Metas Vokietijai susimokėti

Metas Vokietijai susimokėti

Pietų Europa turės eiti Švedijos pramintu keliu – 15 metų dirbti, kad sukurtų tvarų ūkį. Apie Senojo žemyno ekonomiką ir protekcionizmo vėjus su SEB banko vyriausiuoju ekonomistu Robertu Bergqvistu kalbėjosi IQ ekonomikos apžvalgininkas Vilius Petkauskas.

Euro ir JAV dolerio kursas artėja prie santykio 1:1. Kaip tai paveiktų ES ir euro zoną?

– Europai naudingas dolerio atžvilgiu silpnesnis euras. ES ūkiui vos augant, būtina imtis bet kokių priemonių. Nereikėtų pamiršti, kad vyksta valiutų karas. Tai liudija Europos centrinio banko (ECB) veiksmai. Vienintelė jam likusi fiskalinės politikos priemonė – spausdinti pinigus, nes palūkanų normos nebėra kur nuleisti. Labai svarbus klausimas, kokios strategijos vykstant valiutų karams laikysis JAV. Pastarųjų kelių mėnesių šios šalies ekonomikos rezultatai nuvylė, be to, kitąmet vyks prezidento rinkimai, tad gali būti imtasi agresyvesnių veiksmų.

Ekonomistai valiutų karą vadina beprecedenčiu – spausdinti pinigus ėmėsi beveik visi didžiųjų valstybių centriniai bankai. Ar įžvelgiate su tuo susijusių rizikų?

– Pagrindinė rizika – protekcionistinės tendencijos. Tikėtina, kad bus grąžinti importo ir eksporto barjerai, nors su begale iššūkių susiduriančias pasaulio valstybes būtina skatinti bendradarbiauti.

Valiutų karas jau rodo tam tikro lygio protekcionizmą. Išanalizavus G 20 šalių elgesį paaiškėjo, kad protekcionistinių priemonių prekyboje naudojama 30–35 proc. daugiau. Mes jau judame šia kryptimi ir tokia tendencija verčia sunerimti.

Didesnis neapibrėžtumas kelia rimtą grėsmę trapiam ekonomikos augimui. Įsivaizduokime, kad protekcionizmas pristabdys ir taip silpną ūkį. Visos fiskalinės politikos priemonės jau panaudotos, tad kaip dar išjudinti ekonomiką?

Didžiausias Europoje Vokietijos ūkis fiksuoja užsienio prekybos perviršį. Kaip vertinate ekonomistų raginimus skatinti vidaus vartojimą šioje šalyje?

– Dabartinis Vokietijos užsienio prekybos balansas yra 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Paprastai šis rodiklis siekia apie 3 proc. BVP, tačiau net toks dydis laikomas perviršiniu. Vokiečiai galėtų išleisti daugiau, bet toks sprendimas nepriklauso nuo valdžios. Perviršį kuria privatusis sektorius.

Būtina imtis vidaus vartojimą skatinančių politinių priemonių. Tai nelengva. Apsidairykime – Europa ir visas pasaulis gyvena nežinomybėje. Vien geopolitinė įtampa dėl Rusijos verčia mažiau išlaidauti. Tad galima suprasti, kodėl Vokietijoje investicijos ir vartojimas auga vangiai.

Ši valstybė turi užtikrinti euro zonos stabilumą, bet politikų veiksmai to neskatina. Berlynas didina įtampą ir padėtis tik prastės, jei dabartinė valdžios pozicija nesikeis.

Susidaro įspūdis, kad Vokietija vengia lyderės vaidmens. Ar Berlynas turėtų labiau prisidėti prie ES ir euro zonos problemų sprendimo?

– Manau, kad Vokietija vengia imtis ryžtingesnių veiksmų euro zonoje dėl Europoje besikeičiančių nuotaikų. Priimdamos ekonominius sprendimus valstybės nori turėti daugiau laisvės. Tai puikiai parodė Europos Parlamento rinkimai – juose palaikymo sulaukė prieš integraciją pasisakančios partijos.

Vokietija žino, kad dėl vyraujančių nuotaikų jos lyderystė būtų vertinama priešiškai. Euro zonai reikia stiprios lyderės, tačiau suprantu, kodėl jos kol kas neturime.

Nepamirškime ir Jungtinės Karalystės. Šiuo metu neaišku, kokį vaidmenį Londonas atlieka ES politiniame gyvenime. Maža to, gegužę vyks parlamento rinkimai. Dabartinis premjeras Davidas Cameronas rinkėjams pažadėjo, kad perrinktas dar vienai kadencijai skelbs referendumą dėl tolesnės šalies narystės Bendrijoje.

Taigi, klausimų kyla ne tik dėl lyderystės stokos, bet ir dėl ES ateities. Jie sustiprina neapibrėžtumo nuotaikas visame pasaulyje. Politikoje vyraujantis neaiškumas persismelkia į ekonomiką: namų ūkiai vengia vartoti, o verslas – investuoti.

Prancūzijos ekonomikos padėtis nepavydėtina. Ar gali nutikti taip, kad ši šalis taps naująja „Europos ligone“?

– Turiu pripažinti, kad Prancūzijos ūkio būklė kelia nerimą. Būtinos reformos nejuda jau kelerius metus. Vis dėlto kur kas didesnė problema, mano manymu, Italijoje. ECB atstovai vis daugiau dėmesio skiria šiai valstybei. Jei toks didelis ūkis ir toliau išgyvens nuosmukį, susidursime su kur kas rimtesnėmis bėdomis nei Graikijoje. Kalbant apie ją, dažnai nuvertinama galimo Atėnų pasitraukimo iš euro zonos įtaka. Jei viena šalis nusigręžia nuo valiutų sąjungos, ši apskritai subyra. Lieka fiksuotą valiutų kursą turinčios valstybės, kurios taip pat gali bet kada pasitraukti.

Didelė bėda ir milžiniškos ūkių skolos. Pavyzdžiui, Ispanijos. Nors šalis imasi reformų, jos padėtis nedžiugina. Tą patį galima pasakyti apie Portugaliją. Iš esmės euro zonos valstybės susidūrė su tomis pačiomis problemomis kaip Švedija prieš du dešimtmečius.

Švedijai prireikė 15 metų padėčiai stabilizuoti. Dar daugiau, valiuta buvo nuvertinta maždaug trečdaliu. Graikija, Portugalija ir Ispanija negali to padaryti, todėl reikia mažinti darbo jėgos išlaidas. Šių valstybių visuomenė turi būti pasiruošusi 15 metų nelengvų išbandymų. Todėl labai tikėtina, kad vis kils diskusijų dėl narystės euro zonoje, – tai baugina, nes ir kitos šalys gali susigundyti pasitraukti.

Akivaizdu, kad Graikija nepajėgs grąžinti skolos. Gal vertėtų ją nurašyti?

– Šiuo klausimu sutariama. Graikija, kurios skola siekia 175 proc. BVP, nepajėgs suvaldyti padėties. Todėl neišvengiamai teks restruktūrizuoti skolą. Tačiau išlaidos dabar guls euro zonos mokesčių mokėtojams ant pečių. Didžiausia dalis tenka Vokietijai. Mano vertinimu, jai reikėtų sumokėti 50–60 mlrd. eurų Graikijos skolos. Angelai Merkel tai bus sunku paaiškinti rinkėjams.

Būtent dėl rinkėjų lūkesčių euro zonos valstybės delsia nurašyti skolą. Žinoma, nereikėtų turėti iliuzijų, kad po tokio žingsnio šalių išlaidos grįš į ikikrizinį lygį. Vis tiek teks taupyti. Nematydami reformų, tarptautiniai kreditoriai reikalaus padidinti palūkanų normą, o to sau leisti negali niekas.

Tačiau, jei visi sumokėsime Graikijos skolas, nėra jokio pagrindo taip pat nepasielgti su Portugalijos finansiniais įsipareigojimais. Vienaip ar kitaip, Vokietija bus priversta apmokėti šią sąskaitą.

Berlynas nemenkai uždirbo iš euro zonos įkūrimo. Mano skaičiavimais, nauda Vokietijai siekia apie 1,3 trln. eurų. Akivaizdu, kad didžiausiam Europos ūkiui naudinga išlaikyti bendrąją valiutos zoną. Tačiau tuo sunkiausia įtikinti eilinius vokiečius.

Dar vienas šios problemos sprendimo būdas – politinė sąjunga. Fiskalinė, ekonominė ir bankų sąjungos kuria naują politinę infrastruktūrą, kuri galėtų išaugti į politinę sąjungą. O ši turi bendrą skolą. Įvertinus pajamas ir įsipareigojimus, bendra euro zonos skola neatrodo itin didelė.

 

R. Bergqvistas

Gimė 1964 m.

Linšiopingo universitete studijavo verslo ekonomiką.

1988–1997 m. vadovavo Švedijos centrinio banko Pinigų ir valiutų kursų politikos padaliniui.

SEB banke vadovavo Analizės ir prekybos strategijos skyriui.

Nuo 2007 m. vyriausiasis SEB banko ekonomistas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų