Meno kelionės namo

Meno kelionės namo

Į gausėjantį privačių iniciatyvų meno rinkoje būrį žengia dar vienas reiškinys – Lietuvos išeivijos dailės fondas. Vertingą kolekciją sukaupęs fondas vis plačiau jos lobius atveria visuomenei. IQ domėjosi, kokiais keliais į Lietuvą iš tolimiausių šalių grįžta legendinių dailininkų kūriniai.

Dar prieš dešimtmetį apie privačias meno kolekcijas daugeliui tebuvo žinoma iš nuogirdų, o pamatyti pačių kūrinių ekspozicijas iš esmės nebuvo galimybių. Tačiau pastaraisiais metais kolekcininkai vis garsiau apie save praneša organizuojamomis parodomis, išleidžiamais katalogais ar monografijomis.

Vilius Kavaliauskas, Lietuvos išeivijos dailės fondo valdybos pirmininkas, pripažįsta: kitokią situaciją lėmė pasikeitęs požiūris į kolekcionavimą, meno vertybes ir apskritai meną.

„Prieš dešimtmetį ar dar anksčiau tokie dalykai buvo laikomi tabu. Ne paslaptis, kad meno kūriniai tarp kolekcininkų labiau keliavo tyliai nei viešai. Bet visuomenė modernėja ir šiandien rodyti meno kūrinius yra garbė. Mes tai iš esmės laikome visuomenine veikla, kuri, be abejo, turi pasiekti tikslinį vartotoją. Daug gražių atsiliepimų sulaukėme iš partnerių ir klientų Anglijoje, JAV, Rusijoje. Daugelis supranta, vertina ir palaiko mūsų idėją į tėvynę sugrąžinti po pasaulį išblaškytus lietuvių dailininkų darbus“, – sakė V. Kavaliauskas.

Lietuvos išeivijos dailės fondą įsteigė šeimos biuro paslaugas teikiančios bendrovės „Lewben Family Offices“ įkurta viešoji įstaiga „Lewben Art Foundation“, neseniai įsigijusi ir keletą specializuotų lietuviškų meno portalų. Fondo veiklą pildo ir organizuojamos pa­rodos ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, leidžiami katalogai bei fondo tinklalapyje veikianti virtuali galerija. Pastarojoje galima apžiūrėti suskaitmenintą visą 600 meno kūrinių turinčią fondo kolekciją: Vytauto Kasiulio, Mstislavo Dobužinskio, Adomo Galdiko, Prano Domšaičio, Antano Tamošaičio, kitų garsiausių išeivijos dailininkų kūrinius.

Tai, kad „Lewben Art Foundation“ pasuko būtent išeivijos dailės kryptimi, pasak V. Kavaliausko, buvo atsitiktinumas, taip pat galimybė užpildyti kultūriniame gyvenime žiojinčią nišą. Antrojo pasaulinio karo metais daugybė talentingų menininkų, tarp jų stipriosios Kauno meno mokyklos auklėtiniai, buvo išblaškyti po skirtingas šalis ir ten sukaupė kūrybinį palikimą. Nors šiandien sugrįžę nemažai išeivių darbų, vientisos nuolatinės jų ekspozicijos kol kas nėra. Todėl įkurtas Lietuvos išeivijos dailės fondas siekia sistemingai tyrinėti išeivijos dailės paveldą ir sugrąžinti kūrinius į tėvynę.

 

Istorijos ir emocijos

Istorijas, kaip meno kūriniai pasiekia fondą, galima suskirstyti į dvi dalis: paveikslus parduoda arba senyvo amžiaus žmonės, arba kūrinius kaip palikimą gavę vaikai. Pavyzdžiui, didžioji dalis Jono Rimšos darbų buvo įsigyti iš šeimų, kurios kadaise artimai bendravo su dailininku, buvo jo mokiniai ar mecenatai. „Tačiau užaugę vaikai tų kūrinių nebelaiko vertybe ir parduoda. Matyt, jaunesniajai kartai emociškai ar moraliai tie paveikslai nėra ypač svarbūs, tad jie pasirenka materialinę naudą“, – sakė V. Kavaliauskas.

Kiek daugiausia yra tekę sumokėti už išeivio kūrinį, fondo valdybos pirmininkas nenorėjo atskleisti. Pasak jo, kaina visuomet yra derybų objektas, ir tautiškumo aspektai čia vargu ar gelbėja. „Galbūt tik vyresniems žmonėms svarbu, kad lietuvio tapytas kūrinys grįžta į tėvynę. Kitais atvejais lietuviškumas kelių nepalengvina, jaunimas tokių sentimentų neturi“, – teigė V. Kavaliauskas.

Visai neseniai fondas pirmą kartą sulaukė dovanos. JAV gyvenanti Kynų šeima Lietuvos dailės muziejui norėjo padovanoti Antano Pet­rikonio paveikslą „Žalgirio mūšis“. Tačiau reikėjo sumokėti už transportavimo išlaidas, šeimos ir muziejaus derybos nutrūko, tad galiausiai nuo 6-ojo dešimtmečio Čikagoje apsigyvenusio lietuvio kūrinys buvo padovanotas Išeivijos dailės fondui.

 

Klasikais neapsiriboja

Daugiau nei pusšimčio išeivių dailininkų kūrinius sukaupęs fondas artimiausiu metu apie savo galeriją negalvoja. Kol kas suplanuotos pa­rodos kitose erdvėse, pavyzdžiui, Nacionalinėje dailės galerijoje 2014 m. numatoma Kęstučio Zapkaus paroda.

Fondo narius labiau domina ne galerijos perspektyva, bet menotyrininkų tyrinėjimai ir žvilgsnis į lietuvių dailę pasauliniame kontekste. Išeivijos dailininkai buvo labai populiarūs ir gerbiami tokių pačių išeivijos lietuvių: yra šeimų, kurios įsigytą kraštiečio kūrinį išsaugojo po 50–60 metų. Tačiau ypatingos šlovės, pasaulinio pripažinimo išeivijos dailininkai nesulaukė. V. Kavaliausko nuomone, vargu ar tai galėjo lemti talento trūkumas.

„Viena vertus, pasaulis sukosi kita linkme, ėjo į ekspresyvumą, ryškumą, o mūsų dailininkų darbai visada buvo niūresni. Tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl jie netapo ypač garsūs. Be to, jei neturėjo gerų kuratorių, galerininkų, kurie juos būtų stūmę pirmyn, tai ir negalėjo aukštai iškilti“, – svarstė V. Kavaliauskas. Todėl ateityje fondas galvoja imtis išsamios lietuvių ir užsienio dailininkų analizės tam, kad būtų galima objektyviai įvertinti lietuvių dailininkus pasauliniame kontekste. Galbūt tai nebepadės išgarsinti klasikų kūrybos, tačiau pravers užsienyje kuriantiems jaunosios kartos menininkams.

Būtent jie – savotiškas garantas, kad fondas neketina apsiriboti klasikų kūryba ar sustabdyti veiklos įsigijęs senosios tapybos darbų. Jau dabar fondui priklauso keturi Žilvino Kempino darbai. Būtent šis menininkas, V. Kavaliausko nuomone, šiuo metu turi daugiausia galimybių tapti pasaulinio garso kūrėju. Plungėje gimusio, daug metų Niujorke gyvenančio Ž. Kempino darbus perka didelės galerijos ir muziejai, dabar jo kūriniai eksponuojami Islandijoje ir Vokietijoje. Galbūt kitąmet vieną jo instaliaciją nuolat matysime ir Lietuvoje: Ž. Kempino kūrinį „Kolonos“ Lietuvos išeivijos dailės fondas svarsto nuolat eksponuoti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų