Mirusių žodžių gaivintojas

Mirusių žodžių gaivintojas

Jei Michailas Šiškinas Vilnių būtų aplankęs bent prieš kelerius metus, pokalbių su šiuo vienu garsiausių rusų rašytojų temos ir fonas būtų skambėję kitaip. Tačiau šiandien visada aktyviai pilietinę poziciją reiškęs romanistas sutinka, kad diskutuoti vien apie knygas nebeįmanoma. Vilniaus knygų mugės svečią kalbino IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Pirmą kartą lankėtės Lietuvoje, kai jums buvo devyniolika. Kokią Lietuvą pamatėte dabar?

– Turbūt negalima sakyti, kad tada buvau Lietuvoje. Labiau buvau savyje. Aplankė pirmoji meilė, norėjosi romantikos, o tada romantiką mums reiškė kelionė į Baltijos šalis. Taip susiklostė, kad su mergina buvome Taline, Rygoje, o Vilniuje susibarėme. Todėl negaliu sakyti, kad atsimenu ką nors apie Vilnių, išskyrus tai, kad viskas baigėsi blogai (juokiasi). Dabar Vilnius, kaip ir kiti jo likimo miestai, atrodo esantis tarp sovietų imperijos ir Europos. Sovietų Sąjunga lyg sugriebusi laiko Vilnių ir nenori paleisti: tai pamatai vos išvažiavęs iš centro, žvelgdamas į visą tą chruščiovinę statybą. O miesto centras – priešingai – labai jaukus.

Išties neįtikėtiną įspūdį man paliko ir bene labiausiai lietuviška pasirodė ne architektūra, o visi tie žmonės, kurie būriais plūdo į knygų mugę. Nuostabu, kad dar yra tokių šalių, kur gyventojams taip reikia knygos.

Kokia situacija šiuo atžvilgiu Rusijoje?

– Dabar ten rūpi ne knygos. Kai patrankos griaudžia, mūzos tyli. Ką tik buvau knygų mugėje Krasnojarske. Čia ir kitur, kur tik nuvykstu, visi klausinėja apie Putiną, karą, o ten niekas apie tai nekalba. Žmonės ir taip tuo gyvena nuo ryto iki vakaro. Per televiziją – karas, gatvėje – karas. Jie ateina į knygų mugę to pamiršti. Pajutau, kad jiems šis renginys – kaip švaraus, neužteršto oro gurkšnis. Nes jie gyvena kvėpuodami užterštu oru. Visa šalis apimta puvėsio, ir tas puvinys prasiskverbia į sielą.

Skaitydama ir klausydama jūsų interviu Vilniuje pastebėjau, kad visi pirmiausia nori su jumis kalbėti apie tai, kas vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, tik vėliau – apie jūsų kūrybą.

– Taip ir yra, bet tai galima suprasti. Ką šiandien domina aukštoji literatūra, kai už durų vyksta karas? Praėjo laikas, kai karas galėjo atrodyti vykstantis tik toli, kur nors Afganistane ar Irake. Gyvename XXI a. Bet koks karas tampa europietiškas. Bet kuris karas yra ir tavo karas. Jei šaudo kažkur toli, kita strėlė lėks Paryžiuje, Briuselyje ar, neduok Dieve, Vilniuje. O lietuviai juk puikiai supranta, kad siena šalia. Jei pereis Ukrainą, kitu žingsniu atsidurs… (pabeldžia į stalą). Bet jūs ir patys tai puikiai žinote.

Būdamas vos 16-os supratote gyvenąs šalyje, kur niekada nesijausite laisvas. Bet tuo pat metu suvokėte, kad niekas neatims to, kas slypi jūsų galvoje. Knygos buvo savotiška rezistencijos forma, bet gal tokią pačią funkciją atlieka visas menas?

– Taip, man išgyventi pagelbėjo knygos, jos padėjo išlaikyti žmogiškąjį orumą. Tačiau manau, kad literatūros menas negali pakeisti socialinio gyvenimo, valstybės ar istorijos. Jokia knyga dar niekada neužbaigė karo. Vokiška literatūra neišgelbėjo Vokietijos nuo fašizmo. Tolstojus, Dostojevskis, Puškinas neapsaugojo Rusijos nuo Gulago, bet jie galėjo padėti žmonėms jame išlikti. Nereikia pervertinti literatūros vaidmens. Ji tik gali suteikti stiprybės.

Kodėl žmonės skaito? Aišku, iš dalies tiesiog tam, kad praleistų laiką. Įprastomis aplinkybėmis knyga yra paslaugų verslo dalis. Kas nors man padarė pedikiūrą, o kas nors man parašė knygą. Bet jose slypi ir kitų galimybių. Tai lyginu su architektūra. Architektas gali pastatyti ne tik šventyklą, bet ir parduotuvę. Ir tą, ir tą galima pastatyti su bokštu, galima ir be jo. Tačiau šventykloje turėtų gyventi Dievas. Gali ir negyventi. Taip ir su knygomis: gali rašyti tam, kad žmonės prastumtų laiką metro, o gali ir taip rašyti, lyg statytum Dievui namus. Skaitant Tolstojų būna akimirka, kai pajunti knygos nemirtingumą. „Karą ir taiką“ kartos skaitė prieš tave, skaitys po tavęs, ir tą akimirką tu su jomis visomis susijungei, pats tapai nemirtingas. Todėl ir skaitome, vaikštome į koncertus, nes be meno sužadinti tokios akimirkos negali niekas.

O jūs tikite Dievą?

– Čia susiduriame su žodžio problema. Pasakyti žodį reiškia nepasakyti nieko, nes visi žodžiai, kuriuos jūs sakote, išreiškia viską, išskyrus tai, ką norite pasakyti. Jūs sakote „dievas“, bet už tų raidžių tiek visko slypi, kad Dievas gal ir prapuolė. Jei visą gyvenimą apsiriboji tik „duok valgyti“ ir „kiek kainuoja“, kalbos pakanka. Bet jei nori išreikšti ką nors svarbaus, atsimuši į sieną: ką žodžiai gali, o ko ne. Viskas, kas svarbu, vyksta už tos sienos, kur žodžių nėra. Šią problemą suvokiau tada, kai pirmą kartą norėjau išreikšti meilę. Sutinki savo mergaitę, atveri burną ir nori pasakyti tai, ką jauti. Galiausiai supranti, kad to negalima išreikšti, nes žodžiais užmuši viską, ką jauti. Kalba baigiasi kaip dantų pasta tūbelėje – viskas, daugiau neišspausi nieko. Nuo supratimo, kad nieko žodžiais neišreikši, ir prasideda rašytojo kelias. Todėl reikia imti mirusius žodžius ir juos prikelti. Rašytojas tai ir daro tam, kad mirusiais žodžiais vėl būtų galima ką nors pasakyti ir apie Dievą, ir apie meilę. Todėl negaliu jums atsakyti į šį klausimą, nes neturiu tinkamų žodžių.

Jūsų „Laiškų knygoje“ Volodia mato siaubingus gyvenimo žiaurumus, bet tuo pat metu mylimajai rašo tokius gražius laiškus. Skaitydama pagalvojau apie žydus, kurie, suvaryti į Vilniaus getą, mirties akivaizdoje įkūrė savo teatrą. Kaip paaiškinti, kad protu nesuvokiamas siaubas ir žiaurumai vis tiek nenužudo grožio, meno poreikio?

– Labai geras klausimas, bet atsakymo nežinau. Matyt, visoje literatūroje, visame mene ir yra atsakymas. Paimkime kad ir Andrejaus Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“. Tai filmas-metafora apie visą tą mirčių, Stalino režimo, lagerių siaubą. Bet iš jo išeini galvodamas, kad gyvenimas puikus ir kad gyventi verta. O mano „Laiškų knygos“ pabaigoje sunku ir suprasti, Volodia rašė tuos laiškus ar ne. Žinote, kaip man kilo šio romano mintis? Tai susiję su Aleksandru Goldsteinu – žydų kilmės rašytoju, mano nuomone, geriausiu visoje Rusijoje. Jo literatūra skirta ne masėms, ją sunku išversti, todėl ir vertimų nėra. A. Goldsteinas mirė taip, kaip svajoja gyvenimą baigti kiekvienas rašytojas: parašė romaną, padėjo tašką ir mirė, nes ilgai sirgo vėžiu. Ir štai skaitant žurnalą „Veid­rodis“ mane apima jausmas, kad jis prisikėlė: skaitau tekstą, kurį tik jis galėjo parašyti.

Pasirodė, kad tekstas ne jo, bet parašytas jam. O parašė moteris, kuri Aleksandrą mylėjo. Tol, kol ji tai rašo, tol Aleksandras jai gyvas. Ir mano knygos herojė Saša rašo ne motyvuojama premijų ar dar ko nors, bet vien dėl to, kad myli Volodią.

Kokia jūsų motyvacija rašyti?

– Dabar neturiu jokios motyvacijos. Jaučiu, kad parašiau jau viską, ką norėjau. Bet taip jaučiuosi po kiekvieno romano. Aš neprofesionalus rašytojas. Pavydžiu profesio­nalams, kurie žino, kad dabar rašys romaną apie tai, o tada – apie tai, kurie viską numato ir apskaičiuoja. Aš nieko negaliu planuoti, nes nežinau, ar pas mane ateis romanas. Kiekvieną sykį pradedu ne nuo nulio, o nuo minuso. Kartais ėmęs rašyti einu einu ir suprantu, kad seku savo pėdsakais. Kam to reikia? Tada apsigręžiu ir suku atgal. Tai sunkus procesas, jis gali tęstis metų metus.

Vadinasi, jūs šio proceso nekontroliuojate?

– Laimei ar nelaimei, ne. Anksčiau save spausdavau, kad reikia būtinai dirbti kaip Gogoliui. Jis sakydavo: nori nenori, sėsk prie stalo rašyti ir sėdėk. Ir aš sėdėdavau, kol supratau, kad nenoriu būti Gogolis, noriu būti Šiškinas.

Nuolat garsiai ir aiškiai kritikuojate režimą Rusijoje. Ar jums nebaisu?

– Pažiūrėkite, žmonės Maskvoje gyvena kasdien, o aš tik trumpam atvykstu. Ir jie kritikuoja taip, kaip aš to nedarau. Ar jiems baisu? O ko man bijoti? Tiesiog labai skausminga matyti, kaip ši šalis artėja prie savižudybės. Anksčiau po revoliucijų, Gulago, kitų etapų Rusija vis atsigaudavo. Atrodydavo, kad ji kaip sūnus palaidūnas grįš į Europą, į pasaulį. Bet ji iš naujo išeidavo iš proto.

Visos tautos, net pačios ramiausios, pereina autokratijos, diktatūros etapą, bet vėliau atsigręžia į demokratiją, nes ji patogiausia egzistavimo forma. Tuomet valstybė saugo tavo šeimą, tave, tavo namus nuo stipresnio kaimyno. O Rusija elgiasi priešingai – ji vis atsigręžia į kumščio galią. Atrodo, visi žmonės nori to paties: gyventi, saugoti tai, kas brangu. Bet štai atsiranda vienas, kuris vis tiek nusižudo. Galbūt ir Rusija tautų šeimoje tiesiog yra ta beprotė, kurią kad ir kaip gelbėsi, vis tiek negyvens kaip visi, norės viską užbaigti savaip. Tai jos tragedija. Svarbiausia, kad šokdama pro langą ji iš paskos nenusitemptų ir kitų. Rusijoje tvyro bendra artėjimo prie katastrofos nuotaika. Visi supranta, kad gerai nesibaigs.

Kaip įvykiai Rusijoje ir Ukrainoje pakeitė jus?

– Manau, kad pasikeitė visi, ir ne į gera. Maždaug apie 2000-uosius šalyje jau tvyrojo jausmas, kad nors ir per vargus, bet viskas juda tinkama linkme. Atrodė, jog žmonės keičiasi, minkštėja jų įpročiai. Kas anksčiau Maskvoje sustodavo prie perėjų? Niekas. O tuo metu automobiliai jau praleisdavo pėsčiuosius. Žmonės ėmė keliauti po pasaulį, visko pamatė ir atrodė, kad prasideda normalus dialogas. Turbūt tai tebuvo iliuzija. Jei šalis iš tiesų būtų žengusi ta linkme, ji niekada nebūtų atsidūrusi Donbase.

Šiam IQ numeriui parengėme moksleiviams skirtą testą, norėdami patikrinti jų žinias apie sovietmečio realybę, buitines detales. Paaiškėjo, kad vaikai apie tai nežino beveik nieko. Kaip tai reikėtų vertinti, galbūt kaip vilties ženklą?

– Laimingi žmonės. Atsimenu, buvo metas, kai ir mano vaikai klausė: „Tėte, o kas buvo Leninas?“ Maniau, va čia tai jėga. Viena vertus, gerai, kad jie to nežino, kita vertus, norėtųsi, kad kas nors mokytųsi iš istorijos klaidų. Bet dar niekas niekada nepasimokė.

 

M. Šiškinas

Gimė 1961 m. Maskvoje.

Studijavo anglų ir vokiečių kalbas.

1993 m. debiutavo kaip rašytojas, išleido apsakymą.

Nuo 1995 m. išvyko iš Mask­vos. Buvo įsikūręs Londone, Berlyne, Niujorke, beveik 20 metų gyvena Šveicarijoje.

Yra pelnęs Rusijos nacionalinę literatūros premiją „Didžioji knyga“.

2013 m. atsisakė dalyvauti knygų mugėje Niujorke, motyvuodamas, kad nenori atstovauti Rusijai, kur, jo teigimu, „valdžią užgrobė korumpuotas, nusikalstamas režimas ir valstybę valdo vagių piramidė“.

Lietuvių kalba išleisti du romanai: „Veneros plaukas“ (vert. A. Stanaitytė-Karsokienė) ir „Laiškų knyga“ (vert. S. Parulskis). Ruošiamasi versti trečią knygą  „Взятие Измаила“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų