Milžino akiratyje

Milžino akiratyje

Lietuvos ir Kinijos bendradarbiavimo galimybes ir svarbą galima suprasti tik matant Rytų Europos regiono mozaiką. Taip mano ne kartą Kinijoje stažavęsis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Konstantinas Andrijauskas.

– Pernai lapkritį Kinijos bendrovės „China Merchants Holdings“ vadovai su Klaipėdos uosto direkcija pasirašė memorandumą dėl išorinio uosto statybų. Ar tai gali būti laikoma ženklu, patvirtinančiu rimtus kinų planus investuoti?

– Ketinimai atrodo rimti dėl dviejų priežasčių. Pirma, Kinijos įmonės turi didžiulius investicinius portfelius ir problemą, kaip įdarbinti tuos pinigus. Antra, Kinija atrado, ką savito gali pasiūlyti pasauliui, – tai infrastruktūrą. Šalis ima lenkti Pietų Korėją pagal laivų statybos apimtį, nori visur tiesti geležinkelius. Tam atsispirti sunku net amerikiečiams arba šalims, turinčioms teritorinių nesutarimų su Kinija. Šis tas panašaus siūloma ir Lietuvai.

 

– Šį klausimą kuruoja Vyriausybė, su Kinijos įmonės vadovybe ne kartą susitiko Lietuvos premjeras. Kiek kinams svarbus toks tarpininkavimas, ar dėmesys gali paspartinti derybas?

– Kinams statusas labai svarbus. Jei jie mato, kad dėmesys rodomas pačiu aukščiausiu politiniu lygmeniu, jei globojami projektai ar net jų vizijos, akivaizdu, jog požiūris bus daug palankesnis. Jie ne be pagrindo įsivaizduoja, kad mes turėtume būti suinteresuoti tokiais projektais, ir tikisi tai įrodančio dėmesio.

 

– Kodėl, jūsų nuomone, kinai apskritai turėtų būti suinteresuoti investuoti Lietuvoje?

– Lenkija yra pagrindiniai kinų vartai šiame regione, tačiau negalime su ja konkuruoti. Lietuvą reikėtų matyti regioniniu mastu. Daug kas kinų atėjimą sieja su Baltarusija ir ten pradėtais arba jau įgyvendintais projektais, pavyzdžiui, pramonės parku šalia Minsko. Turime gerą susisiekimą geležinkeliais su Baltarusija ir faktiškai Klaipėda yra šios šalies uostas.

Mūsų užduotis – įtikinti kinus, kad jiems tos produkcijos reikia.

Mus nuo Azijos gigantės skiria tik viena kaimynė. „Saulės“ traukinys ir kiti su Kinija susiję projektai skirti tradiciniam Rusijos pranašumui transporto srityje dėl Sibiro geležinkelio naikinti. Kinai savo projektus pristato kaip naujojo Šilko kelio dalį ir užgožia alternatyvius kelius – tokią ambiciją puoselėjo ir Rusija. Lietuva šiame procese turi dalyvauti. Tam tikru atžvilgiu tai atitinka šalies strateginius interesus, susijusius su Rusija.

 

– Kokios dar pramonės sritys kinus galėtų sudominti Lietuvoje?

– Šios šalies vidurinė klasė jau didžiausia pasaulyje, daugelis kinų nepatenkinti maisto kokybe, nuolat kyla skandalų. Nemaža dalis pasiturinčiųjų linkę pirkti užsienio produkciją ir už ką mokėti gerokai brangiau.

 

– Tai kalba apie eksportą į Kiniją, o ar galima tikėtis investicijų?

– Kinai aktyviai investuoja: perka žemes, pavyzdžiui, Azijos ir Afrikos valstybėse, ir augina kultūras, kurių jiems reikia. Lietuva yra pernelyg toli, per maža ir pas mus tokie projektai atsieitų brangiau.

Tačiau juos turėtume kuo sudominti. Mūsų praktinės žinios ir technologijos maisto pramonėje aukštesnio lygio negu Kinijoje. Tad mūsų užduotis – įtikinti kinus, kad jiems tos produkcijos reikia. Masto ekonomika šioje Azijos valstybėje veikia, ir jei kuri nors prekė tampa bent šiek tiek populiari, pajamos gali smarkiai padidėti.

 

– Ar Kinijos investuotojai jau perprato esmines Vakarų verslo taisykles? Galbūt jiems patrauklesnė Afrika?

– Kinai ateina į ES valstybes, kuriose galioja įstatymų viršenybė, garantuojamas investicijų saugumas, regioninių ir nacionalinių konfliktų grėsmė kur kas mažesnė nei daugelyje pasaulio vietų. Tai gali tapti svaresniu motyvu investuoti, net ir tikintis mažesnės grąžos.

Kinai atviri ir mokosi. Jų verslo kultūra šiandien dar gerokai skiriasi, bet susikalbėti su vakariečiais jiems lengviau nei prieš 20 metų. Daugeliu atvejų Vakarų verslo kultūrą jie mato kaip pavyzdį. Jackas Ma, bendrovės „Alibaba“ įkūrėjas, atvirai mėgdžioja Steve’ą Jobsą, ir kinams tai patinka.

Daugiau leidinio naujienų