarkyti pieninių tinklą ir racionalizuoti jų veiklą, taip pat pagerinti sviesto kokybę, kurios iki tol trūko, ir taip pakelti jos reputaciją užsienio rinkose.

Nežinomas autorius. „Pienocentro“ pastatas Kėdainiuose XX a.
4 deš. Kėdainių krašto muziejaus nuotr. Henriko Grinevičiaus kolekcija

„Pienocentro“ kompleksas netoli Kauno geležinkelio stoties, ant Nemuno kranto (šiandien čia įkurti Karaliaus Mindaugo apartamentai), buvo pastatytas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Pienas čia buvo apdorojamas modernia iš Anglijos, Danijos ir Švedijos atvežta įranga ir buvo aukščiausios rūšies. Pirmiausia jis buvo valomas: iš pradžių patekdavo į mechaninius koštuvus, tada siurbliais keliaudavo į sterilizacijos aparatą, kur būdavo kaitinamas iki 70 °C temperatūros. Po to, atšaldytas iki 4 °C, pienas tekėdavo į rezervuarą, o iš jo – supilstomas į sterilizuotus butelius. Visame cikle pienas neturėjo sąlyčio su oru, todėl į jį nepakliūdavo bakterijų, ir išpilstytas produktas ilgai nesugesdavo.

Sviesto gamybai skirtas pienas buvo pasterizuojamas, vėliau separuojamas: liesas grąžintas ūkininkams arba iš jo ruošti pieno milteliai (naudoti saldainių gamyboje) ir kazeinas. Atskirta grietinė keliaudavo į specialią vonią, kur buvo rauginama, o tada – į 3000 litrų talpos muštuvą, kuris išmušdavo apie 9–11 statinių sviesto. Taip pat šiame fabrike gamintas sūris ir ledai, surinkti ir eksportuoti kiaušiniai. „Pienocentras“ turėjo krautuvių ir užkandinių, o 1938 m. Kaune atidarė ir sulčių gamyklą.

1938 m. Lietuvoje po „Pienocentro“ sparnu veikė apie 200 kooperatinių pieninių ir apie 2000 grietinės nugriebimo punktų. Apie 90 proc. „Pienocentro“ pagaminamo sviesto buvo skirta eksportui. 1939 m. „Pienocentro“ eksportas sudarė net 20,5 proc. viso valstybės eksporto, o sviestas buvo vienas svarbiausių jo produktų. Nepaisant to, Lietuva vis dar buvo nykštukė greta didžiųjų sviesto eksportuotojų. 1938 m. pasaulinis šio gaminio eksportas siekė 621 tūkst. tonų; didžiausia eksportuotoja buvo Danija (158 tūkst. tonų), o iš Lietuvos į užsienį iškeliavo tik 17,4 tūkst. tonų sviesto, didžioji dalis – į Vokietiją.

Mėsos perdirbimo įmonių plėtra

Į Vokietiją dideliais kiekiais keliaudavo ir kitas populiarus tarpukario Lietuvos produktas – bekonai. Gyvas kiaules pradėta intensyviau vežti 1923 m., o pradėjus plėtoti mėsos pramonę, nuo 1925 m., eksportuoti imta ir kiaulienos gaminius. Kiaulininkystė buvo pelningas verslas: 1931 m. kiaulienos eksportuota už 86,759 mln. litų; pajamos už kiaules, skaičiuojant nuo pajamų už visą gyvulininkystės produkciją, sudarė daugiau nei 40 proc.

M. Fligelis. Kepyklos „Banga“ Gaisrininkų g. cechas apie 1940 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Daugiausia bekonienos pagamino ir eksportavo „Maistas“. 1928-aisiais atidarytas Klaipėdos mėsos fabrikas po kelerių metų tapo bendrovės „Maistas“ dalimi. Šio fabriko specializacija buvo tiekti produkciją užsieniui. Jis turėjo didelius šaldytuvus, kuriuose tilpo apie tūkstantį tonų mėsos, taip pat šaldytuvą, kuriuo naudojosi „Pienocentras“ – čia galėjo laikyti apie 2500 tonų sviesto. Kurį laiką Klaipėdos fabrikas administravo ir tris „Maisto“ krovininius laivus. 1935-aisiais „Maisto“ fabrikai pagamino apie 90 proc. visos eksportui skirtos mėsos.

Kiaulininkystė buvo pelningas verslas: 1931 m. kiaulienos eksportuota už 86,759 mln. litų.

Tobulinant kiaulių auginimą ir kiaulienos produkcijos ruošimą, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nutarta pastatyti po modernų mėsos fabriką kiekviename Lietuvos regione. Kaune ir Klaipėdoje veikiantys fabrikai buvo atnaujinti, o Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje iškilo nauji. 1932 m. pastatytas „Maisto“ fabrikas Šiauliuose buvo įrengtas moderniai, turėjo daugiau nei 200 atskirų patalpų, skirtų dirbti ar ilsėtis. Jame buvo vieta pietauti, darbininkai turėjo drabužines, galėjo naudotis dušais. Iškilęs Tauragėje taip pat atitiko visus modernaus fabriko reikalavimus: turėjo elektros stotį, kanalizaciją, vandentiekį. Komplekse šalia kiaulidės buvo įrengtos veterinarijos priežiūros patalpos, skerdykla su dešrų dirbtuvėmis ir rūkykla, krautuvė, administraciniai pastatai, darbininkų persirengimo kambariai, dušai ir valgykla. Šiame fabrike per savaitę darbuotojai galėjo paskersti ir apdoroti apie 4000 kiaulių, tačiau visoje apskrityje jų buvo užauginama mažiau, todėl kurį laiką gyvulių buvo atsivežama iš toliau. Per pirmus dvejus fabriko veiklos metus čia buvo paskersta apie 240 tūkst. kiaulių, ir vos kelios dešimtys tūkstančių jų liko Lietuvos rinkoje.

Iš kitų šalies įmonių „Maistas“ išsiskyrė dideliu dėmesiu darbuotojams. Jiems ne tik sudarytos geros darbo sąlygos, bet ir organizuota kultūrinė veikla: gamyklose įkurti knygynai, prenumeruoti laikraščiai, pirkti sporto įrenginiai, muzikos instrumentai, veikė šaulių būriai, chorai, orkestrai, rengtos paskaitos, steigti vaikų darželiai.

Automatizuotos ir kepyklos

Tarpukariu modernėjo ir dar vienu kasdieniu produktu aprūpinusi pramonės sritis  – Lietuvos kepyklos. Ilgą laiką duonos tešla buvo minkoma rankomis, o kepyklose trūko švaros ir tvarkos – darbininkai neturėjo galimybės nusiprausti, nusiplauti rankų, nesirūpinta ir tuo, kad nešvarumų nepatektų į tešlą. 1922-aisiais Kaune duoną pradėjęs kepti „Paramos“ kooperatyvas taip pat dirbo panašiomis sąlygomis. Rankinis darbas per mėnesį leido pagaminti tik porą tūkstančių kilogramų duonos, todėl kooperatyvas nutarė imtis didelių pokyčių. 1929 m., pastačius naujų krosnių ir automatizavus dalį darbo, čia per dieną jau buvo iškepama apie 5000 kilogramų duonos.

1930 m. vieną meistrą „Parama“ išsiuntė mokytis į kepėjų mokyklą Vokietijoje, kur šis studijavo duonos kepimo teoriją, chemiją, atliko laboratorinius darbus ir tapo pirmuoju duonos technologu Lietuvoje. Turėdama tokį specialistą, „Parama“ nusprendė modernizuotis – 1931 m. lapkritį atidarė automatizuotą kepyklą, kur buvo ir kepalų gaminimo mašina, automatiškai svėrusi tešlą ir formavusi duoną. Ji per valandą iškepdavo apie 1100 kepalų duonos, o per mėnesį – net iki 55 tūkst. kilogramų. Kadangi duonos kepykla iškepdavo daugiau, nei reikėjo kauniečiams, produkciją tiekė ir kariuomenei.

M. Šmečechauskas. „Pienocentro“ pastatas Kaune 1937 m. Prie pastato stovi dvi mašinos ir trys vežimai su pienu. Kauno IX forto muziejaus nuotr.

Naujoji Kauno „Paramos“ kooperatyvo kepykla išsiskyrė dėmesiu higienai ir tai visada pabrėžė reklamose. Kepykla buvo įrengta taip, kad į jos patalpas darbininkas patekdavo per pirtį su dušu, palikęs kasdienius drabužius. Po pirties žmogus apsivilkdavo darbinę aprangą ir kibdavo į darbą, o baigęs pamainą keliaudavo tuo pačiu keliu: pirmiausia į pirtį ir persirengdavo savais drabužiais. Kepyklos vidaus tvarkos taisyklės numatė net tai, jog darbininkai turi skustis ne rečiau kaip kas antrą dieną ir trumpai kirptis nagus. Kas tris mėnesius jie turėjo pristatyti atnaujintas sveikatos pažymas.

1936 m. pradžioje moderni kepykla atidaryta ir Šiauliuose: keturių aukštų įmonė „Banga“ turėjo dvi krosnis, o per dieną galėjo iškepti daugiau nei 15 tūkst. kilogramų duonos. Kepyklą nuolat vėdino 20 ventiliatorių, greta buvo iškastas šulinys, tiekęs švarų vandenį. Žmonės dirbo keliomis pamainomis, jie turėjo vonią, prausyklą, drabužinę, o jų sveikatą reguliariai tikrino gydytojas.

Šimtametės tradicijos

Šiandien duoną Lietuvoje gamina apie 230 kepyklų, kurių didžioji dalis – mažos įmonės, o 50 proc. rinkos užima trys stambiausios. Duonos pramonė yra labai dinamiška: siūlomi gaminiai keičiami neatsiliekant nuo vartotojų poreikių, augančio dėmesio sveikatai, mitybai ir ekologijai. Nors duonos gaminiai – vienas įprasčiausių ir kasdieniškiausių maisto produktų, pastaraisiais metais jų kepama vis mažiau.

Gyvulininkystė šiandien tokia pat svarbi sritis kaip ir Pirmosios Respublikos metais: gyvulių ūkiai sukuria apie pusę visos žemės ūkio produkcijos. Kadangi galvijų užauginama kur kas daugiau, nei suvartojama jų produkcijos, eksportuojama apie 60–70 proc. jų mėsos. Kita vertus, kiaulienos paklausos vietos ūkiai patenkinti nesugeba, tad nemažai jos atvežama iš užsienio.

Pieno pramonė ir šiandien yra viena svarbiausių maisto pramonės sričių: 2016 m. pieno produktai sudarė daugiau nei 23 proc. pardavimo ir apie 25 proc. eksporto (nuo visų maisto ir gėrimų pramonės produktų). Nors pieno gaminių asortimentas smarkiai nesikeitė, sviestas užleido vietą sūriui. Būtent jie yra pagrindiniai pieno pramonės produktai – 2016 m. duomenimis, sūriai sudarė apie 43 proc. visos pieno produktų eksporto vertės.

Kitiems skaitiniams apie Lietuvos pramonę siūlome Marijos Drėmaitės knygą „Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m.“, Vilnius, 2016 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų