(Scanpix nuotr.)

Mirtini protestai Gazos pasienyje su Izraeliu

Mirtini protestai Gazos pasienyje su Izraeliu

Kol teritorija tebėra izoliuota ir beviltiškoje padėtyje, Gazos gyventojams vienintelė išeitis – smurtas

Mazenas Qassasas – chirurgas. Baigęs 12 valandų pamainą pagrindinėje Gazos ligoninėje „Al Shifa“, jis turėjo būti lovoje, o ne palinkęs prie vyro, kuriam išplėštas gabalas šlaunies. Tačiau truputį nusnūdęs jis puolė rūpintis žmonėmis, sužalotais per įvykius, žyminčius kruviniausią dieną Gazoje per ketverius metus. Ligoninė buvo pilna pacientų, tad M. Qassasas ilgai negaišo.

Nuvyniojęs tvarstį jis atvėrė žiojinčią žaizdą, paliktą snaiperio kulkos, ir davęs nurodymus slaugytojams nuėjo toliau. Laukė dar 50 pacientų. „Vakar buvo blogiau nei anąkart per karą, nes visi užgriuvo vienu metu“, – niūriai pastebėjo chirurgas.

Kraujas pradėjo lietis, kai gegužės 14-ąją dešimtys tūkstančių žmonių suplūdo prie tvoros, skiriančios Gazą nuo Izraelio. Tai buvo naujausias iš pusantro mėnesio kas savaitę vykusių protestų, žinomų kaip „Didysis sugrįžimo žygis“. Formaliai – tai siekis atsiimti žemes, iš kurių kuriant Izraelį pabėgo arba buvo išstumti šių žmonių seneliai. Protestas sutapo su ginčytinu JAV ambasados Izraelyje perkėlimu iš Tel Avivo į Jeruzalę. Palestiniečiams tai – dar viena neteisybė.

Kai kurios tvoros atkarpos – betoninė siena, kurios viršuje sustatyti nuotoliniu būdu valdomi kulkosvaidžiai, kitos – paprasčiausia tinklinė tvora. Vos keli protestuotojai bandė kirsti šią užtvarą. Dauguma būriavosi atokiau laukuose ir dykynėse, kur iš garsiakalbių skambėjo muzika, buvo galima įsigyti sumuštinių ir gaiviųjų gėrimų. „Žmonės atėjo pasižiūrėti į kitus žmones“, – sakė vienas iš jų.

Prie Malakos, į rytus nuo Gazos miesto (žr. žemėlapį), protestuotojai užbėgę šlaitu į viršų degino padangas arba bandė prakirpti spygliuotą vielą. Daugelis jų grįžo ant neštuvų. Kol Izraelio armija į Gazą minioms virš galvų šaudė ašarinių dujų kanistrus, jų pusėn skriejo skardines su liepsnojančiais degalais nešantys aitvarai izraeliečių ūkiams padegti. Šūksniai ir šaižios greitųjų automobilių sirenos pynėsi su snaiperių šūvių kalenimu. Kitą rytą, Gazos sveikatos ministerijos duomenimis, žuvusiųjų skaičius pasiekė 60, o dar daugiau nei 2,7 tūkst. buvo sužeisti.

Be nuovokos

Izraelio reakcija į žygį – viešųjų ryšių katastrofa. Daugelio šalių manymu, jis persistengė. Nė vienas izraelietis nežuvo, sužeistų – keletas. Dauguma protestuotojų buvo neginkluoti. O ginkluotieji daugiausia nešėsi svaidykles ir Molotovo kokteilius, nekeliančius didelės grėsmės kariams, esantiems už daugiau kaip 100 metrų. Kai kurie iš sužeistųjų net nebandė veržtis pro tvorą. Vieną jaunuolį pašovė jam einat takeliu palei pasienį, bet 100 metrų atstumu.

Izraelio armija teigė, kad ribos neperžengė ‒ esą tai pateisinamos pastangos apginti sieną. Kariai bandė išsklaidyti minias ašarinėmis dujomis, bet atviroje, vėjuotoje teritorijoje tai nesuveikė. Daugumai sužeistųjų peršautos kojos, siekiant sužeisti, o ne nužudyti, nors negavę reikiamos medicininės pagalbos kai kurie jų vis tiek mirė. Užfiksuota keletas atvejų, kai kovotojai bandė prie tvoros padėti improvizuotuosius sprogdinimo užtaisus. „Hamas“ teigia, kad dauguma nušautų vyrų priklausė jai.

Retas protestuotojas kėlė pavojų pavieniui, jei tokių iš viso buvo. Kalbant paprastai, pavojus kyla iš to, kad Izraeliui nepakanka karių neleisti 2 mln. žmonių pereiti tvorą. Žmonės kontroliuojami per baimę – įsitikinimą, jog paliaubų nustatyta riba yra neįveikiama užtvara. Žygiai apmalšino baimę. Keli jauni protestuotojai stebėjosi, kad niekada nėra buvę taip arti tvoros.

Šaudymas atgaivino baimę, bet tik trumpam. Paleisti tūkstančius šūvių į minią ‒ sėkmingai atgrasanti taktinė priemonė. Bet ji niekaip nepadeda išspręsti kaip votis kamuojančio konflikto, kuris ir atvedė žmones prie tvoros. Jei Gazos blokada nesibaigs, jie tikrai bandys tai pakartoti.

Dėl tokių kaip gegužės 14-osios smurto protrūkių Gaza garsėja kaip karo zona. Bet paprastai ten slegiamai nuobodu. Retas iš 2 mln. tenykščių gyventojų gali išvykti iš anklavo. Izraelis ir Egiptas įvedė teritorijos blokadą 2007-aisiais, kai kontrolę Gazoje perėmė islamistų kovotojų grupė „Hamas“.

Į Izraelį per Erezo punktą įleidžiami tik kai kurie verslininkai, žmonės, kuriems reikia skubios medicininės pagalbos, ir keletas kitų (žr. grafiką). Daugumai Gazos gyventojų vienintelis kelias į išorę veda per Rafachą Egipto pasienyje. Bet nuo 2015 m. punktas iš viso veikė 129 dienas – vidutiniškai po penkias su puse savaitės per metus. Tik 63 tūkst. žmonių pavyko nuvykti į Egiptą. Kontrabandos tuneliai uždaryti. Beveik visi – įstrigę.

Nuo 2015 m. perėjimo punktas iš viso veikė 129 dienas – vidutiniškai po penkias su puse savaitės per metus. Tik 63 tūkst. žmonių pavyko nuvykti į Egiptą.

Įstrigusi ir Gazos prekyba. Per Rafachą jai kelio iš esmės nėra. O kitame punkte prie Kerem Šalomo prekių srautus griežtai kontroliuoja Izraelis. Daug dešimtmečių Gazos gyventojų prekės – nuo braškių iki baldų – keliaudavo į Izraelį. Bet toji rinka užsidarė. Todėl ištuštėjo gamyklos, rūdija įrenginiai, vyrauja nedarbas. Daugiau kaip du penktadaliai Gazos gyventojų yra bedarbiai, tarp jaunimo tokių – kone du trečdaliai. Neturėdamos darbo daugelis šeimų neįperka net būtiniausių prekių ir gyvena iš labdaros.

Nuotekos liejasi laisvai

Neprižiūrima ir Izraelio bombų griaunama žlugo infrastruktūra. Teritorijoje nėra galimybių valyti nuotekų, tad jos laikomos atviruose dvokiančiuose tvenkiniuose arba leidžiamos tiesiai į Viduržemio jūrą. Nuotekos ir jūros vanduo skverbiasi į išeikvotus Gazos vandeninguosius sluoksnius, todėl, pasak JT, didžioji dalis vandens atsargų netinka žmonėms gerti. Elektra įjungiama trims valandoms per dieną, dažnai keistu laiku. Gazos gyventojai jau įprato keltis naktį drabužių skalbti ir mobiliųjų įsikrauti. Vaikai mokosi prie žvakių šviesos.

Neviltis dėl tokių sąlygų į protestą atvedė Mujahidą Abu Shuaybą. Pernai vyras neteko darbo marmuro gamykloje. Jis negali sau leisti kurti šeimos. „Nuobodžiavau, o tai buvo kažkas naujo“, – sakė jis. Dabar vyras guli ligoninės lovoje, žiūrėdamas, kaip tinsta ir juosta peršauta koja. Gydytojai ruošiasi ją amputuoti. Geriau aprūpintoje ligoninėje koją veikiausiai būtų pavykę išgelbėti, bet M. Abu Shuaybas negauna leidimo įvažiuoti į Izraelį gydytis.

Gazos Ruožas perpildytas, gausiai apgyvendintas pabėgėlių ir skurdesnis už kitas palestiniečių teritorijas, įsikūrusias Vakarų Krante, kur daug metų gyvena didžioji populiacijos dalis. Jo praeitis ‒ nerami. XX a. jį iš Osmanų perėmė britai, vėliau ‒ egiptiečiai, o 1967 m. užgrobė Izraelis.

1993 m. pasirašius Oslo taikos susitarimus buvo įsteigta Palestinos savivalda, kuriai suteikta ribota autonomija Izraelio okupuotose teritorijose. Izraelis išvedė karius iš Gazos, išskyrus gyvenvietes ir karines bazes. Jas tapo sunku išlaikyti, ypač kai 2000 m. prasidėjo kruvinos antrosios intifados, t. y. sukilimo, kovos. Karingasis Izraelio ministras pirmininkas Arielis Sharonas 2005 m. išvedė iš Gazos visas pajėgas. Kasdienius reikalus kontroliavo Palestinos savivalda, bet neilgai. Pagrindinės palestiniečių nacionalistų grupės „Fatah“ įkūrėjas ir lyderis Yasseras Arafatas, vėliau vadovavęs Palestinos savivaldai, pavertė Gazą savo baze. Izraelio pasitraukimas ir Y. Arafato mirtis 2004 m. atvėrė kelią „Hamas“.

2006 m. sausį palestiniečiai rinko naują parlamentą. Visus pribloškė tai, kad laimėjo „Hamas“ ‒ taip palestiniečiai išreiškė savo pyktį dėl anksčiau valdžiusios „Fatah“ korupcijos. Tai suskaldė palestiniečių judėjimą. „Fatah“ nesutiko dirbti koalicinėje vyriausybėje su „Hamas“. Ištisus mėnesius abi grupės pešėsi Gazoje, kol 2007 m. birželį užvirė nuožmus savaitę trukęs mūšis, po kurio kontrolę perėmė „Hamas“, o Gaza sulaukė blokados.

Nuo 2007 m. Izraelis tris kartus kariavo su „Hamas“ ir kitomis Gazos kovotojų grupėmis. Paskutinis, 2014-ųjų vasarą vykęs karas truko 51 dieną. Jis kainavo daugiausia gyvybių ir sutriuškino Gazą. Negailestingai bombarduojant žuvo per 2 tūkst. žmonių, daugiausia civilių, o dar 100 tūkst. prarado namus. „Hamas“ tą karą laiko pergale vien dėl to, kad pavyko išlikti.

Tai patvirtina baisiausias izraeliečių baimes. Duok palestiniečiams valstybę Vakarų Krante ir iš jos bus leidžiamos raketos į Tel Avivą. Egipto prezidentas Abdelis Fattah Al Sisi, 2013 m. vadovavęs perversmui prieš Musulmonų brolijos vyriausybę, taip pat priešiškas „Hamas“, kuri buvo įkurta kaip brolijos atšaka (nors pernai ryšius su šia grupe nutraukė). A. F. Al Sisi kaltina „Hamas“ talkininkaujant Sinajuje įsikūrusiems džihadistams. Iš dalies jo pretenzijos pagrįstos. „Hamas“ leido ne vienam prieglobsčio ieškančiam Egipto kovotojui patekti į Gazą.

Be to, Gaza yra įsivėlusi į platesnius Artimųjų Rytų vaidus. Kataras jau seniai artimas „Hamas“ ir daug metų buvo pagrindinis Gazos globėjas. Po 2014 m. karo Kataras paaukojo milijardą dolerių tūkstančiams naujų namų ir pakrantės keliui remontuoti. Bet bausdamos už islamistų rėmimą keturios arabų valstybės paskelbė embargą Katarui. Dabar šalis neremia tokių grupių, įskaitant „Hamas“. Kataro turėtą įtaką Gazoje bando perimti jo kaimynai ir varžovai – Jungtiniai Arabų Emyratai.

Ieškant kaltų

Vis dėlto, Gazos gyventojai dėl kasdienių vargų daugiausia kaltina kitus palestiniečius. „Hamas“ ir „Fatah“ šešis kartus bandė susitarti, bet viskas iš esmės baigdavosi šūsnimis beverčio popieriaus. Pastaraisiais metais Vakarų Krante dirbantis Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas įvedė sankcijas Gazos ruožui, sulaikė vaistų siuntas ir nustojo mokėti už Gazos elektrą.

Pernai spalį „Hamas“ ir „Fatah“ Kaire pasirašė dar vieną susitarimą, pagal kurį valdžią Gazoje perims Palestinos savivalda. „Hamas“ mielai sutiko perleisti kanalizacijos tinklų ir mokyklų kontrolę – kad už siaubingas sąlygas atsakytų kas nors kitas.

Saugumo pajėgų kontrolę „Hamas“ atsisakė perduoti, nekalbant jau apie raketų arsenalą. Įsigaliojus susitarimui, šaunias uniformas vilkintys Palestinos savivaldos kariai perėmė iš grupuotės Erezo kontrolės punktą. Bet „Hamas“ vyrai persikėlė į netoliese sustatytus ankštus namelius. Svetimšaliai lankytojai iki šiol turi gauti „Hamas“ leidimą ir atsakyti į keistų klausimų, užduodamų organizacijos slaptosios policijos, laviną.

Izraelis mėgsta kartoti, kad Gazos bėdos – ne jo problema, nes 2005-aisiais okupacija baigėsi. Reikalas nemalonus, bet retai trikdo izraeliečių kasdienybę. Tačiau tai netiesa. Izraelis iki šiol rimtai įsivėlęs į Gazos reikalus. Šalies armija kontroliuoja Gazos pakrantę ir oro erdvę. Izraelis sprendžia, kaip Gazos žvejams plaukioti jūra, taip pat, ar teritorijos gyventojai mobiliuosiuose telefonuose gali naudotis 3G paslaugomis. Izraelis tvarko gyventojų registrą, į kurį įrašomas kiekvienas Gazos ligoninėse gimęs vaikas. Į jūrą tekančios nuotekos suplaukia prie Izraelio paplūdimių.

Izraelis sprendžia, kaip Gazos žvejams plaukioti jūra, taip pat, ar teritorijos gyventojai mobiliuosiuose telefonuose gali naudotis 3G paslaugomis.

Bėgant metams Izraelio pareigūnai siūlė būdus, kaip sumažinti vargus. Teikiami infrastruktūros projektai ir planai, pagal kuriuos dešimtys tūkstančių padienių darbininkų galėtų atvykti į Izraelį. Bet nė vienas jų rimtai nesvarstomas. Gazos gyventojai neturi daug paramos parlamente, o dar mažiau ‒ Binyamino Netanyahu dešiniojoje vyriausybėje.

Panaikinus blokadą sunkumų sumažėtų. Bet Gazos gyventojai vis tiek neturėtų valstybės, o „Hamas“, nepaisant visų kalbų, jėga pakeisti to negali. Menkas jos arsenalas nekelia rimtos grėsmės galingiausiai Artimųjų Rytų armijai. Grupė būgštauja, kad prarasti ginklus reikštų prarasti tapatybę, virsti „barzdotais „Fatah“, kaip juokauja kai kurie pareigūnai. Vis dėlto, daugelis Gazos gyventojų skundžiasi (patyliukais, nes visur knibžda „Hamas“ informatoriai), kad grupuotė iš esmės atsisakė kovos. Jos ginklai guli beveik niekada nenaudojami. „Jie kalba apie pasipriešinimą, bet prieš Izraelį stoja tik vaikinukai su akmenimis“, – kalbėjo moteris, per protestus netekusi sūnaus.

Smurtas skatina nesmurtauti

Pastaraisiais mėnesiais „Hamas“ pradėjo liaupsinti nesmurtinį pasipriešinimą – tai didelis žingsnis grupei, neatsiejamai nuo politinio smurto. Įsipareigojimas priešintis ginklu įrašytas „Hamas“ chartijoje. Grupuotės lyderiai reiškia pagarbą Mahatmai Gandhi ir Martinui Lutheriui Kingui. Kol kas tai tik kalbos. Bet jos stato „Hamas“ į keblią padėtį. Jei vietiniai aktyvistai sugalvoja protestuoti, „Hamas“ netrunka jų kooptuoti, teksto žinutėmis ragindama palaikyti protestus ir parūpindama į pasienį vežančių autobusų. „Tai laukinis tigras, kuris buvo apsuptas ir badavo vienuolika metų, o dabar jis išlaisvintas“, – kalbėjo Yahya Sinwaras, „Hamas“ vadovas Gazoje. Anksčiau jis įspėjo izraeliečius: „nugriausime sieną ir išplėšime širdis iš jų kūnų“.

Pastaraisiais mėnesiais „Hamas“ pradėjo liaupsinti nesmurtinį pasipriešinimą – tai didelis žingsnis grupei, neatsiejamai nuo politinio smurto.

Po naujausio kraujo praliejimo „Hamas“ lyderiai būgštavo, jog tigras ištrūks iš kontrolės. Radijo stoties, priklausančios priešiškai kovotojų grupei „Islamiškasis džihadas“, vedantieji ragino bendražygius atsikeršyti. Izraelio lėktuvai vykdė antskrydžius. Kariuomenės atstovas pagrasino, kad jų bus daugiau, jei protestai tęsis. Izraelis daugiau nei dvigubai padidino nuolatines karių pajėgas, pasiruošusias kariniams veiksmams Gazoje. Dėl to auga karo tikimybė, o Gaza negali sau jo leisti.

Sutrikdyta smurto, „Hamas“ atsitraukė. Gegužės 15-ąją, kitą dieną po susirėmimų, protestai turėjo pasiekti piką. Nakbos („katastrofos“) diena žymi masinį palestiniečių perkėlimą prieš 70 metų kuriant Izraelį. Malakoje susirinko vos keli šimtai žmonių ir nedaugelis jų artinosi prie tvoros. Vienas vyras švaistėsi virtuviniu peiliu ir kvietė Izraelio karius ateiti pakovoti. Kitas pagrobė šaldytų gėrimų vežimėlį ir per jo garsiakalbį bėrė įžeidimus hebrajų kalba. Solidarumo jausmas išblėso.

O ligoninėje, dar vienoje perpildytoje palatoje gulėjo Mustafa Murtaja. Prie protestų jis prisijungė iš nevilties ir gavo kulką į koją. Vyras nebuvo labai rimtai sužeistas, bet būgštauja, kad per ilgas gijimo savaites gali prarasti darbą paukštidėje. Kita vertus, M. Murtaja ir šiaip gali jį prarasti, nes sunkiai besiverčiantis darbdavys kalba apie atleidimus. Matydamas tik niūrią ateitį, jis ir į jį panašūs turi mažai priežasčių nesivelti į priešpriešą. „Žinoma, vėl grįžčiau ir protestuočiau. Tai savotiškas iššūkis, – sakė jis. – Ko man, jaunam vyrui, daugiau čia tikėtis?“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų