Meno ir medžio namai

Meno ir medžio namai

Žaliajame Vilniaus Valakampių rajone esantis menų inkubatorius „Rupert“ iškart tapo įvykiu šalies architektūros ir dizaino pasaulyje.

 

Vienoje gražiausių sostinės vietovių iškilęs pastatas, supamas medžių ir Neries vingio, nei koloritu, nei linijomis neišsiskiria iš gamtos prieglobsčio. Pirmasis menų inkubatoriaus „Rupert“ keliamas įspūdis – vien miško ošimo pertraukiama tyla, didžiulės erdvės pojūtis ir intensyvus medžio kvapas, savotiškai sušildantis minimalistinį interjerą. Būtent natūralus medis yra pagrindinis šios architektūrinės simfonijos motyvas.

Pušinėmis lentomis apkalto pastato fasadas harmoningai susilieja su miško aplinka ir tampa ne svetimkūniu, bet natūralia kraštovaizdžio dalimi. Tas pats gamtos pojūtis, taip pat intensyvus natūralaus medžio aromatas išlieka ir namo viduje. Balintos pušies apdaila tarsi įrėmina pro milžiniškus langus besiveržiančią įstabią panoramą, virsta tyliu fonu kūrybos procesui ir būsimoms parodoms. O tam erdvės čia pakanka: bendras menų centro plotas siekia beveik 2 100 kvadratinių metrų.

„Pastatas yra lyg klasikinis medinis namas, atspindintis lietuviškos architektūros tradicijas. Tačiau kartu tai – aiškiai XXI a. statinys. Puikus pavyzdys, kaip darniai naujas architektūros kūrinys gali įsilieti į aplinką“, – žavisi menų inkubatoriaus „Rupert“ direktorius Juanas de Nievesas, būtent dėl šio projekto persikėlęs į Lietuvą iš gimtosios Ispanijos.

Daugiafunkcį menų inkubatorių su ekspozicijų erdve ir menininkų studijomis kūrusio A. Ambraso architektų biuro darbai yra pelnę ne vieną apdovanojimą tiek Lietuvoje, tiek ir svetur. Tačiau menų inkubatorius „Rupert“ šiai profesio­nalų komandai (Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė ir Mindaugas Reklaitis) tapo pirmuoju visuomeninės, o ne komercinės ar privačios pas­kirties projektu. Pasak architekto A. Ambraso, šis darbo unikalumo niuansas natūraliai lėmė ir kitus išskirtinumus. Projekto užsakovo – Šiuolaikinio meno asociacijos – nariai konkrečių reikalavimų pastato kūrėjams neturėjo. Meno pasaulio atstovai tiesiog papasakojo savo idėją ir pagrindines gaires, ko tokiam sumanymui reikia, o architektai ieškojo sprendimo.

„Kilo visokių rebusų, reikalavimų, apribojimų, nes tai ES finansuojamas projektas. Bet mums pasisekė išgryninti idėją, kad viskas sukristų į savo vietas“, – sakė A. Ambrasas. Pirminį sumanymą pavyko realizuoti beveik 100 procentų. Lėšų, laiko, galimybių ir rėmėjų pagalbos pakako gauti ir būtent toms apdailos medžiagoms, apie kurias pirmiausia pagalvojo kūrėjai.

Pagrindinis pastato fasadas, atgręžtas į Valakampių paplūdimį ir palei jį vingiuojantį kelią, atrodo kone aklinas, tik per centrą perskirtas stiklo inkliuzu. Anot A. Ambraso, stiklinis intarpas – lyg rakto skylutė, pro kurią smagu pažvelgti į menininkų kūrybą.

Lygiai taip pat maga patyrinėti netikėtus šio pastato rakursus. Žiūrint į akliną priekinį fasadą sunku net įtarti, kad į vidinę inkubatoriaus teritoriją atgręžta siena – visai kitokia. Per visą rūsio ir pirmojo aukšto ilgį įtaisytas stiklas atveria ramų vejos, ją rėminančio miško ir upės vingio peizažą. Lyg tiltas iš antrojo aukšto leidžiasi laiptai su turėklais, neišsiskiriančiais iš bendros fasado stilistikos. Pastato aukštai tenkina skirtingas reikmes. Didelę dalį pirmojo aukšto erdvės atsiriekia daugiafunkcė ekspozicijų ir konferencijų salė. Baltoje santūrioje patalpoje dėmesį lengva sutelkti į vykstančias diskusijas, performansus ar eksponuojamus meno kūrinius. Stiklinė salės siena atveria jau minėtą upės vingio ir pievos vaizdą, o ant priešpriešinės aklinos sienos ketinama rodyti vaizdo projekcijas, kino filmus.

Kitose pirmojo aukšto erdvėse – administracijos kabinetuose, skaitykloje ir nedidelėje virtuvėje – sienos taip pat puošiamos medžio. Čia, kaip ir visame menų inkubatoriuje, subtilią bei ramią nuotaiką paryškina santūrių linijų baldai. „Daiktų viešbutyje“ pagamintus baldus projektavo dizainerių duetas Nauris Kalinauskas ir Dalia Mauricaitė (studija „Contraforma“).

Balinto medžio faktūrą ir koloritą papildo betono apdaila pirmojo aukšto ir rūsio interjere. Pastarojoje patalpoje įrengtose kompiuterinio meno dirbtuvėse pasirinkta betoninė sienų ir grindų danga. Menų inkubatoriaus aukštus jungiantys laiptai – taip pat iš monolitinio betono.

Antrajame aukšte abipus ilgo, per visą pastatą besitęsiančio, vestibiulio – privačiausios menų inkubatoriaus erdvės. Čia įrengtos reziduojančių menininkų, meno kuratorių, kritikų, tyrinėtojų studijos. Vienos jų – su „antresolėmis“ ir miegamosiomis vietomis jose, o įstabią meno centro vietą liudija pro milžiniškus langus matomas vaizdas. Kitų studijų rezidentai panorama gali gėrėtis išėję į savo laikiniems namams priklausančias terasas.

Fakto, kad menų inkubatorius nėra įsikūręs Vilniaus centre, priešingai nei dauguma kultūrinių įstaigų, J. de Nievesas nelaiko trūkumu. „Tai yra normali praktika daugelyje pasaulio sostinių: negali viskas telktis vien Senamiestyje. Be abejo, turėsime pasistengti norėdami pritraukti žmonių į menų inkubatorių „Rupert“, – kalbėjo centro direktorius.

Ne tik meno profesionalams, bet ir visiems lankytojams bus prieinama edukacinė programa – antroji menų inkubatoriaus „Rupert“ veik­los kryptis. Paskaitas, pranešimus skaitys, į diskusijas kvies tiek kviestiniai profesionalai, tiek ir reziduojantys menininkai. Būtent pastariesiems yra skirtas kone visas antrasis pastato aukštas. J. de Nieveso teigimu, galimybė dešimt savaičių padirbėti tokioje studijoje jau sudomino daugybę žmonių, ypač užsieniečių. Į pirmuosius du kvietimus teikti paraiškas atsiliepė 160 kūrėjų. Iš jų ne tik šio centro „Rupert“, bet ir kitų sostinės meno organizacijų vadovai atrinko aštuonis pareiškėjus pagal siūlomų projektų idėjas. Tikimasi, kad pasibaigus rezidencijos laikotarpiui menininkai pristatys savo kūrybą įstaigos lankytojams.

J. de Nievesas įsitikinęs, kad rezidencijų programa sulauks vis didesnio susidomėjimo. „Meno pasaulis pavargo nuo vis tų pačių Europos meno centrų, pavyzdžiui, Berlyno. Ten puiku, bet žmonės ieško naujovių. Manau, jie tikrai gali atrasti tai Lietuvoje, ypač kai čia veikia toks inkubatorius“, – sakė įstaigos direktorius.

Tiek rezidencijų, tiek edukacinė programos skirtos ir lietuviams, ir užsieniečiams. Tačiau bent kol kas natūraliai klostosi taip, kad paraiškas pirmajai aktyviau teikia svetimšaliai. Edukacinė programa, priešingai, labiau domina vietinius. „Skaičiai svarbu, bet lankytojų kokybė mums svarbiau už kiekybę. Norime, kad jie būtų aktyvūs, kad atrastų sau įdomių veiklų šiame meno centre“, – tvirtino J. de Nievesas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų